Станислав Лем: Soliaris

Devyniolikta valanda laivo laiku as praejau pro susirinkusius aplink sulini zmones ir nulipau metaliniais laiptais i kapsules vidu. Joje buvo tiek vietos, kad tegalejau pakelti alkunes. Isukau slango antgali i issikisusi is sienos antvamzdi, skafandras issipute, ir dabar jau nebegalejau padaryti ne maziausio judesio. Stovejau — tikriau tariant, kabojau — oro guolyje, susiliejes i viena visuma su metaliniu kiautu.

Pakeles akis, pro isgaubta sulinio sienos langa pamaciau pasilenkusio Modardo veida. Paskui veidas dingo ir pasidare tamsu, nes virsuje kazkas uzdejo sunku apsaugini konusa. Girdejau, kaip astuonis kartus susvilpe elektriniai motorai, kurie baige verzti sraigtus, paskui — leidziamo i amortizatorius oro snypstima. Akys priprato prie tamsos. Jau isskyriau zalsvus universalaus indikatoriaus konturus…