Laisvės planeta
William Dietz


Pristigusi lėšų, Imperija išformuoja Žvaigždžių Sargybą, ir pulkininkas Stelas su savo brigada tampa samdiniais. Jie žūsta svetimuose karuose jau ne už laisvę ar garbę, o už pinigus. Bet ir samdiniai trokšta turėti namus. Todėl, kai brigada užklysta laisvojon Friholdo planeton, atrodo, jog samdinių lūkesčiai išsipildys. Deja, jie nežino, kad Friholdą jau nusižiūrėjo dar dvi mirtinai pavojingos Galaktikos jėgos…


Serija "Pasaulinės fantastikos Aukso fondas", 251 tomas 

Serija įkurta 1990 m.


William Dietz 

FREEHOLD

New York, Ballantine books, 2000


UDK 820(73)-3 

           Di-148


www.eridanas.lt


ISBN 9955-10-041-9 

Copyright © by William Dietz, 1997 

Cover art copyright © by Boris Vallejo, 1994 

Vertimas į lietuvių kalbą ©, 

leidykla "Eridanas", 2002


Prologas


Mano žmonai Mardžorei, kuri nuo pat pradžių troško, kad ši knyga išvystų dienos šviesą, ir taikėsi prie manęs visąlaik, kol ją rašiau.


Friholdo saulė liepsnojo taip pašėlusiai, jog mažame surenkamame meteorologų namelyje buvo karšta it krosnyje. Veikiantis kondicionierius negelbėjo, ir Bremo veidu upeliais žliaugė prakaitas. Galų gale trumpoki, bet labai vikrūs pirštai atliko paskutinę operaciją, ir žmogus dejuodamas išsitiesė. Skaudėjo ir maudė visą kūną. Sunku net įsivaizduoti — išsėdėti susilenkus kelias valandas iš eilės.

Didžiausia problema vis ta pati — smėlis. Smėlis smelkėsi į visus plyšius, smėlis gadino aparatūrą; pavyzdžiui, šį kartą nukentėjo jungimo dėžutė. Tas nelemtas smėlis kažkokiu būdu įsigudrino įsiskverbti į hermetiškai uždarytą dėžutę ir kaupėsi joje tol, kol užtrumpino-pusę meteoprietaisų. O Friholde be meteorologinių suvestinių neišgyvent.

Bremas užsimetė ant nugaros instrumentų kuprinę ir atlošė pečius. Užsidėjo poliarizuotus akinius, susisagstė apsauginį kostiumą, patikrino šautuvą ir žengė iš meteorologų namelio stačiai į smėlio viesulą. Jam už nugaros šnypšdamos užsivėrė durys. Keikdamas viską pasaulyje, žmogus ėmė kopti pirmosios kopos šlaitu ir jau pusiaukelėje pajuto, kaip iš nuovargio maudžia kojas. O juk toliau bus dar blogiau — nors dienelė, vertinant čionykščiais matais, pasitaikė, galima sakyti, netgi labai nebloga. Vėjas pastovus, maždaug penkiolikos mylių per sekundę, tik retsykiais gūsiai siekia trisdešimt, o temperatūra visai žema — keturiasdešimt penki laipsniai pavėsyje, jei, žinia, pavyktų aptikti kokį nors pavėsį.

Nepaisant vėsinamo oro, cirkuliuojančio kostiumo viduje, paskutinieji žingsniai iki kopos viršūnės buvo itin sunkūs. Bremas stabtelėjo atsikvėpti, paskutiniais žodžiais keikdamas save už tai, jog į kelią leidosi pėsčiomis. Noriu palaikyti formą, paaiškino jis žmonai. Na, argi ne kvailystė? Kitą kartą būtinai važiuos mašina. Jis perdėm automatiškai nužvelgė horizontą. Smėlio audros, didžiuliai šernai, kuriuos čia vadina smėlininkais… ar maža kas gali kelti grėsmę keliautojui, kuris bent akimirkai pamirš atsargumą? Iš pradžių Bremui pasidingojo, kad jisai regi miražą — reiškinį pakankamai įprastą Friholde, tačiau širdies gilumoje išsyk suprato, jog čia visai kas kita. Pernelyg jau realiai atrodė į dangų kylantys, vėjo genami dūmai, be to, pranyko ir charakteringas gyvenvietę juosiančio jėgos lauko virpėjimas. Kažkas nutiko, tai neabejotina.

Bremas pasileido bėgte, šuoliais leisdamasis nuo vienos kopos ir tučtuojau paknopstom ropšdamasis į kitą. Kojos klimpo minkštame smėlyje, alsavimas sutankėjo, o širdį sugniaužė kapų šaltis. Kai vyriškis pradėjo kopti paskutiniuoju šlaitu, širdis ėmė daužytis it pašėlusi. Jis įdėmiai žvelgė tenai, kur smėlis susiliejo su dangum.

Kaip ir visas Friholdo darbininkų gyvenvietes, Nuostabiąją pastatė didelėje apvalioje įduboje žemiau vidutinio planetos paviršiaus lygio. Tą daugmaž dešijnties mylių skersmens lomą kirto požeminė upė, išnyranti į paviršių pietinėje kaimelio dalyje ir išnykstanti šiauriniame. Įdubą iš visų pusių juosė status vėjo supustyto smėlio pylimas.

Kelias paskutiniąsias pylimo pėdas Bremas įveikė šliaužte, prigludęs prie smėlio, kad jo silueto nesimatytų dangaus fone. Seržantas Sandersonas, pulko instruktorius, treniravęs juos Bremo tėvynėje, Naujojoje Britanijoje, būtų galėjęs didžiuotis savo mokiniu. Bremas tarsi išgirdo Sanderso šūksnį: “Nekišk nosies, vaikine, jei nori likti gyvas!”

Štai jis ir nekišo, atsargiai šliauždamas link paties pylimo krašto. Ore tvyrojo degančio plastiko ir gumos dvokas. Dūmus, kamuoliais kylančius į dangų, pastvėrė ir nunešė vėjas. Prislopinti šūvių garsai patvirtino blogiausius Bremo įtarimus. Rangydamasis it gyvatė jis prišliaužė prie pat pylimo krašto, iš futliaro, kybančio ant krūtinės, išsitraukė stereokamerą ir priglaudė prie akių vaizdo ieškiklį. Spustelėjo automatinio ryškumo mygtuką — ir krūptelėjo, kai siaubinga kruvinų skerdynių scena ūmai priartėjo. Kažkuri jo sąmonės dalis sudrebėjo iš siaubo ir skausmo, užtai kita, ilgus metus treniruota bei mokyta, prisiminė, jog reikia įjungti kamerą ir užfiksuoti viską, ką regi.

Gręžiodamas kamerą į šalis, Bremas netruko suprasti, jog kautynės beveik baigėsi. { akis krito aptriušęs, pajuodęs piratų šatlas, kūpsantis pagrindinės aikštės centre nelyginant koks piktas dievas, siunčiantis į mūšį savo demonus. Aplink šatlą sūkuriavo garas bei dūmai. Visur šmižinėjo piratai, tai išnyrantys iš dūmų, tai vėl pranykstantys juose. Dauguma krovė į laivą prisigrobtą turtą, ir tik keletas dar laistė ugnimi saujelę išlikusių gynėja

Širdis liuoktelėjo aukštyn, kai kamera stabtelėjo ties paskutiniųjų Bremo draugų bei kaimynų veidais. Jie atsišaudė, prisiglaudę už paskubomis suręstos barikados. Ne, ne suręstos! Bremas mėšlungiškai nurijo seiles ir nusigręžė suvokęs, jog ta barikada — tiesiog kūnų krūva. Ten gulėjo tie, kurie dar visai neseniai buvo jo draugais. Ir visgi jis prisivertė žiūrėti, nes suprato esąs vienintelis viso šito siaubo liudininkas. Bremas vylėsi, jog kamera išsaugos užfiksuotus vaizdus, o įrašas pagelbės kitiems išvengti panašios lemties.

Štai kodėl jis daugiau nebesigręžiojo. Ir pamatė, kaip septyniasdešimtmečio Slimo Hano krūtinę pervėrė dvi kulkos, bet senis per kažkokį stebuklą visgi įstengė suvaryti durklą piratui į gerklę, kaip sykis truputį aukščiau apsauginio kostiumo. Išvydo, kaip dešimtmečiai dvyniai Bariai taikosi ir pleškina iš šautuvų, dvigubai didesnių už juos pačius, ir kaip galiausiai juos pakerta energetinė iškrova. O kai piratai persirito per barikadą ir susiruošė prievartauti Bremo žmoną bei dukrą, jo skruostais nusirito ašaros.

Kamera supypsėjo pranešdama, jog baigėsi juosta. Bremas skubiai išsitraukė iš kišenės savo asmeninį lokacinį švyturėlį, įjungė jį, įmetė drauge su kamera į atmosferos įtakai atsparų maišą ir užkasė giliai į smėlį. Dabar įrašą neabejotinai suras. Paskui vyriškis atsistojo — jau nebesirūpindamas, kad jo silueto nesimatytų dangaus fone, ir nusviedė šalin maišą su instrumentais. Sekinančios treniruotės nepraėjo veltui — jis tapo itin taikliu šauliu. Bremas priglaudė prie peties šautuvą, nubraukė ašaras, uoliai prisitaikė ir… be galo atidžiai nušovė iš pradžių dukrą, o paskui žmoną. Tada, sukiodamas šautuvą į šalis, metodiškai nudėjo aplink susigrūdusius ir jau pusiau išsirengusius piratus.

Akimirkai stabtelėjo, įsitikino, kad gyvųjų nebeliko nė vieno, nirštai suklykė ir, kratydamas ginklą, nubėgo pylimo šlaitu žemyn.


1


Stelas stovėjo prie lango, sunėręs rankas už nugaros, — aukštas, grakštus siluetas švelnios tolimos Amo saulės fone. Žalių akių žvilgsnis nenuilsdamas stebėjo apačioje plytinčią aikštelę, kur vyko rikiuotės pratybos. Žinia, aikštelė nelabai tiko tokiems užsiėmimams. Dar visai neseniai joje rikiavosi mašinos su oro pagalve. Bet, savaime suprantama, aikštelėje marširuojantiems kariams šis faktas rūpėjo mažiausiai. Jie nekentė rikiuotės pratybų — kad ir kur jos vyktų. Negausūs veteranai atrodė nuobodžiaujantys ir mažumą įsižeidę, o nepatyrę rekrutai iš baimės ir jaudulio nuolat nepataikė į koją. Bet, kad ir kaip ten būtų, jie privalo išmokti veikti darniai, funkcionuoti lyg vieningas organizmas, vykdyti įsakymus ir neuždavinėti klausimų. Todėl, siekiant šio tikslo, per tūkstančius metų niekas nesugalvojo nieko geriau už marširavimą.

Stelas ranka perbraukė galvą — glotniai nuskustą, kaip dera elitiniam Žvaigždžių Sargybiniui. Žvelgdamas į apačioje marširuojančius karius, ūmai pagalvojo, jog karas amžinas. Laikui bėgant keičiasi tik ginklai, tačiau ne principai ir ne karą sukeliančios priežastys. Godumas, neapykanta, valdžios troškimas; šios neįveikiamos žmogiškosios aistros garantuoja, jog kariams visuomet bus dėl ko kovoti ir mirti.

“Garbingai tarnauti tarp žvaigždžių”. Būtent jūros pėstininkų korpuso devizas kadaise į Akademiją atviliojo Stelo tėvą, o paskui ir jį patį. Jis ilgus metus tikėjo šiuo devizu ir lenkėsi jam. Tol, kol vieną gražią dieną viršuje nusprendė, jog “garbingumas” ėmė kainuoti pernelyg brangiai. Tegul pasienio pasauliai ginasi patys. Tegul Antroji Ronų Imperija ir piratai prilaiko kits kitą. Ir tegul sumažėja mūsų mokesčiai. Štai kokį sprendimą priėmė tie, kurie valdė Imperiją. Stelo brigada atsidūrė tarp kovinių junginių, pasmerktų iškomplektavimui.

Jis ir du tūkstančiai brigados kariškių galėjo pasirinkti: garbingas atleidimas bei grįžimas į tėvynę (žinoma, Imperijos sąskaita) arba tolimesnė tarnyba taip vadinamoje sankcionuotoje samdinių armijoje. Žodis “sankcionuota” reiškė dalyvavimą tiktai karuose, kuriems pritaria Imperijos vyriausybė. Jeigu jie sutiks tapti samdiniais, Imperatoriui, nors ir nekontroliuojančiam armijos tiesiogiai, jos veikla vis vien bus naudinga. Ir visiškai nieko nekainuos.

Šiaip ar taip, klausimas buvo pateiktas balsavimui. Kone visi brigados nariai mąstė, jog būtų neblogai sugrįžti namo. Tačiau jie jau pernelyg seniai apleido gimtuosius pasaulius, nieko nenutuokė apie civilių gyvenimą, be to, daugeliui jų brigada ir buvo namai. Galiausiai dauguma nusprendė pasilikti; tarp jų ir Stelas. Dabar jie kovėsi toliau ir žuvo, tačiau ne už laisvę ar garbę, o už pinigus. Ir Stelui tas nepatiko.

Nuo paskutiniųjų kautynių Naujajame Kovenante prabėgo trys mėnesiai. Ten religiniu pagrindu tvykstelėjo mažas purvinas karas tarp dviejų besivaržančių konfesijų, į kurias suskilo vieninga tenykštė bažnyčia. Brigadą pasamdė silpnesnioji pusė. Karą jie laimėjo, tačiau kokia siaubinga kaina! Kai baigėsi pražūtingas ir visiškai nereikalingas finalinis mūšis, kilęs dėl absoliutaus klientų nekompetentingumo, kareiviai rankiniais lazeriais uolėtoje dirvoje išrėžė penkis šimtus kapų, kurių viename palaidojo pulkininką Štromą, pravarde Bulius, brigados vadą.

Tokiu būdu Markas Stelas gavo paaukštinimą — nuo majoro iki pulkininko, nuo paklusnaus svetimos valios vykdytojo iki politikos stratego. Jam patiko laisvė, atsakomybė ir tai, jog, tapęs vadu, galėjo pats priiminėti sprendimus. O ir valdžia jam patiko. Bet retsykiais Stelą kamuodavo velniškas kaltės jausmas.

Bulius Štromas jam buvo nelyginant tėvas, brolis ir geriausias draugas viename asmenyje. Bet, velniai rautų, Bulius padarė klaidą! Ir, Stelo manymu, toji klaida buvo lemtinga. Bulius nematė, kokia ateitis jų laukia. Nesuprato, kad viskas pasikeitė ir kad jo mylima brigada, plūsdama krauju, palaipsniui miršta nuo to, ką senovės'Kmijoje vadino “mirtimi nuo tūkstančio žaizdų”. Su kiekvienu nukautuoju, nuleistu į gausiai krauju palaistytą žemę, mirdavo ir brigados dalelė. Juos samdydavo vėl, ir viskas kartojosi nuo pradžių — ir niekam nebuvo lemta išlikti. Žuvusių vieton stojo naujokai, ir, nors atsinaujinimo procesas vyko lėtai, brigada pamažu keitėsi ir galų gale turėjo virsti kažkuo, ko Štromas neatpažintų ir kas jam veikiausiai nepatiktų.

Žiūrėdamas, kaip rekrutai bėga, sukasi, krinta ant kits kito, Stelas jau ne pirmą kartą su kartėliu pagalvojo, kad brigados išsigimimas neišvengiamai artėja. Reikia kažką daryti, sustabdyti šį procesą… Tačiau kaip?

— Metas, sere, — jam už nugaros pasigirdo pažįstamas balsas.

Stelas šypsodamasis atsigręžė.

— Džiaugiuos tave matydamas, Žakai. Kurių velnių pasidabinai šarvuotu kostiumu? Mes gi ketiname pietauti, o ne kariauti.

Nors ten, kur įsipainioja klientai, pietūs neretai virsta karu. Viršila Zacharijas Komo atrodė įspūdingai. Jo oda buvo tik nežymiai šviesesnė už juodą, matinį šarvuotą kostiumą. Septynių pėdų ūgio, plačių pečių ir siaurų klubų, jis atrodė it nužengęs iš reklaminio plakato verbavimo punkte ir puikiai tą žinojo. Rudose akyse švytėjo ne tik protas bei humoras, bet ir nuolatinis budrumas bei įtarumas, kurį maža kam pavykdavo įveikti. Stelas buvo vienas iš tų nedaugelio. Prie viršilos diržo kabojo du pistoletai, rankose jis laikė granatsvaidį. Stelui Žakas atsakė familiariai — tą sau leisdavo tik tais atvejais, kai jiedu būdavo vieni:

— Ne tau, pulkininke, kalbėt apie išvaizdą. Kada paskutinį kartą persirenginėjai?

Stelas sumišęs nužvelgė savo suglamžytus drabužius.

— Tu teisus, Žakai. Ko gero, toks apšepęs klientams pasirodyti negaliu. Bet šarvuotas kostiumas… man regis, šito jau per daug. — Jis pamėgino nubraukt nuo uniformos purvą.

Komo prunkštelėjo:

— Ar nuo tos minutės, kai mes nusileidome, bent kartą buvai išėjęs laukan? Velniai griebtų! Žinoma, ne. Tu gi mirtinai bijai veltui gaišti laiką. Matyt, todėl visiškai nemoki ilsėtis. Bet jei nebūtum visąlaik lindėjęs čia, neklausinėtum, kodėl aš dėviu šarvuotą kostiumą.

Stelas suprato, jog Komo teisus. Jis nemėgo laisvalaikio, nes nežinojo, kaip su juo elgtis.

— Ką, taip prastai? — paklausė jis, užsitempdamas pilkas paradines kelnes.

— Primena visuotinį pamišimą, — atsakė viršila, liūdnai linguodamas galvą. — Jie šį reiškinį vadina Laisva Zona. Aš jį vadinu “viskas leistina”. Mums gi teko lankytis daugelyje, tiesą sakant, netgi labai necivilizuotų vietelių, bet šita stačiai neprilygstama. Imu visą grandį, kad palydėtų mus į kviestinius pietus, ir nesu tikras, jog šito pakaks. Imti daugiau pabijojau, kad nesusilpninčiau gynybinių linijų, ypač prisiminęs, kiek pas mus naujokų. Paklausyk mano patarimo ir taip pat apsirenk šarvuotą kostiumą. Antraip kas nors iš zoniukų pasitieks tave pietums! — Žakas šyptelėjo, mostelėjo ranka ir išėjo, palikdamas Stelą persirenginėti.

Segdamas paskutinę auksinę ryškiai raudono munduro sagą, Stelas susimąstė, ar nevertėtų pasidabinti medaliais, bet tuojau pat nuvijo šią mintį šalin. Jie priklauso praeičiai. Jis gūžtelėjo pečiais, padėjo apdovanojimus į šoną ir perpetės dėklan įsimetė pistoletą. Jei Žakas nerimauja, vadinasi, yra rimta priežastis. Ir nors Stelas nė karto nebuvo apleidęs brigados išsidėstymo vietos, jis žinojo, apie ką kalba viršila. Kaip paprastai, po pergalės klientai aistringai trokšta kuo greičiau jais nusikratyti. Niekas nenori, kad, vykstant delikačiam naujos vyriausybės formavimui, netoliese šlaistytųsi samdiniai. Šiaip ar taip, brigada valdžią įteikė, brigada gali ją ir atimti.

Todėl jie atsiėmė uždirbtus pinigus ir pasišalino iš Naujojo Kovenanto, palikę ten savo negyvėlius. Ir atvyko čionai, į Amo, pailsėti, persigrupuoti ir palaukti, kol kur nors prasidės eilinis karas. Amo buvo žemės ūkio planeta, kurioje viskam vadovavo bažnyčia. Kaip ironiška — jie atvyko į Amo po karo Naujajame Kovenante, kurio priežastimi tapo būtent religiniai nesutarimai.

Bažnyčios seniūnai kontroliavo visus Amo gyvenimo aspektus, o ypač ekonomiką. Jie ne taip seniai suvokė, kad, turint reikalų su svetimšaliais, pačios pelningiausios yra būtent tos veiklos rūšys, kurios jų religijos požiūriu laikomos draudžiamomis. Paprasčiau tariant, prekyba uždraustais narkotikais, seksu bei ginklais gali duoti kur kas daugiau pelno, nei prekyba žemės ūkio produktais. Ir štai, aistringai geisdami, jog svetimšaliai paliktų jiems kuo daugiau pinigų, tačiau visgi prisibijodami baudžiančios savojo dievo rankos, bažnytininkai išrado Laisvos Prekybos Zoną — stulbinantis problemos sprendimas, padedantis ir išlikti nekaltam, ir susikrauti turtus. Apriboję žalingą svetimtaučių įtaką Zonos rėmais, jie sugebėjo ir apsaugoti nuo tos įtakos savąją liaudį, ir mėgautis visais tarpplanetinės prekybos teikiamais malonumais. Jų išradimas veikė išties puikiai.

Seniūnai reikalavo — ir gavo — tą, ką jie vadino bažnytine dešimtine, tai yra, dešimt procentų nuo visų Zonoje parduodamų prekių bei paslaugų kainos. Už tai Zonos gyventojams buvo leidžiama daryti visa, kas tik šaus į galvą. Zona, kurioje neveikė jokie įstatymai, labai greit pradėjo vilioti verslininkus, kitose planetose persekiojamus už neteisėtą bei nusikalstamą veiklą.

Seniūnų šis faktas visiškai nejaudino. Remdamiesi senoviniu religiniu aforizmu, pasak kurio tikslas pateisina priemones, jie nusprendė, jog už Zonoje gautą pelną bus perkama nauja žemės ūkio technika, ir planeta visai netrukus virs Rojumi, kaip ir išpranašavo bažnyčios įkūrėjas Brolis Estenas Amo. Vadinasi, galutinio rezultato atžvilgiu Zona morali. Ir, sprendžiant iš to, ką Stelas regėjo nusileidimo metu, seniūnai, siekdami savojo tikslo, jau pasiekė neblogų rezultatų. Amo buvo žavinga planeta su milžiniškais laukinės gamtos plotais, su didžiuliais puikiai įdirbtos žemės laukais ir plačiomis, lėtai tekančiomis upėmis. Šioje planetoje buvo labai malonu gyventi — bet tik ne Zonoje.

Laisvoji Zona — dirbtinis statinys — užėmė maždaug dvidešimt penkių kvadratinių mylių plotą ir buvo taisyklingo rato formos. Būtent tokią formą kariniai seniūnų patarėjai laikė visų patogiausia Zonos atakai — jei, neduok Dieve, jos gyventojai kada nors sumanytų nebeklausyti planetos šeimininkų. Zoną juosė jėgos laukas, ir pakliūti į ją galėjai tik per vienintelius, patikimai saugomus vartus. Žinoma, jais naudojosi nedažnai, kadangi vietos gyventojams neleido lankytis Zonoje, o Zonos gyventojams draudė išeiti laukan. Prekyba vyko per kosmouostą, esantį pačiame Zonos centre. Kitoje planetos pusėje stūksojo dar vienas kosmo-uostas, mažesnis, tačiau jis buvo skirtas perdėm asmeninėms Amo reikmėms.

Laisvosios Zonos įstaigos išsidėstė kosmouostąjuosiančiais koncentriškais žiedais. Pirmajame įsikūrė bariukai ir naktiniai klubai, tiekiantys narkotikus bei seksą rafinuočiausiam skoniui. Dauguma jų klientų dirbo į planetą atskrendančiuose krovininiuose laivuose. Tačiau sklandė gandai, jog ir patys bažnyčių seniūnai paslapčia lankosi tokiose vietelėse, kaip “Supemaujienėlės” arba “Kruvinoji Merė” — dviejuose pačiuose įžymiausiuose Zonos klubuose.

Toliau įsikūrė nelegalios gamyklos ir tyrimų laboratorijos, kuriose gamino draudžiamus narkotikus bei kūrė naujas jų rūšis. Čia pat rikiavosi ir prekių sandėliai. O išoriniame žiede grūdosi aptriušę nuomojami kupolai, pastatai ir apgailėtinos landynės. Būtent čionai kasnakt sugrįždavo didžioji nuolatinių Zonos gyventojų dauguma. Dažniausiai jie vargais negalais sudurdavo galus, triūsdami kuriame nors fabrike, parsidavinėdami nelegaliems tyrimams ar linksmindami nuolatinius barų bei naktinių klubų lankytojus. Kitiems pasisekė menkiau. Neturėdami darbo, jie egzistavo, apiplėšinėdami tuos, kurie jį turėjo, kol žūdavo begaliniame skurdo ir nelaimių sūkuryje. Zonoje veikė tiktai vienas įstatymas — jėgos įstatymas.

Štai kokioje nelemtoje vietoje teko nusileisti Stelo brigadai. Aišku, jie galėjo pasilikti orbitoje ar pasiieškoti kitos planetos, bet Amo buvo arčiausiai visų, vadinasi, kelionė iki jos kainavo pigiausiai; be to, Stelas puikiai suprato, jog bet kuriuo atveju jų laukia kažkas panašaus. Niekas neties raudono kilimo samdiniams, besiilsintiems tarp mūšių.

Štai taip susiklostė, jog brigada sumokėjo seniūnams neišvengiamą dešimtinę, nusileido Zonoje ir išsinuomojo patalpą, kurioje anksčiau veikė gamykla, gryninanti narkotiką, vadinamą jerlu, o dar anksčiau kita, gaminanti draudžiamus ginklus. Dabar brigada užėmė gana didelį pastatų kompleksą bei priėjo prigludusią transporto stovėjimo aikštelę. Ne tokia rami vietelė, kokios norėtųsi, bet iki šiol nenutiko nieko ypatinga. Akivaizdi brigados ugnies galia, jos agresyviai nusiteikę sargybiniai ir būrį lydinti smurto reputacija sulaikė kriminalinius elementus nuo antpuolių — nors Stelas abejojo, kad žodis “kriminalinis” Zonoje reiškia tą patį, kaip kitur. Ir visgi retsykiais čia tokių dalykų pasitaikydavo. Jei kam nors šaudavo į galvą, jog verta, jis pasisamdydavo laikiną armiją ir užpuldavo narkotikų fabriką ar pasirinkdavo kurį kitą naudingą tikslą. O dėl savo ginklų bei įrangos brigada neabejotinai galėjo būti laikoma “naudingu” tikslu.

Įvertinęs visus šiuos argumentus, Stelas visgi apsirengė šarvuotą apsauginį kostiumą. Išsirinko trumpavamzdį grėsmingos išvaizdos šautuvą, labai naudingą gatvių kautynėse, ir atvėrė duris. Išvydę jį, sargybiniai abipus durų angos išsitempė “ramiai”. Stelas nusileido liftu ir netrukus atsidūrė lauke, kone dusdamas nuo sunkaus pūvančių šiukšlių bei atvirų kanalizacinių liukų dvoko. Kadangi Zonoje centralizuoto valdymo nebuvo, atliekų utilizacija taip pat beveik niekam nerūpėjo.

Išėjęs laukan Stelas pastebėjo, kad Arno saulė jau artėja link horizonto, ir jos šviesa pastebimai priblėso. Konvojus, kurį minėjo viršila, laukė šalikelėje. Jį sudarė trys atviros skirtingos kilmės bei formų mašinos su oro pagalvėmis ir senovinis limuzinas. Tvirta figūra, sėdinti ant užpakalinės limuzino sėdynės, Stelui pasirodė kažkur matyta. Iš pradžių jis nesusigaudė, kas ten, bet paskui ūmai suprato. Pulkininkas nusijuokė ir pastebėjo, jog greta it iš po žemių išdygo viršila Komo.

— Atleiskite už tokias mašinas, sere, betgi jūs žinote, kad tie šunsnukiai mums įsakė savąsias palikti orbitoje.

Komo turėjo omeny, jog seniūnai neleido atsigabenti į planetą jokios kovinės technikos. Dabar teko važinėtis tokiomis mašinomis, kokias pavyko nutverti, o juk transportiniuose brigados laivuose, skriejančiuose orbita aplink Amo planetą, liko bent du šimtai puikių šarvuočių. Bet jei seniūnai nervinosi vien nuo minties apie samdinius, tai mintis apie kareivius, važinėjančius tankais, stačiai varė bažnytininkus iš proto.

— Bet, regis, jūs radote būdą apeiti šį draudimą, — Stelas linktelėjo į įspūdingą figūrą limuzine.

Komo nekaltomis akimis pažvelgė į vadą.

— Jūs turite omeny eilinį Smitą, sere? Sutinku, jis stambus vaikinas, bet vargu bau gali būti palaikytas kovine technika.

Stelas nusprendė atsakyti tokiu pat tonu.

— Dabar, įsižiūrėjęs įdėmiau, aš matau, kad jūs visiškai teisus, viršila. Ten išties eilinis Smitas. Atvirai šnekant, išsigimėlis, kokių reta. Šiaip ar taip, viršila, nuoširdžiai jums dėkoju už transportą, — Stelas nužvelgė šilto ir šalto mačiusias mašinas. — Rodos, neskaitant visų kitų privalumų, jūs dar sugebate prikelti iš kapo negyvėlius.

Kaip ir derėjo tikėtis, šį pokštą juoku sutiko visi, kurie stovėjo pakankamai arti ir jį girdėjo. Stelas žinojo, kad vėliau šį sąmojį kartos kareivinėse, ir tokiu būdu kareivių akyse jis taps žmogiškesnių. Lipdamas į mašiną, pajuto sąžinės graužatį, jog taip lengvai jais manipuliuoja. Tačiau būti lyderiu jam neatrodė taip natūralu, kaip kai kuriems kitiems. Bulius Štromas — puikus apsigimusio lyderio pavyzdys. Jis pasižymėjo ta paslaptinga savybe, kurios dėka, įėjęs į kambarį, pilną visiškai nepažįstamų žmonių, pulkininkas be jokių pastangų paversdavo juos savo draugais bei gerbėjais. Neapdovanotas tokios rūšies charizma, Stelas išgalvojo kitą vadovavimo stilių, pakankamai efektyvų ir visgi truputėlį dirbtinį — vadinasi, ne tokį nuoširdų.

Linktelėjęs smakrą, jis įjungė raciją.

— Kur majoras Malikas? — paklausė Stelas, žvilgsniu ieškodamas savo pavaduotojo.

Komo, jau taip pat sėdintis mašinoje, gūžtelėjo pečiais.

— Jis pasakė seržantui Vilkensui ketinąs atlikti netikėtą gynybinių linijų inspekciją, sere.

Stelas pyktelėjo, kad Malikas nusprendė jo nelydėti ir netgi nelaukė paskutinių nurodymų, tačiau pati netikėtos inspekcijos mintis jam patiko. Ji privers naujokus būti budresniais. Mašinos viena po kitos pajudėjo iš vietų, ir Stelas ėmė įdėmiai žvalgytis į šalis, ieškodamas kažko visai smulkaus, nekrintančio į akis, bet dažnai skiriančio gyvenimą bei mirtį. Nieko nepastebėjęs, sutelkė dėmesį į konvojų. Natūralus polinkis laikytis drauge gali būti pražūtingas. Glaudžia grupele riedančias mašinas nesunku sunaikinti viena vienintele raketa ar reikiamoje vietoje padėta bomba. Bet Komo viskuo pasirūpino, ir mašinos važiavo padoriu atstumu viena nuo kitos.

Nė akimirkai nepamiršdami atsargumo, jie keliavo tamsėjančiomis gatvėmis, besirangančiomis it gyvatės, kurios, artėjant nakčiai, iššliaužia iš savo saugių slėptuvių. Kai saulė galutinai pranyko už horizonto, Stelas pajuto būdingą galvos odos dilgčiojimą ir suprato, kad jie jau nebe vieni. Žibintų šviesa skendo aplink tirštėjančiose sutemose. Žmonių nebesimatė — juos tegalėjai pajusti ar susekti infraraudonais skeneriais. Niūrios, beveik nepastebimos figūros slėpėsi nuo šviesos ir tirpo naktyje.

Nepaisant apsauginio kostiumo, Stelas krūpčiojo, stengdamasis įveikti senovinius instinktus, genančius į kraują adrenaliną, raginančius bėgti, slėptis nuo nežinomybės, sėlinančios naktyje. Staiga tamsą perplėšė akinamai ryški pašvaistė. Tvykstelėjo galingos signalinės raketos, ryški jų šviesa vos nesudegino apsauginių Stelo akinių filtrų. Jis nusikeikė, įjungė infraraudonąjį regėjimą ir pamatė užpuolikus, lendančius iš kanalizacijos liukų nelyginant lervos iš pūvančių lavonų. Jų buvo šimtai, visi vilkėjo šviesius maskuojančius kostiumus, gerai įžiūrimus tiktai šviesoje ir, baigiant degti signalinėms raketoms, susiliejančius su naktimi. Pamėkliškos figūros judėjo labai sparčiai, mėgindamos apsupti ir izoliuoti konvojaus mašinas. Paskui ėmė darbuotis automatai bei energetiniai šautuvai, suraižę naktį į tūkstančius tamsos bei šviesos dryžių.

Stelas įjungė mikrofoną.

— Automatai, dešinysis ir kairysis sparnas, ugnis! Granatsvaidžiai, dešinėj ir kairėj, ugnis! Snaiperiai, taikykitės į tuos, kurie priešaky! Išvalykit kelią savo mašinai ir pasistenkit nepašauti ko nors iš mūsiškių.

Jei šis pokštas ir buvo sutiktas juoku, Stelas nieko neišgirdo — viską užgožė šūvių griausmas. Dėkui Komo, juos lydėjo tik kruopščiai parinkti veteranai. Skubi apžvalga parodė, jog nuostoliai kol kas menki. Stelo mašinoje tiktai vienas karys nerodė gyvybės ženklų. Likusieji šienavo zoniukus it žolę. Bėda ta, jog kiekvieno nukauto vieton tučtuojau stojo kiti — lindo iš kanalizacijos liukų, liuoksėjo nuo stogų, niro iš tamsių skersgatvių. Pro statinių iškrovų treškesį prasiveržė ramus viršilos Komo balsas:

— Žalias-keturi — žaliam-vienas.

— Judėkit pirmyn, žalias-keturi, — atsakė Stelas ir spustelėjo gaiduką.

Tamsią dėmę, infraraudonoj šviesoj veržliai artėjančią jo link, suvarpė baltų skylių eilė.

— Mes paėmėm belaisvį, žalias-vienas. Ir su jo “ego” aki-' vaizdžiai kažkas ne taip.

— Supratau, žalias-keturi, — atsakė Stelas, apmąstydamas viršilos žodžius.

Matyt, daugumos zoniukų “ego” buvo slopinamas draudžiamais narkotikais. O paskui jiems įteigdavo neapykantą… vis vien kam — brigadai ar visiems žmonėms, dėvintiems šarvuotus apsauginius kostiumus, ar kam tik nori. Tiesą sakant, tai visai nesvarbu. Svarbu, jog po tokio apdorojimo zoniukai elgėsi visiškai ne taip, kaip normalūs žmonės. Pavyzdžiui, užuot suvokę, kad juos žudo vieną po kito, ir puolę bėgti, jie atakavo toliau ir šitaip elgsis tol, kol nugalės arba kris visi iki vieno. “Ego” slopinančios technologijos buvo uždraustos visur — aišku, išskyrus Amo Zoną.

Stelas skubiai apsižvalgė ir suprato, kad priešininkas gali įveikti konvojų savo mase. Brigados kariai buvo geriau ginkluoti ir apmokyti, tačiau zoniukai bent dešimt kartų pranoko juos skaitlingumu. Įvertinus šią aplinkybę bei savižudišką veržimąsi į mūšį, nuostoliai jiems nebaisūs. Nebent…

Ūmai tiesiai priešais Stelą išdygo kažkokia moteris zoniukė. “Taigi ji dar tik paauglė”, — sukrėstas pagalvojo pulkininkas. Kamufliažinis kostiumas karojo ant lieso kūno, akys nenatūraliai išplėstos, dantys iššiepti. Štai ji kilstelėjo savo prastutį pistoletą… Stelas suvokė, jog it užkerėtas stebi jos veiksmus, tarsi žvelgtų iš šalies ir svarstytų, kas nugalės. Paskui kone automatiškai spustelėjo nuleistuką ir išvydo, kaip pusė moters galvos ištiško kraujo bei smegenų purslais. Jis prisivertė nusigręžti nuo bejėgiškai susmukusios figūrėlės, panašesnės į skarmalų krūvą, nei į žmogų, ir tarė:

— Žalias-vienas — žaliam-keturi.

— Judam toliau, žalias-vienas, — atsakė Komo.

— Būkite pasirengę po mano komandos išleisti eilinį Smitą. Inicijuokite programą “D” su dešimties minučių delsa.

— Supratau jus, žalias-vienas. Po jūsų komandos paleisti eilinį Smitą.

Keikdamas tamsą, Stelas grįžtelėjo atgal ir pažvelgė viršum kabinos. Staiga tamsą perplėšė akinamai ryškus tvyksnis. Kas čia? Dar viena signalinė raketa? Ne, tai dega paskutinioji mašina, ta, kuri važiavo paskui limuziną. Iš jos liuoksėjo ir priekin bėgo išlikę kariai, beviltiškai besistengiantys pasivyti limuziną. Štai vienas suklupo ir parkrito, paskui jį kitas; abu tučtuojau paskandino zoniukų banga. Tūžmingai trinktelėjęs kumščiu per sėdynės atlošą, Stelas riktelėjo į mikrofoną:

— Žalias-vienas — žaliam-keturi! Sustabdykite limuziną, išleiskite kareivį Smitą ir surinkite išlikusius.

— Supratau, žalias-vienas, — atsiliepė Komo.

Stelas kilstelėjo apsauginius akinius ir liepsnojančios mašinos fone išvydo limuzino siluetą. Karys Smitas išlipo iš jo ir žengė ant šaligatvio. Išsitiesęs jisai tik truputį panėšėjo į žmogų. Tuo tarpu kareiviai iš limuzino išsitiesė ant žemės ir atidengė įnirtingą ugnį, pridengdami savo draugus, bėgančius tolyn nuo liepsnojančios mašinos ir šokančius į automobilį.

Kareivis Smitas žel'geTinF.nnesakinė? žbflllikll geiOS. Idomu, pagalvojo Stelas, ar jų narkotikais apnuodytos smegenys gali suvokti, su kuo jie grumiasi? Veikiausiai ne. Bet labai netrukus tie vargšeliai savo kailiu patirs, ką sugeba “eilinis Smitas”. Aštuonių pėdų ūgio Autokarys svėrė daugiau nei pusę tonos ir buvo mašina, vykdanti vieną vienintelę užduotį: žudyti. Ir savo pareigas jis atliko tiesiog nepriekaištingai. Šis robotas, kovinė įžymiojo Autosargybinio modifikacija, triuškinančia galia prilygo visai jūrų pėstininkų grandžiai. Tačiau Autokariai kainavo taip brangiai, jog apie tai, kad jie visur kur pakeistų žmones kareivius, negalėjo būti nė kalbos. Ką gi, šiaip ar taip, mes darbo turėsime dar ilgai, niauriai pagalvojo Stelas. Pasiėmęs iš orbitos robotą, Komo pažeidė brigados susitarimą su seniūnais, bet Stelas apsimetė nieko nepastebėjęs. Gali būti, kad jie praras brangiai kainuojančią mašiną, užtai neabejotinai išgelbės didžiąją grandies dalį — mainai, kuriems Stelas nemąstydamas ryžtųsi kad ir septynis kartus per savaitę.

Kai tik visi išlikę kariai susigrūdo į limuziną, vairuotojas spustelėjo akceleratorių ir puolė vytis likusiųjų. Stelas matė, jog Autokarys stovi, nutviekstas degančios mašinos liepsnomis, ir su begaline mechanine kantrybe laukia įsakymo žudyti. Zoniukai puldinėjo jį iš visų pusių, niršiai klykaudami iš nevilties, kai jų kulkos ir spinduliai atšokdavo nuo šarvo bei apsauginių ekranų, nepadarę nė menkiausios žalos. Paskui kažkur metalinio kūno gelmėje susijungė grandinė ir kontūrais nuvilnijo ginklus aktyvuojanti elektros srovė, o robotą valdantis mini kompiuteris ėmė taikytis į tikslą. Autokarys apgaulingai lėtai nužingsniavo link zoniukų ordų ir ūmai užgriuvo jas kulkų, granatų bei akinamai žydrų žaibų lavina.

Tai buvo nepamirštamas reginys. Robotas nė sykio neprašovė pro šalį. Kiekvienas užtaisas, kiekvienas mirtinos energijos spindulys rado savo tikslą, gretomis šienaudamas krauju srūvančius zoniukus. Buvę tolėliau atsidūrė priešaky, slydinėdami kruvinoj skerdenoj, degdami aistringu noru gauti savąją švino, plieno ar mirtinos energijos dalį. Atrodė, jog vyrai, moterys ir vaikai veržiasi į priekį su vieninteliu tikslu: numirti. Daugelis darė visiškų bepročių įspūdį; tam tikra prasme jie patys labiau panėšėjo į mašinas, nei mirtį sėjantis metalinis monstras. O juk jie buvo — ar galėjo būti — žmonėmis, galinčiais mylėti, nekęsti, džiaugtis, liūdėti… Žodžiu, žmonėmis. Tam tikra prasme jie visi buvo samdiniai — apgauti dievažin kokiu pažadu, atsidavę ir chemijos dėka paversti pigia “patrankų mėsa”. Žudyti juos teko ne dėl garbės, o vardan išgyvenimo.

Stelas nusisuko. Buvo neišpasakytai skaudu suvokti, jog pradžioje iš šitų žmonių pasityčiojo, o dabar jis pats užbaigia, kas pradėta; suvokti — ir visgi leisti, jog skerdynės tęstųsi. Tačiau jisai negalėjo pasielgti kitaip — tai reikštų išduoti tuos, kurie juo pasikliovė. Bet širdies gelmėje Stelas prisiekė surasti niekšus, atsakingus už viską, kas čia dėjosi, ir priversti juos sumokėti.

Jis apsidairė ir išvydo, jog dauguma zoniukų tarsi pamiršo mašinas ir visą savo dėmesį sutelkė į robotą. Regis, šis juos traukė nelyginant žvakės liepsna naktinius drugius. Sunku pasakyti, ar jie veikė savo iniciatyva, ar pakluso kažkokiam išoriniam poveikiui. Kad ir kaip ten būtų, toks įvykių posūkis tiktai į naudą. Stelo įsakymu mašinos susigrupavo, padidino greitį ir nušvilpė šalin, į tamsą. Nuleidęs nebenaudingą binoklį, jis iš apmaudo prikando lūpą. Zoniukus panaudojo it kūjį, versdami konvojų be atvangos judėti į priekį. Logiškai svarstant, būtent tenai jų laukia priekalas. Jeigu jie ir toliau lėks ta pačia kryptimi, veikiausiai įsirėš tiesiai į jį. Stelo protas karštligiškai dirbo, stengdamasis rasti išeitį, tačiau be jokios naudos. Pulkininką palaipsniui užvaldė panika.

Pasitelkęs visą savo valią ir lėtai, giliai alsuodamas, jisai atsipalaidavo, pasistengė išmesti iš galvos visas mintis ir kone išgirdo Buliaus Štromo balsą: “Kai viskas klojasi kuo prasčiausiai, sūneli, reikia laikinai išsijungti. Emocijos trukdo mąstyti. Atsakymas egzistuoja, tačiau… Kad jį išgirstum, privalai būti visiškai ramus. Pasistenk apie nieką negalvoti, ir atsakymas ateis pats savaime”. Taip ir nutiko. Nepajėgdamas susivaldyti, Stelas garsiai nusijuokė. Gretimai sėdintys kariai nustebę susižvalgė, gūžtelėjo pečiais ir taip pat nusikvatojo. Dar viena pasakaitė, kurią perpasakos kareivinėse.

Po poros sekundžių ir viršila Komo nusijuokė savo giliu, sodriu bosu — kai jam ant šono kabantis mažas taktinis kompiuteris patvirtino Stelo plano įgyvendinimo galimybę. Žavėdamasis šio plano paprastumu, Komo suprato, kad dėl savo paprastumo ir akivaizdumo toks sprendimas nešautų į galvą nė vienam karininkui. “Buliui patiktų”, — pagalvojo jisai, įjungė mikrofoną ir pranešė likusiems geras naujienas. Po poros minučių mašinos sustojo. Kareiviai iššoko žemėn, padėjo minas ir išsirikiavo į koloną po du, sužeistuosius palikdami užnugaryje. Laimei, tiktai vieną sužeistąjį teko gabenti ant improvizuotų neštuvų. Būrys sparčiu žingsniu leidosi į kelią. Stelas ėjo priekyje, o Komo — gale. Dabar, netgi jei juos užpultų ir padalintų pusiau, kiekviena pusė turės savo vadą.

Jiems beeinant, Stelas retsykiais dirsčiojo į žemėlapį, atspausdintą Komo kompiuteriu. Jiems už nugarų pasigirdo tolimi sprogimai — sprogo kareivių užminuotos mašinos. “Niekuomet nepalik priešui nieko vertinga”, — mėgo kartoti Bulius.

Begaliniai vingiai ir posūkiai atvedė juos prie diurakritinio pastato, papuošto purvįna iškaba: “NALO STOTIS”.

Stotis buvo plačios transportinės Zonos sistemos dalimi. Tą sistemą dar pačioje pradžioje sukūrė ir suderino seniūnai, trokštantys pritraukti svetimšalius. Nuo tų laikų sistemos darbinę būseną palaikė Zonos nuomotojai, naudodami ją žaliavos tiekimui iš kosmouosto bei galutinio produkto išvežimui. Kadangi oro susisiekimą Zonoje seniūnai uždraudė, požeminiu traukiniu naudojosi ir dauguma žmonių.

Priešais stoties pastatą aplinkui du laužus būriavosi penkiolika ar dvidešimt zoniukų. Kone visi vilkėjo skarmalus ir visokius draiskalus — išskyrus keletą, kurie, matyt, Zonoje atsidūrė nelabai seniai. Keleiviai nuolat zujo į pastatą ir iš jo, ir kiekvienas, eidamas tarp laužų kažin ką metė į didelį dubenį. Be to, visi akivaizdžiai vengė tų zoniukų, kurie stovėjo prie laužų, pasidalinę į dvi grupes. Pamačiusios samdinius, abi grupės tučtuojau susijungė. Purvinose rankose tarytum iš niekur atsirado ginklai, godžiai sublizgo akys.

Stelui dingtelėjo mintis, jog čia ir yra ta pasala, kurios jie baiminosi. Bet kone tučtuojau jis nuginė šį įtarimą šalin: ne, priešais juos stovėjo tik pačių paprasčiausių galvažudžių gauja. Mostu įsakęs saviškiams nesikišti, Stelas stumtelėjo šautuvą už nugaros ir pakėlė rankas, rodydamas tuščius delnus. Laukdamas reakcijos, įdėmiomis žaliomis akimis nužvelgė zoniukų veidus. Dauguma nudelbė akis, ir visgi tai šen, tai ten šmėkščiojo fizionomijos, kuriose galėjai įskaityti atvirą iššūkį. Stelo dėmesį patraukė vienas iš tokių žmonių, didžiulis kresnas vyriškis, stovintis pačiame minios centre. Aišku, vadeiva. Putniame, mėsingame veide išdidžiai spindėjo mažos akutės, galvą puošė riebaluotų juodų plaukų kupeta. Vyriškis prabilo, ir balsas, besiveržiantis iš nedidelės belūpės burnos, priminė šnypštimą.

— Na, džentelmenai, ką gi mes čia turime? Klientus, nesumokėjusius muito, štai ką. — Jis žengė kelis žingsnius į priekį, atsidurdamas pirmame plane, ir likusieji tučtuojau žengtelėjo jam įkandin. — Tu ką, vaikine, nori pasivažinėti nemokamai?

— Kiek? — ramiai paklausė Stelas.

Jis buvo linkęs verčiau sumokėti, nei muštis su duoklės rinkėjais.

Vadeiva vertindamas nužvelgė Stelą ir jo būrį, pasitaisė purviną kaktos raištį ir nusišypsojo — lėtai, pašaipiai.

— Kas ketvirtas šautuvas, vaikine. Tiesą sakant, reikėtų paimti daugiau, bet primetęs, kiek čia jūsų, darau nuolaidą. Paprasčiausiai dėkit ginklus ant žemės greta manęs ir eikit.

Stelas linktelėjo. Susidarė įspūdis, jog vadeiva arba nelinkęs klausyti proto balso, arba nesupranta, kokį priešininką sutiko. Pulkininkas atsiduso. Tiek to, koks gi skirtumas? Jis žengė du žingsnius į dešinę ir tarė:

— Sumokėkite jiems, kaprale.

Žengusi iš už Stelo nugaros, kaprale Flin vienu ilgametės praktikos nugludintu judesiu perliejo ugnimi pirmąją zoniukų eilę. Penki prievartautojai ir jų vadeiva žuvo akimirksniu. Ten, kur jie stovėjo, teliko pajuodusio kūno ir pelenų krūvelės. Po pulkininko signalo Flin nuleido ugniasvaidį ir sustingo.

Netarusi nė žodelio, visa gauja atsitraukė į šešėlį ir pranyko. Palikęs užnugaryje vieną sargybinį, Stelas nusivedė būrį į stoties pastatą, prie neveikiančio eskalatoriaus, ir toliau, į purviną platformą.

Paskyręs kapralę Flin vadovauti dvidešimčiai karių, įsakė jiems nugabenti sužeistuosius į bazę. Jie turėjo sėsti į traukinį, vykstantį priešinga kryptimi, ir po kelių minučių atvykti į vietą. Flin nusigręžė, ketindama vykdyti vado įsakymą, bet Stelas ją sustabdė.

— Puikiai padirbėjai, kaprale. Ačiū.

Flin sutrikusi nudelbė akis ir nuraudo — regis, nuo raudonio jos veidą su riesta nosyte dar ryškiau nusėjo strazdanos.

— Jie bukagalviai, sere, jei įsivaizduoja, kad mes nusileisim iki tokio lygio. Kitąsyk bus protingesni.

Stelas šyptelėjo.

— Tikriausiai — ypač jei jūs atsidursite netoliese, kaprale, — ir jau rimtai pridūrė: — Pakeliui nenuleiskite akių nuo zoniukų. Ir, kai atvyksite į bazę, tučtuojau prisistatykite majorui Malikui. Papasakokite apie pasalą ir, vardan Dievo, perduokite jam, jog aplink būstinę reikia uždaryti kanalizacijos liukus. Ta smarvė stačiai verčia iš koto!

Flin nusijuokė, bet atsakė jam pagal visas taisykles:

— Klausau, sere, bus padaryta.

Stelas linktelėjo, atidavė pagarbą ir žvilgsniu nulydėjo mažą būrį, sukantį link perėjimo į kitą platformą. Jis patenkintas pastebėjo, kad Flin pasiuntė priekin žvalgus, o sužeistuosius išrikiavo užnugaryje. Šaunuolė, viską padarė kaip reikiant. Beliko tikėtis, jog per artimiausią pusvalandį Malikas gaus jo pranešimą ir ko nors imsis. Vis dėlto jau nebe pirmą kartą pulkininko sieloje sukruto nerimas ir netgi tam tiktas įtarumas, atsirandantis kaskart, kai jis mąstydavo apie savo pavaduotoją. Ir Stelas vėl nerimastingas mintis nuginė šalin. Nesąmonė, netgi Malikas negalėtų taip pasielgti. Ir visgi jam norėtųsi žinoti, kodėl kažkas slopino visus brigados dažnius. Ar šis faktas susijęs su pokyčiais, vykstančiais pačioje brigadoje, ar tėra atsitiktinio aplinkybių sutapimo pasekmė? Kad ir kaip ten būtų, Stelui visa tai labai nepatiko.

Netrukus atvyko traukinys, ir jie, sugniaužę parengtus ginklus, įlipo vidun. Užnugaryje paliktas sargybinis įšoko paskutinę akimirką. Kareiviai įtemptai žvalgėsi į akivaizdžiai besinervinančių keleivių fizionomijas, tačiau nepastebėjo jokių priešiškumo ženklų. Visuose veiduose spindėjo tiktai baimė ir nepasitenkinimas — jausmai, gerai pažįstami kiekvienam samdiniui. Traukinys tolygiai didino greitį ir netrukus tunelio sienos susiliejo į neaiškų pilką audinį. Stelas atsisėdo, ir, žvelgdamas į purviną, subraižytą stiklą, susimąstė. Taip, jie, be jokios abejonės, išvengė susirėmimo su priekalu. Betgi kažkas nepagailėjo nei laiko, nei pinigų, kad paspęstų jiems šituos spąstus. Tad kas? Ir kodėl? Visą likusį kelią jis suko galvą, stengdamasis rasti atsakymus į šiuos klausimus.


2


Jų kelionės tikslas buvo aptriušęs viešbutis, kadaise veikiausiai regėjęs geresnių dienų, bet pastaruoju metu negailestingai išstumtas iš klestinčiųjų, atsidariusių toliau nuo triukšmingo kosmouosto, rato.

— Sargybą pastatyti, sere? — sprendžiant iš Komo veido išraiškos, jis, regis, manė, jog sargyba nepakenktų.

— Taip, dėkoju jums, viršila, — atsakė Stelas. — Nepaisant neabejotino mūsų žavesio, kai kuriuose rajonuose nesame itin populiarūs. Verčiau apsidrausti, nei apgailestauti, kad šito nepadarei.

— Klausau, sere, — su šypsena atsakė Komo ir nusigręžė duoti įsakymų.

Kareivių su jais beliko ne tiek jau daug, ir apsaugos linija buvo skystutė, bet vis vien geriau, negu nieko. Po dešimties minučių Stelas ir Komo, lydimi dviejų veteranų, įžengė į nuskurusį viešbučio vestibiulį. Už stalo sėdėjo išdžiūvęs senis, toks pat iščiulptas ir sužiaumotas gyvenimo, kaip ir jį supantys apartamentai. Senoviniai elektroniniai akiniai jam pakeitė akis, prieš daugelį metų prarastas nuo pernelyg didelės jerlo dozės. Akinių dėka jis atrodė panašus į varlę, o ilgas, siauras liežuvis, tai išnyrantis iš plačios burnos, tai vėl pranykstantis joje, tik sustiprino šį įspūdį. Sielvartingame balse skambėjo meilikaujančios gaidelės.

— Sveikinu jus Amo planetoje, garbingieji, kilnieji serai. Kuo galėčiau pasitarnauti?

— Mums paskirtas susitikimas su prezidentu Kastenu, — atsakė Stelas. — Kur galėtume jį rasti?

Senio liežuvis nukaro ir vėl šmurkštelėjo atgal.

— Kastenas… Kastenas… m-m-m… vardas lyg ir girdėtas, kilnusis sere, — susimąstęs pratarė jis ir kairiąja ranka pasikrapštė pakaušį, o dešiniąją atkišo priekin, laukdamas arbatpinigių.

— Gal šitas praskaidrintų tavo atmintį, — nekantriai pratarė Komo ir bedė į ištiestą delną pistoleto vamzdžiu.

Senis it nutvilkytas patraukė ranką.

— Trečias aukštas, numeris “B”, — piktai burbtelėjo jis ir vėl įsigilino į holografinį pomožumalą, paslėptą po stalviršiu.

Kai tik Stelas ir Komo dingo iš akiračio, senis pakėlė telefono ragelį ir surinko numerį.

Po šešto skambučio prašmatnaus viešbučio kambaryje, visai kitame Zonos gale, žavinga moteris su ilgais juodais plaukais pakėlė aparato ragelį ir, netardama nė žodžio, priglaudė jį prie ausies.

— Jie jau čia, — tarė senis ir išjungė ryšį.

Moteris nusišypsojo šalta šypsena ir atsigręžė į nuogą vyriškį, gulintį šalia jos.

— Tavo pirmasis bandymas buvo nesėkmingas, majore. Tikiuosi, antrą kartą tau seksis geriau.

Vėsūs pirštai slystelėjo vyriškio pilvu, ir majoras Peteris Malikas paklausė savęs, ką gi jinai turėjo omenyje — spąstus Stelui ar jų pasimylėjimą. Velniai rautų, jam taip norėjosi galvoti, jog omenyje turėti visgi spąstai.

Liftas neveikė, ir, norint pasiekti numerį “B”, Stelui su savo žmonėmis teko užkopti į trečiąjį aukštą laiptais bei pereiti niaurų holą. Abipus durų stovėjo du tvirti vyriškiai, vilkintis dažytos odos drabužius. Vieną puošė tamsi barzda, skvarbios ryškios akys bei lenkta nosis. Antrasis, spuoguotas ir šviesiaplaukis, atrodė visiškas geltonsnapis, kuriam vargu ar kada nors teko naudotis skustuvu. Saulė ir vėjas suteikė jų odai tamsų atspalvį. Abu buvo apsiginklavę šautuvais ir pistoletais. Į besiartinančius kariškius jie žvelgė smalsiai, tačiau be jokio nerimo. Įsitikinę, kad prireikus įstengs susidoroti su mumis visais, susidomėjęs pagalvojo Stelas. O ką? Sprendžiant iš jų išvaizdos, visai įmanoma. Jo pagarba galimiems klientams pastebimai išaugo. Regis, Friholdas užgrūdina žmones. Jis buvo dar už penkiolikos pėdų nuo durų, kai barzdočius pratarė:

— Pakaks, džentelmenai. Kuo galėčiau padėti?

Stelas sustojo, įdėmiai žvelgdamas į jų rankas, gniaužiančias šautuvus.

— Mums paskirtas susitikimas su prezidentu Kastenu, — atsakė jis. — Aš vardu Stelas, o čia mano padėjėjas, viršila Komo.

Nenuleisdamas nuo Stelo akių, barzdočius linktelėjo ir kažin ką sukuždėjo į mikrofoną, pritaisytą prie riešo. Gavęs leidimą — dešinėje jo ausyje slėpėsi ausinė, — sargybinis nusišypsojo.

— Jūsų laukia, pulkininke. Įeikite.

Nepaisant draugiško barzdočiaus tono, jaunesnysis sargybinis akivaizdžiai nenoriai atvėrė atvykėliams duris. Labai rimtas jaunuolis, nusprendė Stelas. Jis padėkojo ir drauge su Komo įėjo vidun, savo kareivius palikdamas už durų.

Jie perėjo priebutį ir atsidūrė erdviame, jaukiame kambaryje, praradusiame savo buvusį žavesį, bet visgi įstengusiame išsaugoti šiokią tokią prabangą. Patogūs baldai, nutrintas kilimas, išblukusios raudonos sienos, kurių ryškumą švelnino prislopinta šviesa. Išvydę atėjusius, atsistojo du vyrai ir moteris.

— Sveiki, pulkininke Stelai, — prabilo vienas vyriškis, tiesdamas ranką. Apvalų įdegusį veidą nutvieskė šypsena. — Aš esu Oliveris Kastenas, — jis atrodė kaip atletiško sudėjimo vyriškis, pastaruoju metu prisiauginęs papildomo svorio. Stelui patiko tvirtas jo rankos paspaudimas ir atviras žvilgsnis. — O čia mano dukra Olivija bei senatorius Austinas Rupas.

Stelas nusišypsojo Olivijai ir paspaudė jos ranką — vėsią bei tvirtą. Šis prisilietimas keisčiausiu būdu jį sujaudino. Sprendžiant iš vos pastebimai išsiplėtusių merginos akių, jinai pajuto tą patį. Olivijos akys buvo rudos, gilios bei ramios; jose plūduriavo auksiniai taškeliai, harmoningai besiderinantys su kaštoniniais, tarytum saulės persmelktais plaukais. Ji buvo nuostabi ir, be jokios abejonės, tą suprato. Mergina šyptelėjo, atsakydama į neslepiamo susižavėjimo kupiną Stelo žvilgsnį.

— Džiaugiuosi susipažinusi, pulkininke Stelai.

— Aš taip pat, — atsakė jis, palaikydamas jos ranką kiek ilgiau, nei reikėjo. — Atleiskite už mūsų išvaizdą ir nežymų pavėlavimą.

— Jūs išties pavėlavote, — senatorius Rupas kritiškai nužvelgė Steną nuo galvos iki kojų. — Apskritai manoma, jog punktualumas — viena iš nedaugelio kariškių dorybių.

Jo gražų, šiek tiek atšiaurų veidą gadino tiktai didžiulės poros, suteikiančios odai panašumo į nepalankaus oro išgraužtą akmenį. Į Stelą įsmeigtose žydrose akyse švytėjo iššūkis.

Oliveris Kastenas atsikosėjo.

— Liaukis, Austinai… Nepamiršk, pulkininkas mūsų svečias.

Prašau atleisti mums, pulkininke Stelai. Bijau, jog dėl tam tikrų politinių įsitikinimų senatorius nesižavi mano ketinimu pasamdyti jus. Jis čia atvyko tam, kad sulaikytų mane nuo neapgalvotų poelgių.

Rupas niauriai dėbtelėjo į Kasteną, leisdamas suprasti, jog nemato jokių priežasčių atsiprašinėti. Tačiau jis nespėjo pratarti nė žodžio — įsiterpė Olivija:

— Jūs netrukus pats įsitikinsite, pulkininke, jog Austinas, kaip politikas, tiesiog stulbinančiai atviras. Negaliu net įsivaizduoti, kaip tokiose pareigose galėjo atsidurti toks tiesmukas žmogus!

Rupas prisivertė nusišypsoti. Ir prabilęs jau neberėžė to, kas pirmiausiai šovė į galvą, bet apgalvojo kiekvieną žodį.

— Olivija, kaip ir visuomet, teisi, pulkininke, — senatorius ištiesė Stelui ranką. — Aš mažumą peržengiau ribas. Tikiuosi, jūs man atleisite.

Bet, spausdamas Austino ranką, Stelas jo akyse nepastebėjo nuoširdaus apgailestavimo ir suprato sutikęs priešą.

— Žinoma, senatoriau, — nerūpestingai atsiliepė jis. — Egzistuoja ir dar viena kariškių dorybė, apie kurią žino visi. Mes storaskūriai.

— Viešpatie, kol mes čia plepam, tasai žmogus plūsta krauju! — susijaudinusi šūktelėjo Olivija.

Pasekęs jos žvilgsnį, Stelas suprato, kad mergina neklysta. Iš skylės apsauginiame Komo kostiume sunkėsi kraujas. Šarvuoti kostiumai gali ištverti labai didelę apkrovą, bet visgi nevalia sakyti, kad jie absoliučiai nepažeidžiami. Matyt, dešinįjį Komo petį pervėrusi kulka skriejo labai greit; jis, kaip paprastai, tą nutikimą ignoravo.

Per kelias minutes Olivija išvystė audringą veiklą. Atsinešė medicininę kuprinę, ištraukė iš jos tvarsliavą, sugeriančią medžiagą ir ėmė valyti žaizdą. Kol mergina triūsė, Stelas papasakojo Kastenui ir Rupui apie zoniukų pasalą ir apie tai, kaip samdiniams pavyko iš jos ištrūkti. Jam baigus, įsiviešpatavo tyla, kurios metu abu jo pašnekovai stengėsi suvirškinti, ką išgirdo. Stelas pastebėjo, kad jiedu reikšmingai susižvalgė.

— Labai apgailestauju, pulkininke. Galiu įsivaizduoti, ką jums reiškia žmonių netektis. Kaip veikiausiai numanote, egzistuoja labai didelė tikimybė, jog tas antpuolis buvo nukreiptas ir prieš mus. Regis, yra jėgų, kurios nenori, kad Friholdas pasinaudotų jūsų pagalba, — Kastenas perliejo Rupą smerkiančiu žvilgsniu.

— Bijau, kad mudu su Oliveriu skirtingai vertiname priežastis, išprovokavusias šį antpuolį, pulkininke Stelai, — nedelsdamas sureagavo senatorius. — Bent jau aš abejoju, kad čia egzistuoja koks nors ryšys. Aplink šlaistosi galybė paties įvairiausio plauko kriminalinių tipų, ką jūs, be jokios abejonės, puikiai žinote. Ir visgi aš taip pat norėčiau pareikšti jums užuojautą dėl patirtų nuostolių.

“Na, dabar jis prabilo kaip tikras politikas”, — pagalvojo Stelas.

— Dėkoju jums, senatoriau. Aš labai vertinu jūsų užuojautą. Kad ir kokia būtų tikroji užpuolimo priežastis, dabar jau nieko nebepadarysi.

“Nebent pavyktų surasti tą niekšą, kuris visa tai sugalvojo ir įgyvendino”, — mintyse užbaigė pulkininkas.

Klausydamasis jo, Kastenas liūdnai lingavo galvą, — Jūs teisus, pulkininke, — atsiliepė Rupas. — Kas nutiko, tas nutiko. Reikia susitaikyti su realybe ir gyventi toliau. Man visuomet patiko šis kariškių bruožas — deja, nebūdingas daugeliui mano bičiulių politikų, — jis reikšmingai žvilgtelėjo į Kasteną.

— Pakaks kalbėti apie reikalus, džentelmenai, — baigusi tvarstyti žaizdą, pratarė Olivija. — Siūlau leisti pulkininkui ir jo padėjėjui atsipūsti.

Pietauti jie baigė po dviejų valandų. Friholdietiški patiekalai buvo tiesiog nuostabūs. Kastenai atsigabeno visus būtinus ingredientus. Mėsos patiekė visai nedaug, siūlydami gausybę augalinių patiekalų, dosniai pagardintų prieskoniais. Friholdo klimatas nebuvo palankus augalininkystei, tad didumą daržovių ten augino dideliuose hidroponiniuose centruose. Gyventojai tikėjosi, jog kada nors jiems pavyks sudrėkinti savąsias dykumas, pasinaudojant didžiulių požeminių upių vandeniu. Tuomet iš esmės išsiplės maistinių augalų spektras bei taps įmanoma importuoti bandomis auginamus galvijus — ir maisto problema bus išspręsta.

Stelui pietūs labai patiko. Jis su malonumu atsilošė krėsle su cigaru rankoje, mėgaudamasis seniai pamirštu puikios žemiškos kavos skoniu.

Pietų metu jie šnekučiavosi apie… Taigi Dievas težino, apie ką! Apie medžioklę įvairiose planetose — kaip paaiškėjo, Rupas buvo patyręs šios srities specialistas. Apie aštuonioliktojo amžiaus literatūrą — antrąją, o gal netgi pirmąją Kasteno aistrą, neskaitant politikos. Olivija išsakė daugybę netikėtų pastabų apie imperiškojo dvaro politikus: ne taip seniai ji ten lankėsi drauge su tėvu. Stelas ir Komo taip pat nepasišiukšlino. Pokalbio metu Stelas įterpdavo tinkamus trumpučius, labai juokingus anekdotus. Gi Komo paporino ilgą, nepaprastai įdomią istoriją apie savo atostogas. Jam nutiko aibė smulkių nemalonumų, o kulminacija tapo alberiečių Pasaulio Simfonijos premjera, kai gerokai išgėręs viršila grojo citra. Atsirado keblumų, kai jam pasiūlė atlikti solo partiją, bet kažin kas sugebėjo pasirūpinti, kad vietoje Komo pagrotų dešimties pėdų ilgio reptilija, panaši į boakonstriktorių.

Šaunesnės istorijos nepapasakojo niekas. Buvo nuspręsta pereiti i svetainę ir pasikalbėti apie reikalus. Kai tik visi su taurėmis susėdo prie stalelio, Kastenas spustelėjo nuotolinio valdymo mygtuką, ir dalis nublukusios raudonos sienos slystelėjo į šalį, atidengdama senutėlį, bet pakankamai geros būklės holoprojektorių.

— Norėdamas paaiškinti, kodėl mums prireikė jūsų paslaugų, — prabilo Kastenas, — norėčiau pademonstruoti nedidelį siužetą. Jei neprieštaraujate, palydėsiu jį savo komentarais. Manau, šitaip įstengsiu aiškiau nušviesti padėtį.

Stelas pritardamas linktelėjo. Šviesa užgeso, sudūzgė projektorius. Iš pradžių pulkininkas regėjo tik begalinę kosmoso tamsą. Paskui tos tamsos centre pasirodė mažutėlaitis šviesos taškelis. Kamerai artėjant, jisai vis augo ir augo, kol galiausiai virto milžiniška planeta, neturinčia mėnulio.

— Čia mūsų namai, — paprastai tarstelėjo prezidentas. — Friholdas. Šią planetą “Intersistems Inkorporeited” atrado maždaug prieš keturiasdešimt metų.

Pulkininkui nereikėjo pasakoti apie “Intersistems Inkorporeited” — Imperijoje nebuvo žmogaus, nieko negirdėjusio apie šią stambią kompaniją. “Intersistems” ir dvi kitos daugmaž tokios pat galingos korporacijos drauge buvo vadinamos “Trimis seserimis”. Šį pavadinimą jos pelnė todėl, jog veikė išvien — gaudamos nemenką pelną ir varydamos į bankrotą konkurentus. Nors “Intersistems” užsiėmė ir gamyba, ir visomis bankų veiklos rūšimis, pagrindinį kapitalą ji susikrovė iš neįtikėtinai brangiai kainuojančių ir rizikingų sandėrių, susijusių su naujų planetų atradimu bei pardavimu.

Užgoždamos planetos atvaizdą, pasirodė teksto eilutės.

— Čia šiokia tokia informacija apie klimatą ir panašius dalykus, kurie jums gali pasirodyti įdomūs, — paaiškino Kastenas. Paskui nusijuokė ir pridūrė: — Patikėkite, pulkininke, iš tiesų padėtis net blogesnė, nei atrodo.

Peržvelgęs eilutes, Stelas nusprendė, jog Kastenas toli gražu nejuokauja. Veikiausiai padėtis iš tiesų netgi prastesnė, nei atrodo, ir… Taip, pakankamai bjauru.

Septyniasdešimt Friįoldo paviršiaus procentų buvo klasifikuojami kaip “bevandenė” ar “pusiau bevandenė” zona — ką ir kalbėti, skamba gražiau nei “dykuma”. Dešimt procentų teko poliarinių ledo kepurių daliai. Likusius užėmė dvi siauros nuosaikesnio vidutinio klimato zonos, skiriančios ašigalių regionus nuo “bevandenio” paviršiaus, aprėpiančio visą centrinę planetos dalį. Šitai jau savaime pakankamai bjauru, bet maža to…

Karštas dykumų oras, prisilietęs prie šalto poliarinio oro, kūrė neįtikėtinos galios vėjus. Vėjo genamas smėlis, kurio atsargos dykumose praktiškai neribotos, virto milijonais mažutėlaičių užtaisų, apsunkinančių judėjimą ir žmonių gyvenimą planetoje paverčiančių beveik neįmanomu. Be viso to — turbūt, kad, neduok Dieve, kas nors nepradėtų nuobodžiauti — gamta sukūrė galybę gyvūnijos bei augalijos rūšių, dažniausiai tokių pat primityvių, kaip ir pati planeta.

— Abejoju, kad turizmas galėtų turėti didesnės įtakos jūsų ekonomikai, — kreivai šyptelėjęs, pastebėjo Stelas.

Kastenas nusijuokė, o Rupas pabrėžtinai apsimetė nuobodžiaująs. Nusišypsojusi į pokalbį įsiterpė Olivija.

— Ne, pulkininke, turistų antplūdis mums negresia. Tačiau gana ilgą metų dalį gyvenimas vidutinio klimato zonose pakankamai žavus. Tie, kurie gali sau leisti, netgi pasistatė tenai vilas, — dabar priešais juos pasirodė vešlios augmenijos, joje paskendusių mažų vilų ir mažutėlaičių perregimo vandens ežerėlių atvaizdai. — Nelaimei, — tęsė Olivija, — mūsų gamtiniai resursai sukaupti ne šiose zonose.

Taikūs paveikslai pranyko. Dabar pasirodė kadrai, filmuoti iš orlaivio, dideliu greičiu skriejančio virš planetos paviršiaus. Po juo driekėsi begaliniai smėlynai, tik šen bei ten suraižyti kanjonais bei tarpekliais.

Vėl prabilo Kastenas:

— Taipjau nutiko, kad visus mūsų gamtinius resursus Kūrėjas patalpino būtent čia. Šios bevaisės planetos dalies niekas nepavadintų “žavia”. Didžiąją laiko dalį ten velnioniškai sausa, o paskui, prasidėjus trumpam liūčių periodui, velnioniškai šlapia, ir mes stačiai skęstam vandeny bei purve. Gal ir nevertėtų skųstis, jei tą vandenį būtų galima panaudoti žemės ūkio reikmėms, deja… Po poros valandų vanduo susigeria į dirvą bei smėlį, nuteka po juo slūgsančiomis korėtomis uolienomis ir įsilieja į milžiniškas požemines upes, kertančias visą planetą.

Vaizdas vėl pasikeitė. Dabar jie žvelgė į gigantišką įdubą. Požeminė upė tryško į paviršių vienoje jos pusėje, kirto lomą ir vėl nyko po žeme.

— Šias didžiules įdubas formuoja požeminės upės ir vėjas. Dauguma darbinių mūsų gyvenviečių pastatytos būtent tokių įdubų dugne, kadangi jos saugoja nuo vėjo, be to, Čia gausu vandens.

Kamera lėtai leidosi, ir Stelas išvydo įdubos dugną, tirštai apstatytą įvairiausių rūšių statiniais, nors visų populiariausi buvo kupolai — gal todėl, kad jų pasipriešinimas vėjui pats mažiausias. Erdvių, Švarių gatvių sankirtose plytėjo kvadratinės arba apvalios aikštės, grįstos margaspalvėmis plytelėmis, kas liudijo ne tik apie miestelio gyventojų praktiškumą, bet ir apie jų norą puošti savo namus.

Žinoma, svarbiausias gyvenvietės akcentas buvo upė. Jos pakrantės liko tuščios — čia nieko nestatė, nes liūčių sezono metu vanduo gerokai pakildavo, be to, niekas netrukdė žiūrėti į upę iš bet kurio gyvenvietės taško. Pakrantėse augo medžiai, žolė, ir tik šen bei ten matėsi žemi funkcionalios paskirties nameliai suapvalintais kampais. Upės vandenyje tviskėjo saulė. Visur buvo gausu žmonių. Vieni, būreliais susėdę ant žolės, užkandžiavo, kiti vaikštinėjo takeliais; aplink bėgiojo ir žaidė vaikai. Stelui beliko tik žavėtis, kuo šios atšiaurios planetos gyventojams pavyko paversti nesvetingą pasaulį, ir stebėtis jos potencialu.

— Ši gyvenvietė vadinama Nuostabiąja, — Kasteno balse suskambo sielvartas ir kartėlis. Jis nejučia sugniaužė ir atgniaužė kumščius, tarsi ketindamas susiremti su neregimu priešu. — Šiaip ar taip, dar visai neseniai tai buvo gyvenvietė, vadinama Nuostabiąja.

Vaizdas vėl kardinaliai pasikeitė. Nepaisant dūmų, ugnies ir gatvės grumtynių, Stelas neabejojo žvelgiąs į tą pačią gyvenvietę. Pamažu kambaryje įsiviešpatavo mirtina tyla. Pulkininkas pažymėjo, kad scenos neparinktos, o vaizdas virpčioja, savo kokybe gerokai nusileisdamas anksčiau regėtiems kadrams. Bet tučtuojau viską pamiršo, išvydęs neaukštą šatlą, aplink jį šmirinėjančius žmones, ir kitus, kurie kovėsi ir žuvo petys petin. Stelas krūptelėjo, pamatęs senį — dvi kulkos pervėrė gynėjo krūtinę, tačiau tasai visgi sugebėjo persmeigti durklu pirato gerklę. Štai mirtini žydri spinduliai perrėžė vaikus pusiau, o vyriškiai su apsauginiais kostiumais persiropštė per negyvų kūnų barikadą ir ėmė supti moterį bei jos dukrą. O paskui ūmai stojo tamsa.

Niekas nesiryžo nutraukti tylos. Galų gale Kastenas atsikosėjo ir truputį prikimusiu balsu pratarė:

— Štai kodėl, pulkininke, mums prireikė jūsų pagalbos.


3


Kaprale Flin įdėmiai klausėsi automatų serijų treškesio bei granatų sprogimų ir suko galvą, ką gi jai daryti. Iki šiol viskas klojosi stebėtinai sklandžiai. Nors jos būrelis keliavo be jokių sunkumų, Flin nusprendė išlipti dviem stotelėm anksčiau — tiesiog šiaip sau, dėl viso pikto. Ir, kaip paaiškėjo, ne be reikalo. Vos iškopę iš požemio, jie išgirdo kautynių garsus; iš visko sprendžiant, užpulta pati brigados būstinė. Flin tučtuojau pamėgino susisiekti iš pradžių su štabu, o paskui su pulkininku Stelų, bet visi dažniai pasirodė užblokuoti. Reikėjo spręsti pačiai.

Ėmęsis visų atsargumo priemonių, mažasis būrys nužingsniavo ištuštėjusiomis gatvėmis, ir sulig kiekvienu žingsniu kautynių garsai aidėjo vis aiškiau. Maždaug už pusės mylios nuo bazės Flin įsakė sustoti, į visas puses pasiuntė žvalgus, o pati surado nedidelį pusiau sudegusį pastatą, kuriame buvo įmanoma prisiglausti. Sienos atrodė pakankamai storos, pro langus bus galima atsišaudyti. Dykvietė aplink pastatą užversta visokiausiu šlamštu, pernelyg smulkiu, kad užpuolikai įstengtų pasislėpti, bet visgi galinčiu kuriam laikui juos pristabdyti. Ne pats geriausias variantas, tačiau vis šis tas. Sužeistuosius nunešė į pastatą ir įkurdino taip patogiai, kaip tik šiomis aplinkybėmis buvo įmanoma. Tokia pirmoji kapralo pareiga. Brigada niekada nepalieka savo sužeistųjų.

Ji prisiminė skausmą kojoje, toje vietoje, kur pataikė užtaisas, — skausmą, primenantį stiprų raumenų spazmą, tik kur kas gilesnį. Kareiviai susigrūdo į malūnsparnį it sardinės. Durų neuždarė, kad lengviau būtų krauti sužeistuosius. Prieš pat pakilimą prie malūnsparnio priklibikščiavo pulkininkas Štromas skausmo perkreiptu veidu. Jis kėblino, sunkiai dėliodamas kojas, o ant peties nešė sužeistą karį.

Flin matė, kaip pilotas, Naujojo Kovenanto senbuvis, persilenkė per nukauto porininko kūną ir sušuko, stengdamasis perrėkti turbinų staugimą:

— Palikite jį, pulkininke! Jis tikrai neišsikapstys, o malūnsparnis jau ir taip perkrautas.

Ūmai pilotui į veidą įsistebeilijo didelio pistoleto vamzdis.

— Arba mes visi išskrisim, arba… visi pasiliksim. Supratai, sūneli?

Pilotas atplėšė akis nuo pistoleto, pažvelgė į niūrias, ryžto kupinas pulkininko akis ir, netaręs nė žodžio, kibo į valdymo svertus. Štromas įsiropštė vidun, įsitempė sužeistąjį ir paguldė jį atokiau nuo durų.

Įsijungė varikliai — perkrauti, kaukiantys nuo įtampos, ir malūnsparnis sunkiai atsiplėšė nuo žemės. Plonytė kraujo čiurkšlelė, tekanti pro atlapas duris, netruko virsti upeliu, aptaškiusiu malūnsparnio šonus mažutėlaitėmis raudonomis dėmelėmis.

Štromas sėdėjo, įsispraudęs tarp dviejų kūnų. Žvilgsnyje, nukreiptame į žemę, į chaoso bei griovimų vaizdus, sustingo kančia. Šimtai jo kareivių jau mirė ar merdėjo ten tiesiog dabar — ir tik dėl to, kad paaiškėtų, kas laimės doktrininį ginčą tarp dviejų Naujojo Kovenanto bažnyčios atšakų.

Ūmai pulkininko žvilgsnis įsmigo į Flin. Jis nusišypsojo.

— Vadinas, ir tau kliuvo, kareivi? A-a, koja. Nieko, viskas bus gerai. Kelios dienelės automede ir būsi kaip nauja.

Ir tik tada ant pulkininko kiūtinės ji pastebėjo tamsią dėmę.

— Man nieko baisaus, sere… o štai jūs, regis, rimtai sužeistas. Ar galiu kuo nors padėti?

Pulkininkas Štromas papurtė galvą ir užsikosėjo, burnoje pajutęs metalinį kraujo prieskonį.

— Ne, dėkui, kareivi. Man irgi viskas bus gerai. Gal pamėginti truputį nusnūsti? Bet kažkas privalo nė sekundėlei nenuleisti akių nuo mūsų bičiulio antai tenai, priešakyje, — jis linktelėjo į piloto kabiną. — Tas vaikinas nesupranta, jog mes nepaliekame savo sužeistųjų. Ir, bijau, niekada nesupras.

— Nesirūpinkite, sere, — atsakė Flin, išsitraukdama iš bato aulo dviašmenį durklą. — Arba mes visi išskrisim, arba visi pasiliksim.

— Šaunuolė, — pratarė jis. — Ačiū tau.

Sulig tais žodžiais pulkininkas Štromas, pravarde Bulius, mirė — kaip ir gyveno, apsuptas savo dievinamos brigados karių. Ir kažkuri Flin dalelė numirė drauge su juo.

— Tvarkelė, — tarstelėjo jinai. — Jūs, penkiese: Rigas, Dadlis, Alvaresas, Su ir Mantis, liekate čia saugoti sužeistųjų. Būkite budrūs ir, jei kas, atidenkite ugnį. Aš jumis pasitikiu. Dadlis už vyriausią.

— Bus padaryta, kaprale… Girdėjote, ką ji pasakė… Nagi, išsiskirstom…

Paskui su likusiais penkiolika karių, vorele išsirikiavusių jai už nugaros, kaprale nusėlino link būstinės. Jei tenai iš tiesų vyksta mūšis, jos pareiga — padėti saviškiams. Šitaip ji svarstė eidama, tačiau dabar, atsidūrusi vos už poros kvartalų, niekaip negalėjo nuspręsti, ką daryti. Zoniukai banga po bangos puldinėjo brigados gynėjus, tarsi siekdami vienintelio tikslo — virsti kruvina skerdena. Kūnai grūdosi viens ant kito, formuodami patogią platformą kitai atakuojančiųjų masei. Jų šviesai jautrūs maskuojantys kostiumai funkcionavo net po savininkų mirties, ir kūnų krūvos tai išnykdavo tamsoje, tai, tvykstelėjus eiliniam pliūpsniui, pasirodydavo vėl; ši aplinkybė kautynių paveikslui suteikė nerealų, antgamtišką atspalvį.

Flin manymu, kol kas brigada lengvai tvarkėsi ir be jos pagalbos. Iš radiopokalbių nuotrupų, kurias jai retsykiais visgi pavykdavo nugirsti, paaiškėjo, jog čia veikiau skerdynės, nei mūšis; jėgos buvo pernelyg nelygios. Flin jau ketino įsakyti savo kariams grįžti atgalios, tik ūmai išgirdo riksmą:

— Atsargiai! Jie lenda iš kanalizacijos! O, Viešpatie, jų čia šimtai!

Ir išsyk po to pasigirdo klaikus netylantis klyksmas, nuo kurio Flin gyslose sustingo kraujas. Stojo mirtina tyla, o paskui pasigirdo balsas (kapralės manymu, kalbėjo kapitonas Vangas), duodantis tvirtus, ryžtingus įsakymus. Tas balsas skambėjo taip ramiai, tarsi kapitonas skaitytų vieną iš savo šiurpinančių paskaitų apie seksualinę higieną. “Kas atsitiko majorui Malikui? — suko galvą Flin. — Gal zoniukai sudorojo ir jį? Jei taip, nevalia sakyti, kad jų ataka visiškai nenusisekė”.

Ji pasislėpė už kampo ir pamėgino įvertinti susidariusią padėtį. Prakeikimas! Tai jos kaltė. Pulkininkas liepė perduoti majorui, kad reikia uždaryti kanalizacijos liukus, o jinai… Jinai to nepadarė. Velnias, velnias, velnias!

— Ir ką gi daryti dabar, kaprale?

Kalbėjo kareivis Stiksas, geraširdiško būdo vaikinas apvaliu, mėnulį primenančiu veidu ir patikliomis rudomis akimis. Aplinkiniai sprendė pagal išorę ir dažnokai jo neįvertindavo. Rimta klaida. Stiksas buvo imtynių instruktorius. Flin žvilgtelėjo į vaikiną ir nusistebėjo jo ramia, netgi netrikdoma išvaizda. Jis paprasčiausiai klūpėjo ant kelių ir laukė, kol ji paaiškins, ką reikia daryti. Neįveikiamas kareivio pasitikėjimas kaprale paveikė Flin nelyginant galingas jėgos bei ryžto antplūdis. Ir drauge su juo dingtelėjo mintis — pakankamai originali, kad išdegtų.

— Tą patį, kaip ir visada, Stiksai, — šypsodamasi atsakė jinai ir atsistojo. — Atspardysim jiems subines!

Skubiai eidama nuo vieno kario prie kito, kaprale paaiškino, ką ir kaip reikia daryti. Gavę nurodymus, visi išsibėgiojo. Flin nulydėjo juos žvilgsniu ir lukterėjo, kol kareiviai pasieks kiekvienam nurodytą vietą. Paskui ji drauge su Stiksu nubėgo link artimiausios sankryžos, kur kiek anksčiau pastebėjo dideles kanalizacijos grotas. Flin lėkė it viesulas, stengdamasi negalvoti apie zoniukus, tęsiančius brigados ataką viso labo už šimto pėdų priešakyje. Jeigu ją pastebės, ji, be jokios abejonės, tučtuojau tą sužinos.

Pribėgę kvadratines grotas, jiedu su Stiksu atsiklaupė ir ėmė įnirtingai gremžti ant jų susikaupusį purvą. Flin vos neapsivėmė nuo dvoko, plūstančio iš angos. Ir visgi, užuodusi tą smarvę, pasijuto laiminga. Tai buvo sėkmės kvapas. Nuvalę grotas, jiedu įsitvėrė į jas ir trūktelėjo. Nieko. Flin kilstelėjo galvą ir išvydo, jog Stiksas pašaipiai žvelgia į ją. Išterliotu jo veidu sruvo prakaitas.

— Dar kartelį, kaprale!

Jinai irgi išsišiepė, sukaupė jėgas, ir jiedu vėl kibo į grotas. Ant Stikso rankų įsitempė tvirti raumenys, Flin smilkiniuose reljefiškai išsipūtė venos. Staiga ji pajuto, jog grotos pasidavė, ir vos neparvirto ant nugaros. Galva sukosi nuo įtampos ir į veidą tvokstelėjusios smarvės. Nuostabu, bet Stiksas, regis, nepatyrė jokių nemalonių pojūčių.

— Po velnių, čia tolygu prisiryti doko tablečių, kuriomis jis mus šeria po manevrų, ar ne, kaprale?

Flin nusijuokė. Ji suprato, kad elgiasi neprotingai, kad zoniukai bet kurią akimirką gali juos pastebėti ir nužudyti. Bet tuo pat metu kita jos sąmonės dalis nenuilsdama mąstė, ką reikia daryti. Tarp šiukšlių suradusi plastikinį maišą, Flin suplėšė jį mažais gabalėliais ir įmetė juos į kanalizacijos angą. Didelei kapralės nuostabai, skiautės beveik išsyk nuskriejo žemyn, į tamsą. Vadinasi, zoniukai brigados teritorijoje jau atvėrė tiek grotų, jog susidarė pastovus oro srautas. Melsdamasi, kad drauge su zoniukais nepribaigtų ir pusės brigados, Flin įjungė mikrofoną, lukterėjo, kol mažumą susilpnės trukdžiai, ir davė įsakymą. Nutaikė ugniasvaidį į kanalizacijos angą ir spustelėjo nuleistuką. Tvykstelėjo melsvai oranžinė liepsna. Flin žinojo, kad šią akimirką visi jos kariai daro tą patį.

Iš pradžių oro srautas išsviedė liepsną aukštyn, truputį apdegindamas jai plaukus. Bet kone tučtuojau kanalizacijos sistemoje susikaupusios dujos, padegtos daugelyje vietų išsyk, tvykstelėjo, įsiplieskė, ir apačioje įsisiautėjo žydras pragaras. Staiga Flin pajuto, kaip stiprūs Stikso pirštai trūktelėjo ją už kostiumo, ir išgirdo įniršusių zoniukų riksmus. Jiedu su Stiksu puolė slėptis už artimiausio pastato, pakeliui supleškinę nedidelę jiems priešais puolusių pusgalvių grupelę.

Tuo tarpu riaumojanti liepsna, rydama kanalizacijos sistemoje susikaupusias dujas, požeminiais tuneliais veržėsi vis tolyn ir tolyn. Dabar jau niekas nebeįstengs jos sustabdyti tol, kol išdegs visos dujos. Netrukus ugnis pasiekė ir kitus Zonos kvartalus, šen bei ten tvykstelėjo gaisrai. Bet žydrasis pragaras, kaip ir tikėjosi Flin, aprėpė ir brigados teritoriją. Po poros sekundžių jis pasiekė požemines komunikacijas, grūste prisigrūdusias zoniukų. Dauguma žuvo ugnyje, jų klyksmų aidas nusirito iki pačių atokiausių Zonos kampelių. Gi tie, kurie nesudegė, užduso, kai siaučianti liepsna surijo visą jai pasiekiamą deguonį, ir požeminiai tuneliai prisipildė anglies dvideginio. Brigados teritorijoje žydros liepsnos purslai išlėkė į dvidešimties pėdų aukštį. Šimtai zoniukų, jau išlindusių iš kanalizacijos liukų, mirė akimirksniu. Likusieji suprato, jog atsitraukimo keliai atkirsti, puolė į mūšį ir vienas po kito krito nelygioje kovoje.

Zoniukų ataka privertė karius atsitraukti nuo liukų, tad nė vienas iš jų nuo ugnies nenukentėjo. Iki kautynių galo žuvo ir buvo sužeisti tūkstančiai zoniukų. Brigados medikai triūsė it pašėlę, stengdamiesi padėti nelaimingiesiems, ore skardėjo skausmo riksmai ir aimanos. Tikėtis seniūnų ar Zonos gyventojų pagalbos nebuvo prasmės, ir medikams nieko daugiau neliko, tik paprasčiausiai daryti viską, kas įmanoma. Neretai teko staneriais apraminti sužeistuosius, kurie netgi tokioje būklėje stengėsi užpulti savo išgelbėtojus.

Flin surinko savo žmones, tarp jų ir tuos, kurie saugojo sužeistuosius, ir nusivedė juos į brigados teritoriją. Norint pasiekti vartus, jiems teko ropštis per kritusių zoniukų krūvas. Viduje reikalai susiklostė tik truputėlį geriau. Visur tvyrojo nepakeliamas degančio žmogaus kūno kvapas.

Nugabenusi sužeistuosius į perpildytą lazaretą, Flin paleido savo karius, liepė jiems susitvarkyti bei pailsėti, o pati užkopė į vieną iš trijų išlikusių stebėjimo bokštų, pastatytų teritorijos kampuose. Ji stovėjo viršuje, žvelgdama į begalines negyvų kūnų gretas, į tolumoje liepsnojančius gaisrus, į apačioje bėgiojančius brigados karius, vardan kurių išgelbėjimo jai teko pražudyti tiek gyvybių. “Kodėl mes tai darome?” — be atvangos pati savęs klausinėjo jinai. “Nes arba jie mus, arba mes juos”, — kapralės širdyje atsakė karys. Bet, žiūrėdama žemyn, Flin suprato, jog yra ir kita priežastis. Nes, tegul ir neilgam, ši teritorija apačioje tapo jos namais, o mažos figūrėlės, bėgiojančios nuo vieno sužeisto zoniuko prie kito, jos šeima, ir pasaulyje neegzistavo niekas daugiau. Ko gero, artimiausiu metu jie apleis šią vietą ir iškeliaus kažkur kitur, kad ir vėl darytų tą patį. Kapralės skruostais ritosi ašaros, ir jinai jų nešluostė. Paskui Flin nusiramino ir nusileido žemyn, ketindama padėti prie sužeistųjų triūsiantiems medikams.


4


 Kai kambaryje įsižiebė šviesa, visi sužiuro į Stelą, laukdami jo reakcijos. Bet pulkininkas iš pradžių neįstengė pratarti nė žodžio ir, norėdamas laimėti laiko, pradėjo sudėtingą naujo cigaro pridegimo ritualą. Tie, kurie filmavo šiuos kadrus, buvo narsūs žmonės. Jam norėtųsi su jais susitikti. Tačiau Stelas žinojo, kad šitai neįmanoma, ir suprato kodėl. Šis žinojimas skausmingai gniaužė širdį. Tuo pat metu kita jo esybės dalis, žvelgianti tarytum iš šalies, mąstė ir analizavo toliau. Pulkininkas negalėjo pasiduoti emocijoms, kadangi nuo jo objektyvumo priklausė pernelyg daug žmonių. Jeigu jis suklys, jiems už tai teks sumokėti savo gyvybe — kaip ir tiems, kurie jau žuvo. Kiekgi žmonių jie prarado šiandien? Ūmai suvokęs, jog negali tiksliai atsakyti į šį klausimą, jis pajuto sąžinės priekaištus.

— Pulkininke Stelai? — Kasteno balsas grąžino jį į realybę.

— Atleiskite, — sumurmėjo Stelas ir pamėgino nusišypsoti. — Mane sukrėtė tik ką matyti vaizdai. Jūsų žmonės narsiai kovėsi. Juos užpuolė piratai?

Stelas žinojo, kad piratų antpuoliai pasienio planetose yra įprastas dalykas. Pačiame Imperijos pakraštyje patrulinių laivų buvo mažai, ir piratai tarp jų prasmukdavo be jokio vargo. Kai kas netgi išsakė nuomonę, jog Imperatorius sąmoningai nesiima jokių griežtesnių priemonių, nes piratų veiksmai padeda prilaikyti Antrąją Ronų Imperiją — šis tikslas jam svarbesnis už kainą, kurią tenka mokėti likimo valiai paliktiems pasauliams. Stelas kadaise priklausė Žvaigždžių Sargybai ir visuomet prieštaraudavo, išgirdęs panašius pasisakymus — iš dalies todėl, kad juos laikė išdavikiškais, tačiau labiausiai dėl to, jog nenorėjo tikėti, neva pinigai Imperatoriui yra svarbesni už jo pavaldinių gyvybes. Tačiau, kai biudžetinių išlaidų apkarpymo pretekstu jo brigadą išformavo, kosminio patruliavimo korpusas taip pat gerokai sumažėjo. Galiausiai piratų antpuoliai padažnėjo, piratų bei roniečių susirėmimai — taip pat. Ir dabar Stelas jau niekuo nebebuvo tikras.

Kastenas suglaudė delnus ir kurį laiką viršum jų žvelgė į Stelą.

— Taip, pulkininke, ten buvo piratai. Tačiau nemanykite, kad jūsų regėtas antpuolis yra retas, kone išskirtinis reiškinys. Čia viso labo tik vienas atskiras atvejis, ir, deja, kas dieną jų vis daugėja.

— Kalbėkite tiktai savo vardu, Oliveri, — pertraukė jį Rupas. — Anaiptol ne visi mūsų planetos politikai pritaria tokiems nepagrįstiems tvirtinimams.

Patenkintas, kad ir jis išsakė savo nuomonę, Rupas atsilošė bejėgiškai nuo jo svorio sugirgždėjusiame krėsle ir vėl suteikė savo veidui nuobodžiaujančią išraišką.

Kastenas šyptelėjo it žmogus, pasirengęs kantriai išklausyti kiekvieną nuomonę, nesutampančią su jo asmenine.

— Kaip matot, mudu su senatorium nesutariam dėl to, kodėl piratų aktyvumas išaugo. Tačiau man norėtųsi grįžti prie mūsų pokalbio ir mažumą nukrypti į istoriją. Jūs žinot, kas yra Planetinis Susitarimas, pulkininke?

Stelas suraukė kaktą, stengdamasis prisiminti, ką girdėjo šiuo klausimu.

— Žinau tik tiek, jog tai susitarimas, reglamentuojantis santykius tarp planetos savininko, paprastai Imperijos vyriausybės arba stambios kompanijos, ir galimo jos pirkėjo — dažniausiai persikėlėlių grupės. Daugiau nežinau nieko.

— Šito pakanka, — šypsodamasis atsakė Kastenas. — O dabar papasakosiu, kaip šis susitarimas veikia Friholdo atveju. Netrukus po to, kai planeta buvo atrasta ir įregistruota “Intersistems” nuosavybe, paaiškėjo, kad joje nėra nei gausių mineralų atsargų, nei kitų naudingų iškasenų, vardan kurių vertėtų užsiimti jos įsavinimu. Padariusi tokią išvadą, “Intersistems” pradėjo ieškoti pirkėjo, apie tai pranešusi visai Imperijai. Atsiliepė maždaug du šimtai penkiasdešimt tūkstančių žmonių, tarp kurių buvo ir mano tėvai, — Kastenas švelniai pažvelgė į dukrą. — Ko gero, tau neverta klausytis šios istorijos dar sykį, brangioji.

Olivija ramiai nusišypsojo, padėjo delną ant tėvo rankos ir nežymiai ją spustelėjo.

— Kai tik susiformavo konsorciumas, — tęsė Kastenas, — visi jo nariai įnešė lygias dalis ir išmokėjo “Intersistems” penkis pirmuosius milijardus. Pagal susitarimą kitus penkis milijardus jie privalėjo išmokėti palaipsniui per penkiasdešimt metų. Šiam terminui pasibaigus, Friholdas taptų visiška konsorciumo narių ir jų palikuonių nuosavybe, — Kastenas nutilo, rikiuodamas mintis. — Bet jei įmokos nebus mokamos dvejus metus iš eilės, visi įnešti pinigai lieka kompanijai, o sutartis anuliuojama, — Kastenas atsiduso ir palingavo galvą. — Žinoma, tai negarbinga, bet pakeisti sąlygų nepavyko. Nuo tų laikų prabėgo trisdešimt metų. Kaip įsitikinote pats, Friholdas anaiptol ne rojaus kampelis. Ypač sunkūs buvo pirmieji metai. Žuvo tūkstančiai, tarp jų ir mano tėvai. Iš pradžių motina, paskui tėvas. Tačiau mes ištvėrėme. Kelis pirmuosius metus tik vargais negalais pavykdavo sukrapštyti pinigų ir atsiskaityti su “Intersistems”. Bet pamažu padėtis pradėjo keistis į gera. Mes radome būdą ne tik egzistuoti sudėtingomis Friholdo sąlygomis, bet ir gauti pelno.

Kasteno akys sužibo — kaip žmogaus, galiausiai pasiekusio savo numylėtą temą.

— Mums netgi šis tas atlikdavo. Už tas lėšas įsigijome būtiniausios technikos, o tuomet pradėjo gausėti ir santaupos.

Kasteno akių šviesa užgeso, pečiai pakumpo, tarsi juos būtų užgriuvusi didžiulė sunki našta.

— Po to sėkmė nuo mūsų nusigręžė. Kaip ir derėjo tikėtis, oras tokioje planetoje, kaip Friholdas, keičiasi cikliškai. Šio proceso prigimtis mums neaiški iki šiol, bet netenka abejoti, jog po sąlyginai nuosaikių periodų visuomet prasideda bjaurūs panašios trukmės sezonai. Prieš dvejus metus kaip sykis prasidėjo vienas iš tokių bjaurių periodų, kuris baigiasi tik dabar. Aišku, daugiau ar mažiau nukentėjo visa mūsų ekonomika. Sukauptos lėšos pradėjo sparčiai tirpti, ir netrukus iš jų nebeliko nieko.

Ūmai skausmas Kasteno akyse virto įniršiu. Jis vėl pradėjo tūžmingai gniaužyti kumščius, iš visų jėgų stengdamasis nepradėti šaukti.

— Bet, jeigu ne piratai, mes būtume įstengę išsikapanoti ir iš šitos padėties. O, mus užpuldinėjo ir anksčiau — tiek piratai, tiek ir roniečiai. Visi žino, kiek nedaug lėšų skiriama pasienio pasaulių gynybai. Tačiau visa tebuvo niekai palyginti su tuo, kas dedasi dabar. Piratai apiplėšinėja mus kas savaitę, kasdien. Jie renka siaubingą duoklę, grobdami ne tik materialines vertybes: nukenčia ir žūva žmonės.

Prezidento balsas virptelėjo, jo savitvarda suskeldėjo.

— Prieš du mėnesius žuvo mano motina, — negarsiai pratarė Olivija. — Piratams atskridus, ji kaip sykis lankėsi vienoje iš tolimųjų gyvenviečių. Mums labai jos stinga.

Stelas Olivijos akyse įskaitė liūdesį ir nerimą dėl tėvo. Jis jau žiojosi, ketindamas išreikšti užuojautą, bet Kastenas rankos mostu jį sulaikė.

— Viskas gerai, pulkininke. Atleiskite, kad nesusitvardžiau ir išliejau savo asmeninį sielvartą jums bei viršilai Komo. Bet mudu su žmona buvome labai artimi, ir po jos mirties aš niekaip negaliu atsitokėti… Taigi, apie ką mes kalbėjome? Taip, žinoma, mes kovėmės iš visų jėgų, tačiau piratų mums neįveikt. Friholdas neturi armijos. Tiesą sakant, jos niekada nė nereikėjo, ir vargu ar praktiška šiam tikslui eikvoti mūsų visais atžvilgiais ribotus resursus. Anksčiau atsitiktinius piratų bei roniečių antpuolius pakankamai sėkmingai atremdavo mūsų civilinės gynybos pajėgos.

— Netgi labai sėkmingai, — žvelgdamas į lubas, įsiterpė Rupas.

— Taip, iš pradžių, — sutiko Kastenas, — bet ne vėliau. Palyginti su mumis, piratai pernelyg gerai ginkluoti ir apmokyti. Jiems padeda ir netikėtumo faktorius, — jis gūžtelėjo pečiais ir nelinksmai nusišypsojo. — Mes jau praleidome vieną metinę įmoką ir, ko gero, praleisime antrąją. Štai kodėl kreipiamės į jus, pulkininke.

Stelas žinojo, jog Kastenas teisus. Jam jau teko girdėti, kad piratai gerai organizuoti, aprūpinti ir apmokyti. Tiesą sakant, jeigu jie nori išgyventi, taip ir turi būti. Ironija ta, jog kadaise piratai taip pat buvo kareiviai — kareiviai, kurie kovėsi pralaimėjusių pusėje ilgame, kruviname pilietiniame kare. Tas karas sunaikino tą pačią konfederaciją, kuri vylėsi jo dėka pratęsti savo egzistenciją. Ant konfederacijos nuolaužų iškilo nūdienos Imperija, sukurta vieno žmogaus, pirmojo Imperatoriaus. Dauguma pakluso jo valiai, pavargę nuo begalinio pilietinio karo ir aistringai trokšdami taikos. O tie, kurie atsisakė paklusti, buvo ištremti į negyvą planetą-kalėjimą, pavadintą Uola.

Uola buvo galinga tvirtovė, kurią senoji konfederacija pastatė galimų Antrosios Ronų Imperijos atakų atrėmimui — atakų, kurių niekada ir nesulaukė. Paversti Uolą kalėjimu buvo visai nesunku — orbitoje esančią ginkluotę, nukreiptą į kosmoso gilumą, paprasčiausiai atgręžė žemyn, į planetą. Štai kodėl, kai visi laivai, belikę iš sukilėlių laivyno, susirinko draugėn ir ryžosi narsiam, bet, regis, iš anksto pasmerktam mėginimui išvaduoti savo įkalintus draugus, ataką visai netikėtai vainikavo sėkmė. Uolos ginkluotė buvo nukreipta ne ten, kur derėjo. Imperijos jūrų pėstininkai brangiai sumokėjo už šią lemtingą klaidą. Visi jie žuvo, o kaliniai atgavo laisvę.

Bet ką gi su ja daryti? Kur eiti? Uola sklendė ties žmonių ir roniečių imperijų riba. Kad ir kur nuspręstų keliauti buvę kaliniai, visur jų laukė mirtis. O tam, kad nugalėtų visus, jie turėjo pernelyg mažai laivų. Ir orbitinius ginklus vėl nukreipė į kosminę erdvę. Taip kalėjimas tapo jų namais.

Tačiau tie namai nebuvo svetingi. Branduolinių sprogimų dėka konfederacijos karo inžinieriai planetos paviršių pavertė neaprėpiama juodo stiklo lyguma. Jie suprato, jog bet kokio laivyno — nesvarbu, kas ir kur jį surinktų, — ataką ištvers tik gerai ginama planeta, kurioje nėra gamyklų, namų ir civilių gyventojų. Tad Uoloje išdegino visą gyvybę ir pavertė ją nuostabia, tobula tvirtove.

Tokiu būdu laisvę atgavę kaliniai negalėjo apsirūpinti maistu, nepajėgė sukurti išsivysčiusios industrinės bazės. Kaip jie galėjo gauti visa, ko stigo? Beliko viena: pradėti apiplėšinėti kitas planetas. Iš pradžių savo antpuolius jie pateisino teisingu kerštu tiems, kurie nusilenkė Imperatoriui. Tačiau laikas bėgo, ir aukštus laisvės bei teisingumo idealus palaipsniui pakeitė atviras godulys ir neapykanta. Taip kareiviai, kurie kadaise vadovavosi pačiais kilniausiais motyvais, virto gerai organizuota plėšikų ir žudikų armija.

Stelas jau kelintą kartą savęs klausė: “Kas sutrukdys brigadai ilgainiui transformuotis lygiai tokiu pat būdu? Mes jau žudome už pinigus”. Atsakymas piršosi savaime, bet, kaip neretai nutikdavo ir anksčiau, pulkininkas nusprendė nesigilinti į šią temą ir sutelkė dėmesį į aptariamas problemas.

— O kaip elgiasi roniečiai? — pasiteiravo jis. — Labai jus erzina?

Kastenas susimąstė.

— Net nežinau kodėl, bet Antroji Ronų Imperija pastaruoju metu paliko mus ramybėje.

Rupas demonstratyviai sudejavo:

— Štai matot, pulkininke, jis tuojau įžvelgs grėsmę netgi čia. Tik roniečių mums ir betrūko!

Stelas nusijuokė drauge su visais, bet mintyse nusprendė, jog reikės būtinai nuodugniau pasidomėti realiais roniečių veiksmais šiame sektoriuje. Jis kažkodėl tikėjosi, kad ateivių aktyvumas turėtų augti, o ne mažėti. Tam, Stelo manymu, buvo dvi priežastys. Visų pirma, padažnėję piratų antpuoliai, antra, pastebimas kontaktų vystymasis tarp abiejų sparčiai besiplečiančių ir stiprėjančių imperijų. Kadaise pakankamai tvirta pasienio pasaulių tarpinė, skyrusi imperijas vieną nuo kitos, pradėjo pastebimai tirpti — abi pusės į savo sudėtį traukė vis naujas ir naujas planetas. Dabar ši tarpinė suplonėjo taip, kad konfliktas atrodė nebeišvengiamas.

Į žvaigždes pakilusi žmonija sutiko šimtus protingų rasių, bet tik roniečiai kėlė realią grėsmę. Ir ne todėl, kad jie būtų protingesni ar labiau išsivystę už likusius. Paprasčiausiai dėl to, kad jiems, kaip ir žmonėms, buvo būdingas nežabotas ambicingumas; be to, jie, kaip ir žmonės, savojo tikslo siekė visomis priemonėmis, nepažinodami nei gailesčio, nei užuojautos.

Roniečiai buvo senovinė rasė, kosmoso įsavinimo srityje aplenkusi žmoniją tūkstančiais metų. Laimei, jų kultūrai būdingas įžvalgumas bei metodiškumas lėmė, kad svarbūs sprendimai būtų priimami tik konsensuso pagrindu. Dėl šios priežasties Antroji Ronų Imperija plėtėsi lėtai ir atsargiai. Kiekvieną naują planetą iš pradžių kruopščiai ištyrinėdavo, pasverdavo visus jos kolonizavimo pliusus bei minusus ir tik tuomet žengdavo kitą žingsnį.

Žmonija, atvirkščiai, veikė energingai ir retsykiais visiškai nekontroliuojamai. Milžiniškos erdvės buvo įsavinamos pasakiškai trumpais terminais; roniečiai tam sugaištų šimtus, o gal ir tūkstančius metų. Be to, žmonės dažnai prarasdavo, ką įgiję — dėl vidinių nesutarimų, konkurencijos ar tiesiog iš tingumo.

Galiausiai abi imperijos įgijo daugmaž vienodą galią. Ronų Imperija toliau plėtėsi planingai ir nenumaldomai, o žmonija tą patį darė mėšlungiškais šuoliais, raginama veikiau godumo ir siekdama tučtuojau praturtėti, nei laikydamasi kokio nors bendro plano. Šiaip ar taip, toks įspūdis susidarė Stelui ir daugeliui kitų.

Kastenas gurkštelėjo iš stiklo ir prabilo, kreipdamasis į pulkininką ir pabrėžtinai ignoruodamas Rupą.

— Kaip jau minėjau, pastaruoju metu piratai pastebimai suaktyvėjo. Ir dabar jiems jau nebepakanka mus apiplėšinėti, — Kastenas įdėmiai žvelgė Stelui į veidą, vildamasis pastebėti ženklą, jog pulkininkas suprato jo žodžių prasmę. — Jie naikina gamybos priemones. Jėgos įrangą, fabrikus, laboratorijas… Jūs pats galite tęsti sąrašą, — Kastenas kreivai šyptelėjo. — Pasak Olivijos, jie žudo vištą, dedančią auksinius kiaušinius. Vyksta kažkas, ko nebuvo anksčiau ir kas neturi jokios prasmės. Jei, žinia, ta ardomoji veikla jiems neatneša didesnio pelno už grobimą. Štai kodėl, pulkininke, aš nė neabejoju, kad piratai ir “Intersistems” kažkokiu būdu susitarė tarpusavyje. Kitokio paaiškinimo nerandu.

— Vadinasi, jūs manote, jog “Intersistems” moka piratams už tai, kad jie jus puldinėtų, naikintų jūsų gamybos priemones ir tuo pačiu atimtų iš jūsų galimybę įnešti kitą įmoką? — susimąstęs pratarė Stelas.

— Būtent, — Kastenas atsilošė krėsle. Jis atrodė patenkintas — nelyginant žmogus, sugebėjęs įteigti pašnekovui savo požiūrį. — Jeigu mes neįstengsime sumokėti ir šiais metais, “Intersistems” atsiims Friholdą, pasiliks sau viską, ką jiems jau sumokėjome, ir galės nepalyginamai brangiau parduoti iš esmės labiau išsivysčiusią planetą.

Be abejo, prezidento žodžiuose buvo racijos. Ir visgi, nors Stelas neabejojo, kad “Intersistems” galėtų taip pasielgti, jis nepajėgė nusikratyti įtarimo, jog Kastenas jam pasakė ne visą tiesą. Visų pirma, Olivija atrodė kažko sutrikusi, antra, Kasteno balse nesigirdėjo įsitikinimo, o jo žvilgsnis šastelėjo Rupo pusėn tarsi ieškodamas paramos. Stelas mintyse pasidžiaugė, jog dėl viso pikto jau išsiuntė į Friholdą žvalgus. Galbūt jie padės susigaudyti, kas ten dedasi iš tiesų.

— Ak, Oliveri, — apsimestinai nustebęs pratarė Rupas, — man regis, tavo žodžiai nuskambėjo ne itin įtikinamai. Iš principo toks dalykas įmanomas, betgi tu puikiai žinai, kad nėra jokių tokio sąmokslo įrodymų. Visi šie įtarinėjimai tiesiog kvaili.

Kastenas pasijuto labai nejaukiai, ir, rodos, jo sumišimas Rupui teikė pasitenkinimą. Prezidentas piktai suraukė antakius ir jau žiojosi, tarsi ketindamas kažką sakyti, bet valios pastangomis susitvardė.

Taip, čia kažkas slypi. Rupas meluoja, o Kastenas jį dangsto, nors ir neabejotinai nenoriai. Kodėl? Stelas nusprendė kol kas savo įtarimus pasilikti sau ir pasižiūrėti, kur pakryps tolimesnis jų pašnekesys.

Rupas suraukė kaktą ir tęsė, šįsyk iš tiesų jaudindamasis:

— Problema ta, kad, kol mes gaištame laiką ir energiją, ieškodami neegzistuojančių suokalbių, mūsų planetos naikinimas tęsiasi. Pripažinsiu, piratų veiksmai iš tiesų atrodo kvailai, bet kas sakė, kad jie protingi? Sutinku, jog problemą reikia spręsti, ir kuo greičiau, bet esu tikras, kad samdinių armija — toli gražu ne vienintelis galimas sprendimo variantas, — Rupas atsiprašydamas nežymiai linktelėjo Stelui. — Neįsižeiskite, pulkininke, tačiau jūsų paslaugos kainuoja pernelyg jau brangiai. Bet svarbiausia ne tik kaina. Netgi jeigu jums pasiseks, brigados apsilankymas Friholde beveik užtikrintai nusineš dar daugiau aukų, lems dar didesnį planetos nuniokojimą. Gal verčiau pinigus išleiskime kitur, gal pamėginkime susitarti su piratais? Lukterėk, Oliveri, suteik ir man galimybę išsikalbėti; malonumo čia nedaug, niekas nesiginčija, ir visgi, jei galvosim apie ateitį, tokia sutartis kainuotų pigiau ir veikiausiai išgelbėtų nemažai gyvybių, — ieškodamas paramos, Rupas žvilgsniu slydo nuo vieno veido prie kito.

Kastenas net persikreipė iš pykčio.

— Subinėn derybas su piratais! — suriko jis. — Pinigų gaila, taip? O kas garantuos, kad, kartą gavę pinigus, jie paliks mus ramybėje? Kiek būtent jiems pasirodys pakankamai? Po velnių, Rupai! Nejaugi tu nesupranti, kad mes pakliūsim į vergiją?

Rupo lūpas iškreipė plonytė šypsena.

— Įdomi mintis, Oliveri. Bet aš pasakysiu tau štai ką. Jeigu tu įgyvendinsi savo sumanymą, mums grės nepalyginamai didesnis pavojus. Kai tik pulkininkas Stelas su savo armija išsilaipins Friholde, mes atsidursime jo valioje. Jeigu jis panorės turėti vergų — prašom, jis juos gaus… mūsų asmenyje. O gal tu paprasčiausiai pavargai nuo rinkimų ir nori tapti nebe prezidentu, o karaliumi? Ar čia šuo pakastas, Oliveri?

— Tėve… — Olivijos balsas virptelėjo iŠ susijaudinimo — Kastenas išraudusiu veidu ir drebančiomis rankomis pašoko iš krėslo.

Omai milžiniškas sienos gabalas paprasčiausiai pradingo — į viešbutį pataikė raketa. Kai tik sprogimo griausmas ėmė tilti, pro atsivėrusią angą klykdami plūstelėjo zoniukai.

Stelas pašoko ir puolė prie Olivijos. Pakeliui jis išsitraukė pistoletą ir nemąstydamas paleido ugnį. Vienas, du, trys zoniukai parkrito, nusilpę jų pirštai paleido apgailėtinus pistoletus. Stelas stvėrė Oliviją už rankos ir trūktelėjo šalin akimirksniu anksčiau, nei energetinis spindulys perrėžė krėslą, kuriame ji tik ką sėdėjo. Stelo kairėje viršila Komo kėde trenkė zoniukui mirtiną smūgį, pasičiupo jo ginklą ir ėmė šienauti visus, kurie ir toliau lindo pro skylę sienoje. Kastenas taip pat neatsiliko. Jis sunkia pelenine suknežino užpuolikui galvą ir užsimojo kitam taikliam kirčiui. Stelas dukart iššovė. Sunkios kulkos nubloškė zoniukus atgal. Jis akies krašteliu pastebėjo, kaip parkrito Rupas. Senatoriaus galva nusidažė krauju, ir augalotas įsibrovėlis palinko, ketindamas smogti sužeistajam dar kartą. Tačiau nebesuspėjo — Olivija pastvėrė kažkieno numestą blasterį ir iššovė. Žydras spindulys perrėžė milžino koją ties keliu. Praradęs pusiausvyrą, tasai griuvo ant grindų nelyginant pakirstas medis, bet tuojau pat vėl ėmė šliaužti Rupo link, kol Stelo kulka nutraukė jo pastangas.

Zoniukai puolė toliau. Atremdamas jų ataką, Stelas žaibiškai sukiojosi į visas puses, tarsi šoktų kažkokį siaubingą mirties šokį. Tuomet atsivėrė durys, į kambarį įsiveržė sargybiniai ir atidengė ugnį. Po poros minučių viskas buvo baigta. Įsiviešpatavo tyla, tik tolumoje aidėjo prislopinti tolimų kautynių garsai, dejavo sužeisti zoniukai ir tykiai švilpčiojo vėstantys ginklai.


5


Žiūrėdamas pro savo kabineto langą, Stelas paprasčiausiai netikėjo akimis — bazės teritorijoje neliko nė vieno sveiko kampelio; jie nuniokojo viską, tiesiog viską. Tolumoje šen bei ten dar žioravo gaisrai, ir juodų dūmų stulpai kilo virš tų namų, kurių savininkai pagailėjo pinigų, kad apsidraustų nuo ugnies. Kieme medikai krovė sužeistus zoniukus į mašinas ir vieną po kitos siuntė jas į dvi privačias Zonos ligonines. Apmokėti gydymą teks brigadai. Žinoma, kvailystė, tačiau… jie negalėjo palikti nelaimėlių čia. Medikai tvirtino, jog dauguma sužeistųjų pasitaisys. Stelas atsiduso. Po pasalos, būstinės bei viešbučio antpuolio jie neteko dvidešimt trijų žmonių. Viskas iš pradžių. Dar dvidešimt trys žuvusieji, kritę nė už ką. Maža to, kad poilsis Amo planetoje nė vienam brigados nariui nesuteikė malonumo, jis dar ir labai brangiai kainavo.

Grįžęs į būstinę, Stelas išklausė kapitono Vango ataskaitą. Tas jaunas karininkas veikė tiesiog šauniai. Kaip ir kaprale — ne, seržante — Flin. Stelas nusprendė šiandien pat įtraukti jos pavardę į sąrašus tų, kuriems priklauso paaukštinimas. Tačiau Vangas nepajėgė atsakyti į klausimą, kuris Stelą jaudino labiausiai: kur, po velnių, visos šitos sumaišties metu šlaistėsi majoras Malikas? Būdamas Stelo pavaduotoju, jis būstinėje pasiliko už vyriausią. Tačiau, prasidėjus zoniukų atakai, majoras dingo kaip į vandenį, ir Vangas buvo priverstas perimti vadovavimą į savo rankas.

Malikas Stelui niekada nepatiko. Jis prie brigados prisijungė prieš metus. Į tarnybą vyruką priėmė Štromas, nes jiems labai reikėjo patyrusių karininkų. Maliko popieriai buvo visiškai tvarkingi. Jis trečiuoju kurse baigė Akademiją, iš dviejų galimybių — jūrų pėstininkai arba navigacinė tarnyba — pasirinko pirmąją, kariavo, pasižymėjo daugelyje operacijų ir deramu laiku gavo kapitono laipsnį. Majoro laipsnį jam suteikė po Štromo mirties — tuo pat metu, kai Stelas tapo pulkininku. Tačiau Stelas niekada nesuprato, kurių galų žmogus su tokiu tarnybos lapu ir, atitinkamai, su tokiomis ateities perspektyvomis atsisakė tolimesnės tarnybinės karjeros ir tapo samdiniu. Skirtingai, nei kiti, jis galėjo pasirinkti… Ne, šito Stelas neįstengė suprasti.

Kad ir kaip ten būtų, Malikas jam niekada nepatiko, ir, regis, šis jausmas buvo abipusis. Tas pasipūtęs, egoistiškas, tingus, užsispyręs žmogus turėjo ir sadistinių polinkių. Tokia savybių “puokštė” privertė pulkininką susirūpinti, kuo ilgainiui gali pavirsti brigada. Šiaip ar taip, Malikas joje buvo antras pagal laipsnį. Žuvus Stelui, būtent jisai perimtų vadovavimą ir tikriausiai greit pertvarkytąją pagal savo skonį bei norus. Nuo šios minties Stelas krūptelėjo.

Taigi, kur Malikas? Arba pasišalino savavališkai, arba prapuolė dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių. Prisimindamas savo nemeilę tam žmogui, Stelas pasistengė iš anksto prieš jį nenusiteikti. Bet jei majoras iš tiesų pasišalino savavališkai… Tuomet tepadeda jam Dievas.

Viršila Komo į majoro paieškas išsiuntė visą grandį. Kaip ir visiems karininkams, laipsniu viršesniems už leitenantą, Malikui po nugaros oda truputį žemiau dešiniosios mentės kadaise implantavo mažutėlaitį mini švyturėlį. Įrenginys, veikiantis nuo žmogiškojo kūno šilumos, praktiškai buvo amžinas — aišku, tiek, kiek šis žodis gali būt taikomas pačiam žmogui. Tokie švyturėliai ne kartą išgelbėjo gyvybę sužeistiems karininkams, padėdami medikams juos aptikti. Kartą ir pats Stelas atsidūrė panašioje padėtyje už priešo linijos; sunku pasakyti, kaip būtų susiklostęs jo likimas, jeigu ne švyturėlis. Dabar jie tikėjosi švyturėlio dėka surasti Maliką. Pirminis pelengas parodė, kad tasai yra maždaug už dešimties mylių nuo čia, viename iš pačių pavojingiausių Zonos rajonų. Įdomu, ką majoras ten veikia? Stelas nesugalvojo jokio paaiškinimo, bet nusprendė kol kas susilaikyti nuo skubotų išvadų.

Apačioje prasidėjo pasirengimas skrydžiui. Grįžus pulkininkui, seniūnai atsiuntė pranešimą, kuriame nurodė, jog brigados viešnagė Amo planetoje daugiau nepageidaujama. Pasiruošimui jiems davė keturiasdešimt aštuonias valandas. Žinia, kariai ir patys neketino čia pasilikti. Kaip paaiškėjo, Zona ne pati tinkamiausia poilsio bei atsipalaidavimo vieta. Be to, brigada turėjo naują klientą — planetą, pavadintą Friholdu.

Sutartis buvo sudaryta, galima sakyti, kelyje. Kastenas ir jo žmonės nebegalėjo pasilikti viešbutyje, ir Stelas organizavo friholdiečių evakuaciją į būstinę. Jiems besiskverbiant per chaosą ir kapralės Flin sukeltus gaisrus, prezidentas ir pulkininkas atsargiai tyrinėjo kits kito poziciją. Kastenas paklausė, kokie standartiniai įkainiai. Stelas atsakė, jog nėra tokios sąvokos, kaip “standartinis” karas, vadinasi, apie jokius “standartinius” įkainius negali būti nė kalbos. Brigada ima tiek, kiek kainuoja jos padarytos paslaugos, — tai yra, tam tikrą minimumą plius papildomą užmokestį susijusį su neplanuotomis išlaidomis. Ir vis dėlto, išanalizavęs kai kurias buvusias sutartis, jis galės apytiksliai paskaičiuoti, koks atlygis gali būti šįsyk. Taip ir padarė. Išgirdęs sumą, Kastenas išbalo it kreida.

— Rupas žinojo, ką šneka: jūs išties brangiai kainuojat, — išspaudęs šypseną, sumurmėjo jis.

— Tiesa, — Stelas gūžtelėjo pečiais, — bet, kaip sakoma, kiek sumokėsi, tiek ir gausi. Mes verti tų pinigų, kuriuos mums moka.

Kastenas linktelėjo.

— Neabejoju, pulkininke, bet, atvirai šnekant, aš net negaliu pasakyti, ar mums pakaks lėšų. Veikiausiai visiškai nepagrįstai puoselėjau optimistines iliuzijas apie jūsų atlygį, ir, ko gero, Austinas teisus: mes turime pasirinkti, kam atiduoti planetą, jums ar piratams.

Stelas nusijuokė:

— Net jei viskas yra būtent šitaip, aš įsitikinęs, kad mūsų variantas geresnis.

Jie šnekučiavosi toliau, akivaizdžiai ir abipusiai trokšdami pasiekti kompromisą. Kastenas neturėjo teisės pasamdyti brigadą be Rupo, kaip opozicinės partijos lyderio, pritarimo. Net jei pavyktų surinkti reikiamą sumą, ne jo valioje eikvoti ją savavališkai. Bet, kadangi Rupas vis dar tysojo be sąmonės, Kastenas turėjo progą nusamdyti brigadą laikinai, galutinį problemos sprendimą perduodamas senatui. Jei šis tokį sprendimą vetuos, brigadai bus sumokėta tiktai už sugaištą laiką, ir tuo viskas baigsis. Bet jei Kasteno sumanymui bus pritarta, brigada galės tučtuojau kibti į darbą. Kadangi jie vis vien privalėjo apleisti Amo, šis nutarimas nieku gyvu neprieštaravo samdinių interesams. Stelas šyptelėjo prisiminęs, kaip sužibo Kasteno akys, jam tarus:

— Atvirai šnekant, pulkininke, Austinas mūsų planetai padarys didžiulę paslaugą, jei kuo ilgiau prasivolios be sąmonės. Jeigu jo nebus, aš su senatu neturėsiu jokių problemų!

Stelo apmąstymus nutraukė komryšio dūzgimas.

— Taip? — atsiliepė jis.

— Čia kažkoks žmogus nori su jumis pasimatyti, sere, — seržanto Vilkinso, būstinės sekretoriaus, balse suskambo nepasitenkinimo gaidelės. — Sako, kad jį vadina Sem, ir daugiau nieko apie save nepraneša.

Stelas šyptelėjo.

— Atsiųskite jį pas mane, seržante.

— Klausau, sere, — akivaizdžiai nenorom atsakė Vilkinsas.

Po poros minučių durys atsilapojo, ant slenksčio pasirodė susišiaušusi žmogysta ir išsidrėbė ant nežinia iš kur atvilktos kušetės.

— Ir šitą skylę tu vadini ofisu? — paklausė atvykėlis, pašaipiai nužvelgęs nutriušusias sienas ir aplūžusius baldus. — Netgi fintiečių bordeliai apstatyti kur kas prašmatniau.

— Ir man džiugu tave matyti, Sem, — Stelas atsilošė krėsle ir užkėlė kojas ant subraižyto rašomojo stalo. — Labai liūdna, kad, kaip paaiškėjo, vienas mano karininkas tiek daug nutuokia apie fintiečių bordelius… ypač įvertinus, jog kalbame apie moteriškos lyties karininką.

Kapitonė Samanta Ana Mouzli parodė savo vadui liežuvį, nusitraukė nuo galvos peruką ir krestelėjo pečius siekiančius šviesius plaukus. Jos nebūtum pavadinęs gražuole, ir ši aplinkybė buvo tik į naudą Sem atliekamam darbui. Įsimenanti išorė — anaiptol ne tas dalykai, kuriuo turėtų pasižymėti žvalgybos karininkas. Negraži — irgi neteisybė. Apveidi — visų tinkamiausias apibūdinimas, ir maloni Samantos išvaizda kadaise neliko be Stelo dėmesio. Po natūraliai reljefiškais — anaiptol ne išpešiotais — antakiais spindėjo protingos rudos akys. Nosis kiek didoka, tačiau įspūdį švelnino putnios, jausmingos lūpos. Ir Stelas iš savo patirties žinojo, kad po vyriškais drabužiais slepiasi netgi labai patrauklus moteriškas kūnas.

— Sveikas, Markai, — pasakė jinai. — Džiugu tave matyti. Atleisk už karnavalą, tačiau šis sąvartynas — nelabai tinkama vieta vargšei beginklei merginai.

Stelas prunkštelėjo.

— Beginklė, irgi man… Tu tokia pat beginklė, kaip Lintiano gyvatė… Bet aš džiaugiuosi, kad sugrįžai. Tiesą sakant, netgi pradėjau nerimauti.

— Kodėl? — šypsodamasi paklausė ji. — Tu gi žinai, manęs jokia kulka neima.

— Na, taip. Tai yra, aš žinau, kad tu taip galvoji.

Stojo tyla, kuri jų visiškai netrikdė — tylėjo žmonės, labai gerai pažįstantys vienas kitą. Kadaise dvejus ilgus metus juos siejo kuo artimiausi santykiai. Ilgainiui meilė išblėso, tačiau draugystė išliko, ir jiedu tapo gerais bičiuliais. Kartais Stelas priekaištaudavo sau už tai, bet mintis apie visišką išsiskyrimą jam buvo nepakeliama. Jį ne kartą kamavo klausimas, kaipgi jis pasielgtų, jei prireiktų pasiųsti kapitonę ten, kur ji veikiausiai neįstengtų išlikti. Tikslaus atsakymo į šį klausimą pulkininkas nežinojo, bet buvo tikras, jog Samanta nepakęstų jokių nuolaidų, pagrįstų asmeniniais santykiais. Dėl to jis dar labiau žavėjosi šia mergina, kas, deja, tik apsunkino padėtį.

Ji išsitraukė ir užsirūkė cigaretę. Stelas, kaip visada, smerkiamai suraukė antakius, ir, kaip visada, Sem ignoravo viršininko reakciją.

— Tu čia nenuobodžiavai, — prabilo ji, mostelėjusi į langą. — Ar visa tai kaip nors siejasi su mano misija?

Stelas linktelėjo:

— Taip. Tikiuosi, tu nušviesi padėtį. Bet verčiau iš pradžių papasakosiu tau, kas pas mus dedasi.

Nesigilindamas į smulkmenas, jis pranešė apie zoniukų ataką, apie susitikimą su Kastenu bei Rupu ir apie būstinės antpuolį. Jam baigus, Samanta užgesino cigaretę, prisidegė kitą ir, primerkusi akis, prabilo:

— Taip, sąsajų yra, nors iš pradžių mano kelionė nežadėjo būti įdomi. Nusileidau Friholde, apsimetusi nedidelės kompanijos “Tri-Star” prekybos atstove. Neva mano užduotis — organizuoti reguliarų tiekimą į Friholdą. Iš pradžių apsilankiau sostinėje; toks nedidelis miestelis, pavadintas Pirmuoju. Pasikalbėjau su kai kuo iš vyriausybės. Pasakiau, jog mano kompaniją neramina padažnėję piratų antpuoliai, ir paklausiau, kaip jie paaiškintų tokią padėtį. Tačiau atsakymo nesulaukiau. Atseit jie net miglotai nenutuokia, kodėl piratų vizitai padažnėjo, tačiau vyriausybė be atvangos svarsto šį klausimą. Žodžiu, “galite nekvaršinti savo žavios galvelės, nerimaudama dėl šios aplinkybės”. Tuomet nusprendžiau pasiieškoti kalbesnių pašnekovų. Po velnių, iš pradžių man visiškai nesisekė. Tie, kurie šį tą žinojo, tylėjo it žuvys, ir netgi tie, kurie nežinojo nieko, laikė liežuvį už dantų.

Pagal visus požymius jų ekonomika grindžiama kalnakasyba, lengvąja pramone ir kažkokių specifinių keraminių dirbinių gamyba. Regis, dvi pirmosios veiklos rūšys gerokai nukentėjo prasto oro periodu. Ko gero, visą pelną jie gaudavo iš keramikos. Aplink vien smėlis, o milžiniškos požeminės upės — beveik neišsenkantis energijos šaltinis. Tokiomis sąlygomis tik keramika ir užsiiminėti. Be to, jie gamina nedidelius daiktus, kuriuos lengva transportuoti, — kaip sykis tai, ko reikia piratams.

Įsidėmėjusi šią informaciją, pradėjau ieškoti ko nors, kas susidomėtų aukštomis kainomis, kurias mano kompanija gali pasiūlyti už keraminius dirbinius, — Sem nusijuokė. — Nepatikėsi, kokius kyšius man teko siūlyti — įskaitant ir seksualines paslaugas, nuo kurių tu neabejotinai paraustum. Kad ir kaip ten būtų, susidarė įspūdis, jog tenykščiai gyventojai susivieniję į kooperatyvus, tarp kurių egzistuoja konkurencija. Tad visi, su kuo besišnekėjau, kaip įmanydami gyrė savo gaminius ir peikė viską, ką gamino kiti. Tačiau įsijautę ir geisdami aplenkti konkurentus, jie visgi mažumą atleido vadžias. Tokiu būdu man pavyko gauti šiokios tokios informacijos.

— Esu tikras, tu kaip reikiant dėl jos pasistengei, — sausai pastebėjo Stelas. — Atrodei kaip vyras ar kaip moteris?

— Priklausomai nuo aplinkybių, — paerzino jį Samanta. — Dabar klausykis įdėmiai, prasidės visų įdomiausia. Po pietų su vieno tokio kooperatyvo vadovu — jų metu buvo nemažai išgerta — aš įkalbėjau jį parodyti man savo fabriką. Tokį didelį, stovintį ant skardžio upės pakrantėje. Viduje viskas taip pat, kaip ir kiekviename hidroponiniame fabrike: turbinos, jėgos agregatai… na, ir panašiai. Bet tenai buvo vienas skyrius, kurio mano šeimininkas labai uoliai vengė. Teko lukterėti, kol jam prireiks į tualetą, ir įsmukti vidun paslapčia.

Stelo neapgavo išoriškai lengvabūdiškas Samantos tonas — jis puikiai suprato, kaip jinai rizikavo.

— Žinojau, kad laiko turiu labai nedaug, ir nemėginau nieko perprasti, o paprasčiausiai ėmiau ir įrašiau viską, ką įstengiau.

Ištarusi šiuos žodžius, Samanta iš slaptos kišenės išsitraukė mikroprojektorių ir įteikė jį Stelui. Dvimatis paveikslas nepasižymėjo holoįrašo apimtimi bei gelme, tačiau puikiai perteikė detales ir spalvas. Atvaizdas nežymiai virpčiojo — žinoma, kol jos šeimininkas tuštino savo šlapimo pūslę, Sem skubėjo ir nuolat žvilgčiojo į laikrodį. Visų pirma Stelas išvydo sudėtingą vamzdynų labirintą — jie rangėsi, kildami iš didelės antspauduotos metalinės dėžės. Paskui kamera nuslydo per laboratorinį stalą, apkrautą popieriais, buteliukais su kažkokiu skysčiu, instrumentais ir visokiais kitokiais neaiškios paskirties daiktais.

Stelas grąžino mikroprojektorių Samantai.

— Įspūdinga. Kas tai?

Ji šyptelėjo:

— Prieš ateidama čionai, tokį pat klausimą uždaviau gudruoliams iš Techno.

Techno — taip vadinosi dirbtinis palydovas, sukurtas prieš kelis Šimtus metų. Iš pradžių jis tebuvo mažutėlaitė mokslinių tyrimų stotis, tačiau ilgainiui priėjo pradėjo jungtis nauji moduliai, ir galiausiai palydovas dydžiu susilygino su žemiškuoju Mėnuliu. Tai buvo maža, nepriklausoma ir visiškai savarankiška visata, kurioje triūsė aukščiausios kvalifikacijos mokslininkai bei technikai, atliekantys pačios aukščiausios vadovybės užsakymus. Sklandė gandai, kad savo dirbtinio pasaulėlio apsaugai jie sukūrė slaptą stulbinančios galios ginklą. Šiaip ar taip, kol kas niekas nesiryžo savo kailiu patikrinti, kiek tiesos slypi šiuose ganduose.

— Ir ką jie tau atsakė? — pasiteiravo Stelas.

— Atsakė, kad anie, Friholde, surado labai įdomų būdą užsidirbti pragyvenimui. Jei friholdiečiai savo prekę ims tiekti į rinką, jie gali tapti turtuoliais. O dar gudragalviai pasakė, kad jau kurį laiką suka galvas dėl produkcijos, gabenamos iš Friholdo. Dabar, palyginę savo tyrimų duomenis su informacija, kurią jiems suteikiau, mokslininkai galėjo atlikti kokybiškesnę analizę. Matyt, vamzdžių labirintas, kurį matei, yra sudėtingos filtravimo sistemos dalis. Tokios sudėtingos, kad, mokslinčių manymu, ji gali atlikti filtravimą viso labo kelių mikronų tikslumu. Tas, kas sukrauta ant darbastalio, patvirtina šią išvadą ir perša mintį, jog sistema skirta vienintelio mineralo, kurio gausu požeminėse to pasaulio upėse, gryninimui.

— Ar yra kokių nors minčių, kas tai per mineralas? — paklausė Stelas.

Sem šyptelėjo ir nuo nuorūkos prisidegė kitą cigaretę.

— O aš jau pamaniau, kad tu niekada šito nepaklausi! Gudruoliai iš Techno jį vadina termiumu. Jie sako, kad būtent šio slapto ingrediento dėka Friholdo keramika tokia ypatinga, į nieką nepanaši. Niekam iki šiol nepavyko dubliuoti jų gaminių, nors mėgino daugelis. Ta keramika neįtikėtinai atspari karščiui. Rinkoje jai nėra lygių, ir taikyti ją galima pačiose įvairiausiose srityse, nuo ginklų iki naminių skrudintuvų. Techno man pažadėjo aukso kalnus, jei sugebėsiu gauti jiems bent kruopelytę termiumo.

Stelas tylėjo ir mąstė.

— Dabar daug kas pasidarė aiškiau, — galų gale prabilo jis. — Jei tas mineralas yra visiškai naujas, iki šiol nežinomas ir randamas tik požeminėse Friholdo upėse, nenuostabu, kodėl “Intersistems” pirminio planetos tyrimo metu galėjo jo nepastebėti. O jeigu jis išties toks vertingas, kaip sakai, darosi aišku, kodėl jie panoro susigrąžinti planetą. Ir šis noras toks stiprus, kad “Intersistems” sudarė sandėrį su piratais.

— Teisingai, — linktelėjo Sem. — Taip pat aišku, kokiu būdu Friholdas iki šiol įstengė sumokėti savo kasmetinius įnašus. Žinoma, prabangoje jie nesimaudė, bet tie specifiniai keramikiniai dirbiniai padėjo išsilaikyti paviršiuje. Tik štai ko nesuprantu: kam visas tas krapštymasis su keramika? Ar ne paprasčiau būtų pardavinėti patį termiumą, kad pramonine gamyba ir dirbinių realizavimu rūpintųsi kiti?

— Nežinau. Gal jiems atrodė, jog tai svarbu — pastatyti nuosavą industrinę bazę ir tokiu būdu užsitikrinti visišką nepriklausomybę?

— Nepriklausomybė — ji, žinia, gerai, bet tu man pasakyk štai ką, — Samanta bedė cigarete Stelo pusėn. — Kodėl jie tau melavo? Kodėl nei Kastenas, nei Rupas net neužsiminė apie termiumą, kodėl apsimetė, kad jis apskritai neegzistuoja?

— Ogi todėl, — karčiai atsiliepė Stelas, — kad potencialiai mes jiems tokie pat pavojingi, kaip piratai, ir vargu ar galime juos už tai smerkti. Atsidūrę planetoje, mes pajėgtume be vargo užgrobti viską, ką jie turi. Manau, Kastenas norėjo papasakoti, bet… Rupas jį sulaikė.

Abu nutilo. Sem susimąsčiusi išpūtė ilgą levandomis dvelkiančių dūmų čiurkšlę.

— Taip, — galiausiai pratarė ji. — Ko gero, mes išties negalime jų smerkti. Jei turėčiau namus, veikiausiai pasielgčiau lygiai taip pat.

Pasigirdo kom-ryšio dūzgimas.

— Taip, seržante?

— Pas jus ateina viršila, sere.

— Dėkui, Vilkinsai.

Hole pasigirdo sunkūs žingsniai. Atsivėrė durys, ir į vidų, klykdamas iš pasipiktinimo, kone įskriejo mažas skarmaluotas padarėlis. Jį įstūmė įkandin pasirodęs viršila.

— Sėsk, —  įsakė Komo.

Įsižiūrėjus įdėmiau paaiškėjo, kad padarėlis — liesutė mergiūkštė. Ji ištrūko viršilai iš rankų ir iššaukiančiai nusispjovė jam ant kojų.

— Atsikabink, misteri! Tik pamanyk, įsakinės! Tu gi ne seniūnas.

Viršila pasižiūrėjo žemyn, į spjūvį ant savo nepriekaištingai nublizgintų batų, o paskui perliejo mergiūkštę tokiu žvilgsniu, kad būtų išsigandęs ir suaugęs stiprus vyras. Ji skubiai atsisėdo.

— Kas gi čia, viršila? — vargais negalais tramdydamas šypseną, paklausė Stelas.

— Atgręžk nugarą, — grubiai, bet nepiktai paliepė Komo.

Mergiotė ištaisė grimasą, tačiau paklusniai atsistojo, apsigręžė ir, padėjusi rankas ant kėdės atkaltės, atsisėdo vėl. Jos trumpa apgailėtina suknelė buvo perplėšta beveik iki juosmens. Komo atsargiai praskleidė skarmalus, apnuogindamas pliką nugarą. Stelas švilptelėjo. Kažkas giliai įpjovė mergaitės nugarą, o paskui atsainiai susiuvo pjūvį. Tarp atsikišusių menčių ir toliau, po išlikusia suknelės dalimi, vingiavo sukepusio kraujo pėdsakas. Stelas pažvelgė į Komo.

— Malikas?

Tasai tik linktelėjo. Stelas tylutėliai nusikeikė. Niekšas! Jis pašalino savo mini švyturėlį ir įsiuvo jį mergiūkštei. Švyturėlis funkcionavo toliau, klaidindamas persekiotojus. Be to, Malikas puikiai suprato, kad bereikalingas jo žiaurumas neabejotinai įsiutins Stelą.

— Čia dar ne viskas, pulkininke, — pratarė viršila, susiraukdamas iš pasibjaurėjimo. — Dirstelkit čionai.

Stelas atsistojo ir priėjo prie mergaitės. Toji suvirpėjo iš baimės, ir pulkininkas švelniai padėjo ranką jai ant peties. Komo iš avarinės vaistinėlės išsitraukė gniužulėlį tvarstomosios medžiagos ir atsargiai nušluostė sukepusį kraują. Samdiniai išvydo pranešimą, įrėžtą švelnioje vaikiškoje odoje.

“Brangusis Stelai. Aš nusprendžiau atsisakyti jūsų pavaduotojo pareigų — dabar turiu kitų interesų. Gaila, kad pasala nenusisekė, bet esu tikras, jog mudu dar susitiksime. Peteris Malikas”.


6


Erdvioje senato patalpoje tvyrojo vėsa — labai maloni po sekinančio Friholdo vidudienio karščio. Senatas įsikūrė giliai po žeme ir galėjo ištverti net tiesioginį atominės bombos smūgį. Stelas kariškio žvilgsniu įvertino aplinką ir pritarė šiam sprendimui. Tačiau salės apstatymo nieku gyvu negalėjai vadinti spartietišku. Gal Friholdo gyventojai ir nebuvo turtuoliai, tačiau apie jų pasididžiavimą savo namais bylojo spalvinga sienų tapyba, o geresnės ateities viltis įkūnijo palubėje kybančios holoprojekcijos. Puikių meno kūrinių ir šiuolaikinės elektronikos stebuklų kombinacija padėjo sukurti tokį Friholdo paveikslą, koks jis, gyventojų manymu, bus po kelių dešimčių metų — o gal po šimtmečių. Žiūrovai regėjo planetą, kurią visomis kryptimis kirto šimtai irigacinių kanalų, maitinamų požeminių upių vandeniu. Žavingi žali miškai užėmė šimtus kvadratinių paviršiaus mylių, tarp jų šmėžavo kruopščiai sutvarkyti fermerių ūkiai, o pievose ganėsi naminių galvijų bandos. Pakilęs virš senato salės, šis paveikslas tapo jau ne šiaip meno kūriniu — jis įkūnijo trokštamą, visus vienijantį tikslą.

Friholdiečiai nepamiršo ir fizinio komforto — nuo patalpos centro iki sienų kilo patogių krėslų eilės. Apatinė sklandžiai juosė nedidelę pakylą, už kurios plytėjo perregima šarvuoto plastiko siena, skirianti salę nuo požeminės upės. Čia dominavo būtent jinai, didžiulė ir galinga. Meistriškai išdėlioti šviestuvai imitavo saulės šviesą, atsispindinčią vandens paviršiuj begaliniu šviesos ir tamsos šokiu. Tokiame fone žmonių reikalai ir rūpesčiai turėjo atrodyti menki ir nereikšmingi. Žmonės galėjo ginčytis iki užkimimo ar pritarti kits kitam, tačiau Friholdą valdo upės. Jos teikia vandenį, be kurio neįmanoma pati gyvybė, jos tiekia energiją mašinoms, be to, jos yra mineralo, už kurį žmonės pasirengę kovoti bei mirti, šaltinis.

“Štai kur mane nubloškė”, — pagalvojo Stelas, atsilošdamas krėsle ir smalsiai stebėdamas, kaip į salę po vieną ir nedidelėmis grupelėmis renkasi senatoriai. Daugelis net nespėjo nusivilkti apsauginių kostiumų, be kurių dykumoje neištvert, ir kone visi buvo ginkluoti. Taip, čia išties ne privilegijuoto elito susirinkimas. Šitie žmonės įpratę daug ir sunkiai dirbti labai sudėtingomis, pavojingomis sąlygomis — ši padėtis Stelui buvo puikiai pažįstama ir suprantama. Įeidami jie dirsčiojo jo pusėn ir negarsiai šnekučiavosi su palydovais. Netrukus prasidės debatai.

Kastenas pasitiko j į nedideliame sostinės kosmouoste. Paaiškėjo, kad prezidento sėkmės šansai ne itin dideli. Rupas jau atsipeikėjo ir išvystė audringą veiklą, įkalbinėdamas senatorius atsisakyti brigados paslaugų. Savaime suprantama, Kastenas taip pat nesnaudė, tačiau didžiausius jo nuogąstavimus kėlė nepriklausomi deputatai, kurie galėjo sugriauti trapią pusiausvyrą tarp dviejų daugmaž vienodai remiamų partijų. Faktiškai sprendimo likimas priklausys nuo to, kieno pusėn stos nepriklausomi deputatai.

Ar jo sumanymui lemta virsti tikrove? Keistas dalykas — šis klausimas Stelą kamavo nuolatos, ir visgi, nepaisant jokių proto išvadų, sielos gelmėje pulkininkas buvo įsitikinęs, kad jo planas geras.

Stelas prisiminė lygias į jį atgręžtų veidų gretas ugnies nusvilinto diurakrito fone ir virš jų sklandantį šleikštu, salsvą mirties kvapą. Stovėdami “laisvai”, kareiviai įdėmiai klausė, šypsojosi ir pritardami linkčiojo — atrodė, kad priešais juos stovi mylimas kūdikis, atsakinėjantis išmoktą pamoką. Jie juo žavėjosi, jį gerbė, bet, pasižymėdami natūraliu žemesnio laipsnio žmonių cinizmu, širdies gilumoje jį laikė naiviu, o gal netgi kvailoku. Stelas, savo ruožtu, žavėjosi jais ir juos gerbė, tačiau niekaip negalėjo suvokti, kodėl kariai jo idėją sutiko taip pasyviai, taip abejingai. Jie neklykė protestuodami ir nereiškė entuziazmo; jie paprasčiausiai priėmė pulkininko pasiūlymą, kaip priimdavo tūkstančius kitų — tylėdami, be didesnio noro. Jam baigus, visi draugiškai balsavo “už” ir išsiskirstė į mašinas, turinčias nugabenti juos į kosmouostą.

Ir visgi tarp jų buvo ir tokių, kurie neliko abejingi vado kalbai. Jiems paprasčiausiai pritrūko žodžių, kad išreikštų savo jausmus.

Viena iš jų — seržante Flin. Kai Stelas nutilo ir nulipo nuo tuščios sprogmenų dėžės, jinai nulydėjo pulkininką žvilgsniu, kuriame švytėjo toks atsidavimas, tarsi jisai būtų… Taip, šventasis. Tačiau juos skyrė didžiulė minia, ir Stelas nieko nepastebėjo.

Kariškio apmąstymus nutraukė aukštas, liesas žmogus su tankių juodų plaukų ševeliūra. Jis užkopė ant pakylos ir paprašė tylos. Stelas apsidairė ir nusistebėjo, kiek daug salėje tuščių vietų, ir netgi neišsyk pastebėjo, kad iš tiesų jos anaiptol ne tuščios. Visose galėjai įžiūrėti silpnučius, beveik neregimus holografinius senatorių atvaizdus. Kai šviesa truputį prigeso, atvaizdai tapo realesni, beveik neatskiriami nuo žmonių iš kūno ir kraujo. Matyt, itin atokių gyvenviečių senatoriai nusprendė dalyvauti posėdžiuose būtent tokiu būdu, negaišdami laiko kelionei į sostinę.

Kol žmogus juodais plaukais skaitė ankstesnio susirinkimo nutarimus ir derino organizacinius klausimus, Stelo žvilgsnis nejučia vėl nukrypo į galingąją upę. Jis leido.sau kelioms minutėms susilieti su jos taikia žydruma, ištirpti joje, atsipalaiduoti, nusimesdamas įtampą ir kaupdamas jėgas būsimam susirėmimui. Žinoma, kautis teks žodžiais, o ne ginklais, ir vis dėlto, be jokios abejonės, tai bus tikrų tikriausias mūšis; galbūt vienas iš svarbiausių brigados istorijoje.

Opozicija, apsiginklavusi baime ir godumu, visokeriopai stengsis įstumti senatorius į konfliktą. Stelas neabejojo, kad Rupo veiksmai vienaip ar kitaip susiję su termiumu, nors niekaip neįstengė suprasti vieno dalyko. Zoniukų antpuolio metu Rupas buvo sužeistas, tad kažkodėl nesitikėjo, kad būtent jis tą antpuolį ir organizavo. Na, šiaip ar taip, Stelo strategija rėmėsi netikėtumo faktoriumi, užuojauta, drąsa — ir beviltiška padėtimi, kurioje atsidūrė planetos gyventojai. “Atmink, sūneli, tiksliai apskaičiuotas laikas — tai viskas, — ne kartą jam sakė Štromas. — Pagrindinė bet kurio slapto ginklo galia — savalaikis jo panaudojimas. Iki paskutinės sekundės neleisk priešininkui net įtarti, kad tokį turi, o paskui išsunk iš jo viską, ką gali”.

Prisiminęs šiuos žodžius, Stelas įsakė sau kantriai laukti.

Pagaliau kasdienės problemos buvo išspręstos, juodaplaukis tvarkdarys suteikė žodį Kastenui, ir prezidentas užkopė ant pakylos. Jo išvaizda ir laikysena sukėlė Stelo susižavėjimą. Kastenas visiškai neatrodė įsitempęs. Priešingai, regis, visa, kas vyko, jam teikė pasitenkinimą — tvirtas žingsnis, pasitikėjimas savimi, geranoriškumas akyse. Kai mandagūs aplodismentai nutilo, jis apžvelgė auditoriją, stengdamasis įvertinti senatorių nusiteikimą, ir prabilo, kruopščiai rinkdamas žodžius:

— Ledi ir džentelmenai, gerbiami senatoriai ir Friholdo piliečiai, dėkoju jums. Šiandien mums kilo labai rimta problema. Nuo to, kaip ją išspręsime, priklausys planetos ir jos gyventojų ateitis — ir ne tik mūsų pačių, bet ir mūsų vaikų bei vaikaičių. Nuo šio sprendimo priklausys nei daug, nei mažai — Friholdo ir jo piliečių likimas. Mūsų tarpe yra žmonių, jau nebeverkiančių dėl savo draugų ar mylimųjų, per kelis pastaruosius mėnesius žuvusių nuo grobikiškų antpuolių, kurie po senovei kelia grėsmę mūsų namams, mūsų laisvei ir pačiam mūsų gyvenimui. Tie žmonės mano, jog prievartą galima sustabdyti taikiai… papirkus piratus. Niekas negali būti toliau nuo tiesos. Bendradarbiavimo su piratais kaina — vergija, kurion pateksime ne tiktai mes patys, bet ir būsimos Friholdo gyventojų kartos. Prastą palikimą paliksime savo vaikams. Ir dar štai kas. Sutikę mokėti piratams duoklę, mes užsimerkiame, kad nematytume tikrojo savo problemų šaltinio, tikrosios priežasties, kodėl piratai nesiliauja nuolatos puldinėti, o ji, ledi ir džentelmenai, slypi nepasotinamame “Intersistems Inkorporeited” godume.

Kastenas kalbėjo toliau, pateikdamas įtikinamus argumentus, rikiuodamas juos logiškai bei nuosekliai ir darydamas neišvengiamą išvadą — jei friholdiečiai negali apsiginti patys, reikia pasitelkti tuos, kurie gali tą padaryti. Tačiau jis nė žodeliu nepaminėjo tikrojo “Intersistems” motyvo — termiumo, nors galėjo pasinaudoti šiuo argumentu savo pozicijų sustiprinimui. Ar senatoriai žinojo apie vertingąjį mineralą, gaunamą iš požeminių upių? Tikriausiai. O kiti gyventojai? Įvertinus tarpusavyje konkuruojančių kooperatyvų sistemą, į šį klausimą galima atsakyti teigiamai, tačiau kas žino? Niekuo negali būti tikras. Kad ir kaip ten būtų, matyt, tarp partijų egzistavo kažkas panašaus į nerašytą susitarimą neminėti termiumo viešai. Gal iš baimės, jog tokiu atveju kils naujos, dar sudėtingesnės problemos. Ir jie buvo beveik teisūs, nors šitoks slaptumas apsunkino sprendimo priėmimo procesą, pasitarnaudamas piratams ir “Intersistems”. Kaip jie sureaguos, kai Stelas atvirai prabils apie termiumą? Sunku pasakyti. Ir visgi prabilti teks.

Įkandin Kasteno ant pakylos užkopė Rupas. Jo galvą juosė tragiškai baltas raištis, kuriam senatorius sunaudojo kur kas daugiau tvarsliavos, nei reikėjo. Be abejo, raištis turėjo priminti susirinkusiems, kad vaikinas nukentėjo, taip sakant, koviniame poste. Lukterėjęs, kol nutyks aplodismentai, Rupas atlaidžiu linktelėjimu padėkojo savo šalininkams ir prabilo — kantriai ir įtikinamai nelyginant tėvas, skaitantis moralą savo nepaklusniems vaikams.

— Ledi ir džentelmenai, gerbiami senatoriai. Gindamas savo požiūrį, prezidentas buvo nepaprastai iškalbingas. Iš esmės, aš pritariu daugumai jo argumentų. Netgi, galima sakyti, visiems, neskaitant galutinės išvados. Paprasčiau tariant, prezidentas Kastenas mano, kad piratai arba “Intersistems Inkorporeited” nori užgrobti mūsų planetą. Be to, neva jie netgi pasirengę panaudoti jėgą. Nors nėra jokių panašaus tvirtinimo įrodymų, jis teigia, kad, jei mes negalime apsiginti patys, vadinasi, privalome pasisamdyti tuos, kurie gali tą padaryti. Jis netgi nuėjo taip toli, jog ėmėsi tvirtinti: bet kuris kitas sprendimas įstums mus į vergiją. Na, mano draugai, bent jau man atrodo, kad verčiau eikvoti pinigus taikai, nei karui, ir kad vienintelis žmogus, galintis paversti mus vergais, sėdi čia, šioje salėje!

Tai pasakęs, Rupas bedė virpančiu pirštu į Stelą. Jo šalininkai pradėjo garsiai ploti, ir visi smalsiai atsigręžė į pulkininką.

Rupas pašaipiai prunkštelėjo, vėl atkreipdamas susirinkusiųjų dėmesį į savo personą.

— Tačiau kuriam laikui pamirškime nesutarimus ir įvertinkime problemą perdėm praktiniu požiūriu. Netgi jei pulkininkas Stelas su savo brigada būtų šventieji, mes paprasčiausiai negalėtume jų pasisamdyti — turint omeny pasakiškus įkainius, kuriais jie įvertina savo paslaugas. Leiskite jums priminti, kad mums ir šiaip gresia pavojus nesumokėti eilinės išmokos “Intersistems Inkorporeited”. Išgaišinę dalį pinigų samdiniams, mes, be jokios abejonės, tik pabloginsim savo padėtį.

Rupas padarė tiksliai apskaičiuotą pauzę ir patenkintas nusišypsojo. Tyla darėsi vis slogesnė, vis gilesnė; atrodė, kad oratorius semiasi išjos naujų jėgų.

— Turėdamas omeny visa, kas pasakyta, ir nepamiršdamas, jog prezidentas Kastenas pats sukūrė precedentą, leisdamas senato posėdyje dalyvauti pašaliniam asmeniui, — Rupas vėl reikšmingai pažvelgė į Stelą, — aš manau, jog mano partija turi teisę pasielgti taip pat. Leiskite jums pristatyti kilniąją ledi Almandą Kanse-Džouns. Ji dirba “Intersistems Inkorporeited” ir yra kompanijos atstovė Friholde. Kadangi šioje salėje kompanijos atžvilgiu buvo išsakyti konkretūs įtarimai, man rodosi teisinga, jog “Intersistems” įjuos atsakys savo atstovo lūpomis.

Kasteno partijos eilėmis nuvilnijo protesto bei nepritarimo šūksniai, tačiau juos tučtuojau užgožė Rupo ir jo šalininkų aplodismentai. Stelo mintys blaškėsi, mėgindamos įvertinti Rupo kirstą smūgį. Tačiau, kai ant pakylos užkopė Almanda Kanse-Džouns, visas pulkininko dėmesys tučtuojau nukrypo į ją.

Pavadinti ją žavinga — vadinasi, nepasakyti nieko. Ji buvo pati gražiausia moteris, kokią Stelui kada nors teko regėti. Jos grožis degino it liepsna, bet toji liepsna buvo šalta, o akyse, nukreiptose į auditoriją, sustingo ledas. Stelas suprato, jog toks nepriekaištingas grožis negali būti natūralus ir, ko gero, yra pačių sumaniausių Imperijos bioskulptorių darbo rezultatas. Ilgi, juodi nelyginant smala, vilnijančiu kriokliu krintantys plaukai rėmino absoliučiai taisyklingo ovalo formos veidą. Moteris vilkėjo universalų apsauginį kostiumą, pabrėžiantį nepriekaištingos figūros tobulumą ir švelniai žvilgantį lempų šviesoje. Nuo jos sklido kerai, bet šitaip keri gyvatė, pasirengusi bet kurią akimirką pulti auką. Ir visgi, kaip ir visi likusieji vyriškiai salėje, Stelas nepajėgė atplėšti nuo jos akių.

Gražuolės balsas buvo ramus, truputį prikimęs, tačiau neišpasakytai moteriškas. Ji prabilo nuginkluojančiai tiesmukai:

— Ledi ir džentelmenai, gerbiami senatoriai, dėkoju, kad leidote man pasisakyti. Suprantu, kokia neįprasta ši situacija, ir pažadu nepiktnaudžiauti suteikta galimybe. Leiskite trumpai išsakyti jums savo pastabas. Visų pirma, patikėkite, “Intersistems” nė nemano vogti to, kas teisėtai priklauso jums. Tokia spėlionė toli prasilenkia su realybe. Negaliu paaiškinti, kodėl piratų antpuoliai padažnėjo būtent dabar, bet noriu pastebėti, jog šitaip nutiko ne jums vieniems. Pasak karinių Imperijos suvestinių, pastaruoju metu sustiprėjo spaudimas visose pasienio planetose — jas atakuoja tiek piratai, tiek ir Antroji Ronų Imperija. Tačiau manyti, kad “Intersistems” gali sudaryti sąjungą su piratais, vadinasi… na… mėginti jus suklaidinti, — tonas, kuriuo buvo ištarti šie žodžiai, leido suprasti, kad ji norėtų pasakyti aštriau, nei “mėginti suklaidinti”. — Aš pasirengusi pripažinti, kad, jeigu jūs neįstengsite atlikti savo pareigų ir mums nesumokėsite, “Intersistems” dėl to tik išloš. Ir vis dėlto, patikėkite, pirminis susitarimas mus tenkina kur kas labiau, ir mes labai norėtume pratęsti mūsų bendradarbiavimą. Aš čia — pašalinis žmogus, tad negaliu piršti jums savo nuomonės ar brukti patarimų. Ir visgi mano pareiga pasakyti, kad senatoriaus Rupo argumentai ir jo akivaizdus susirūpinimas planetos reikalais man padarė didžiulį įspūdį. Dėkoju jums.

Ji nulipo nuo pakylos ir, lydima skystų plojimų, pasuko link paskutinių krėslų eilių. Kad ir kieno pusę palaikė senatoriai, “Intersistems Inkorporeited” atstovas šioje salėje negalėjo tikėtis nieko daugiau. Ir vis dėlto gražuolės žodžiai padarė didelį įspūdį. Tiems, kurie linko Rupo pusėn, jie galėjo padaryti lemiamą įtaką.

Rupas vėl paprašė žodžio, ir, gniauždamas lapų krūvelę, užlipo ant pakylos.

— Ledi ir džentelmenai, gerbiami senatoriai! Aš norėčiau padėkoti kompanijos atstovei Kanse-Džouns ir pateikti jūsų dėmesiui štai šią peticiją, — jis kilstelėjo popierius virš galvos, tarsi čia būtų kovoje įgytas trofėjus. — Ji adresuota Imperatoriui, ją pasirašė visi mano partijos nariai. Joje mes prašome uždrausti brigadai kištis į mūsų reikalus. Galbūt jums bus įdomu sužinoti, jog, kadangi šis samdinių padalinys priklauso Imperatoriaus “sankcionuotųjų” kategorijai, valdovas turi teisę reglamentuoti jų veiklą! Primygtinai reikalauju, kad pasirašytumėt jūs visi. Šiai sesijai pasibaigus, peticija bus tučtuojau išsiųsta į Žemę sparčiojo ryšio kanalais. — Rupas pergalingai nusišypsojo ir, aidint griausmingiems aplodismentams, nusileido nuo pakylos.

Stelui sugniaužė širdį. Jei peticiją pasirašys senatorių dauguma, Imperatorius veikiausiai patenkins jų prašymą. Šiuo atveju brigada kone užtikrintai bus atšaukta — nebent ryžtųsi mesti iššūkį visai Imperijai.

Ant pakylos užlipo juodaplaukis tvarkdarys.

— Ledi ir džentelmenai, gerbiami senatoriai, prezidento Kasteno vardu prašau jūsų išklausyti dar vieną oratorių. Šiuo metu mūsų planetoje jis neturi jokio oficialaus statuso. Ir visgi, kadangi mūsų svečias vadovauja armijai, mums, sprendžiantiems tokį sudėtingą klausimą, pravartu išgirsti jo nuomonę. Be to, galiu pridurti, jog pulkininkas Stelas sutiko atsakyti į visus jums rūpimus klausimus. Prieštaraujančių bus?

Visos galvos pasigręžė į Rupą. Tasai nusišypsojo ir papurtė galvą.

— Aš neprieštarauju… Tikiuosi, pulkininkas jums paaiškins, kodėl taip brangiai vertina savo paslaugas.

Juodaplaukis tvarkdarys pritardamas linktelėjo.

— Tokiu atveju leiskite pristatyti jums pulkininką Marką Stelą. Pulkininke?

Stelas atsistojo ir užkopė ant pakylos. Apsidairęs išvydo išskydusias svetimų, nepažįstamų veidų dėmes. Ne, tai beviltiška. Visuose veiduose šmėkščiojo vien įtarumas bei priešiškumas. Ūmai tolimojoje salės dalyje atsivėrė bei tučtuojau užsivėrė durys. Vienai menkai akimirkai Stelo akys susitiko su Olivijos Kasten akimis. Jos padrąsinanti šypsena suteikė pasitikėjimo. Vėl peržvelgęs veidus, pulkininkas prisivertė nusišypsoti ir prabilo:

— Ledi ir džentelmenai, gerbiami senatoriai! Sveikinu jus savo ir brigados vardu. Norėčiau, kad mano vizito į jūsų planetą priežastis būtų ne tokia liūdna ir skaudi. Nelaimei, dabar prasidėjo sunkūs laikai. Jūs geriau už bet ką žinote, jog gyvenimas pasienio planetose apskritai nelengvas. Priešingu atveju Imperatorius gyventų čia, o ne Žemėje!

Stelo pokštas truputį aptirpdė priešiškumo ledus. Eilėmis nuvilnijo juokas, kažkas riktelėjo:

— Gal kada nors taip ir bus!

— Tačiau, kiek žinau, iš visų pasienio planetų jūs nukentėjot labiausiai. Piratai puola jus be atvangos, jums be atokvėpio tenka kovoti, tačiau nesėkmingai. Ledi ir džentelmenai, atėjo metas pasikalbėti atvirai. — Stelas nutilo ir apžvelgė salę. Kas tai? Jam pasivaideno, ar kai kuriuose veiduose išties matyti simpatija? — Ir jūs, ir aš suprantam, kodėl piratai nenutraukia savo atakų. Priežastis viena: termiumas. Ir jeigu jūs kol kas dar nežinote šio visai neseniai sugalvoto pavadinimo, neabejoju, kad suprantate, apie ką kalbu.

Salėje įsiviešpatavo kapų tyla, o po akimirkos susirinkusieji Sušurmuliavo, pasigirdo šūksniai, tarp jų suskambo ir reikalavimas suimti Stelą. Jis pakėlė rankas, prašydamas tylos, ir tarė:

— Išklausykite mane iki galo.

Ir vėl visų žvilgsniai nukrypo į Rupą, kuris tik gūžtelėjo pečiais ir kreivai nusišypsojo.

— Tegul kalba. Jis veikia mano naudai netgi geriau, nei aš pats.

Pasigirdo nervingas juokas, daugelis pritardami linktelėjo galvas. Juodaplaukis pašoko, ketindamas priminti susirinkusiems, jog pagal reglamentą Stelas turi teisę išsakyti savo nuomonę iki galo, bet, išgirdęs Rupo atsakymą, atsisėdo vėl.

Triukšmui nutykus, pulkininkas nusišypsojo, stengdamasis nuslėpti įtampą, nors jo nervai buvo įtempti it styga.

— Taip, aš žinau apie tą mineralą, kurį jūs gaunate iš savo požeminių upių, — jis mostelėjo į sieną sau už nugaros. — Žinau, kad savo atsparumu karščiui jis pranoksta visas žinomas medžiagas. Žinau, kad būtent jis suteikia ypatingas savybes jūsų dirbiniams, kurie pelnė tokią didelę paklausą. Taigi, ledi ir džentelmenai, jei visa tai žinau aš, galite neabejoti, jog ir piratai, ir “Intersistems Inkorporeited” taip pat puikiai nutuokia, ką jūs atradote!

Stelo žodžiai pataikė į dešimtuką — neabejotiną jų tiesą liudijo salėje stojusi tyla, tik eilinį kartą patvirtinusi, jog apie termiumą žinojo visi senatoriai.

— Aš nesmerkiu jūsų už tai, kad kaip įmanydami stengėtės išsaugoti termiumo paslaptį, — tęsė Stelas. — Jumis dėtas, pasielgčiau lygiai taip pat. Kam bereikalingas nerimas? Tačiau jūsų atradimas jau seniai nebėra paslaptis. Aš apie termiumą sužinojau iš savo žvalgybininkų ataskaitų. Pasiunčiau juos į Friholdą, norėdamas įvertinti bendrą planetos padėtį — šitaip mes elgiamės visuomet, prieš priimdami kliento pasiūlymą. Nežinau, kokiu būdu apie jį sužinojo piratai, bet esu įsitikinęs, kad jiems nebuvo sunku vienaip ar kitaip iššniukštinėti jūsų paslaptį. Tą patį galiu pasakyti ir apie “Intersistems Inkorporeited”. Ir vos tik šitai nutiko, jie panoro gauti radinį; kaip matote, viskas labai paprasta.

— O kaipgi jūs, pulkininke? — šūktelėjo kažkoks senatorius, dirsčiodamas į Rupą ir aiškiai laukdamas pritarimo. — Jūs irgi norite jį gauti?

Juodaplaukis pašoko, ketindamas atstatyti tvarką, bet Stelas rankos mostu jį sulaikė.

— Geras klausimas, senatoriau. Vienas iš tų, į kuriuos su džiaugsmu atsakysiu. Jei paprasčiausiai ištarčiau “ne”, jūs veikiausiai nepatikėtumėt. Turiu jums pasiūlymą, kuris ne tik pašalins visus jūsų nuogąstavimus, bet padės nusikratyti piratais bei… laiku sumokėti kitą įnašą.

Dabar, be jokios abejonės, Stelas visiškai užvaldė salės dėmesį.

— Taip, yra vienas dalykas, kurį mes norėtume gauti, — karštai tęsė jis, — tačiau aš kalbu ne apie svarbiausią jūsų turtą. Nusileidęs šįryt, perdaviau prezidentui Kastenui užantspauduotą konteinerį ir paprašiau kol kas jo neatverti. Viduje jis ras visų mano brigados narių prašymą suteikti jiems pilnateisę Friholdo pilietybę. — Salė Sušurmuliavo, pasigirdo susijaudinę balsai, ir juodaplaukis tvarkdarys buvo priverstas prašyti, kad senatoriai laikytųsi tvarkos. Galiausiai vėl įsiviešpatavo tyla. — Kaip matote, mums nereikia nieko, kas svetima. Mes tenorime gauti savo šansą. Šansą pelnyti teisę gyventi tarp jūsų, šansą įgyti namus. Už tai siūlome savo paslaugas visiškai nemokamai, paprasčiausiai įsiliedami į jūsų civilinės gynybos pajėgų gretas… taip, kaip pasielgtų kiekvienas lojalus pilietis, kai jo planetą atakuoja grobikai. Ir jeigu mes išties tapsime Friholdo piliečiais, tai, mano manymu, senatoriaus Rupo peticija nebeturės jokios prasmės.

Visi prabilo vienu metu. Dabar senatorių veiduose Stelas regėjo visą jausmų gamą, nuo nuostabos iki audringo nepasitenkinimo. Oliveris Kastenas apdovanojo jį pritarimo šypsniu, Olivija padrąsindama linktelėjo, o Rupas išbalo iki pamėlynavimo. Po kurio laiko juodaplaukis kažkokiu būdu įsigudrino atstatyti tvarką. Stelas dirstelėjo į Rupą ir tarė:

— Esu tikras, jog senatorius Rupas turi klausimų.

— Kaip malonu, jog pulkininkas Stelas leidžia pasisakyti ir man, — ironiškai atsiliepė Rupas. Jis atsistojo ir apžvelgė salę. — Ledi ir džentelmenai, jūs viską girdėjote iš paties pulkininko lūpų. Iš pradžių jis atsiuntė čionai šnipus, kad iššniukštinėtų mūsų paslaptis, o dabar naudojasi šia informacija, kad šantažu gautų pilietybę visai savo brigadai! Aišku, kam grobti planetą jėga, jeigu gali ją gauti neiššovęs nė kulkos? — Plieninis Rupo žvilgsnis nuslydo veidais; atrodė, kad jis pasirengęs prikalti prie krėslo kiekvieną, kuris drįs jam prieštarauti. — Taigi, nebenorėdamas klausytis, kaip Stelas iš mūsų tyčiojasi, siūlau vieningai atmesti jo absurdišką prašymą, išbraukti iš dienotvarkės klausimą apie brigados samdą, o jį patį nedelsiant išgrūsti iš planetos.

Baisiai patenkintas savimi, Rupas vėl įsitaisė krėsle. Salė sureagavo ir aplodismentais, ir protesto šūksniais.

Pakilo tvarkdarys.

— Senatorius Rupas žino, kad pagal reglamentą negalima pradėti balsavimo, kol pulkininkas Stelas nebaigė savo kalbos. Pulkininke?

Stelas žvilgsniu perbėgo veidus. Nežinia, ko dar galima būtų imtis. Skirtingai nei Rupas, jis nebuvo politikas. Anas pratęs prie žodinių dvikovų, tokie susirėmimai jam įprastas dalykas. Gal nevertėjo nė pradėti?.. Šiaip ar taip, termiumas ar ne, bet Friholdas irgi ne pasakiška vietelė. Gal jiems pasitaikys kas geresnio. Ir visgi Stelas negalėjo tiesiog imti ir nusigręžti nuo vilties kupino Kasteno žvilgsnio, nuo Olivijos šypsenos, o ir nuo savo jausmų. Jei brigada galėjo pelnyti šansą įgyti namus — vietą, kurią jie galėtų laikyti sava, — bei ateitį, už tai vertėjo pakovoti.

— Ar galiu pasisakyti?

Balsas sklido iš tolimosios salės dalies prietemos. Stenąs pritardamas linktelėjo ir pasitraukė į šalį.

— Žodis suteikiamas senatoriui Elvarui Bremui, — pranešė juodaplaukis.

Į apšviestą erdvę įžengė neaukštas, kresnas žmogus, spinduliuojantis per kraštus trykštančią gyvybinę energiją. Gražuoliu jo nepavadintų niekas, tačiau švelni senatoriaus žvilgsnio galia visuomet traukė moteris. Grubokame, saulės nusvilintame veide spindėjo ryškios žydros akys, šiuo metu liepsnojančios įniršiu. Jis prabilo aistringai, su giliu jausmu.

— Kas per velniava čia vyksta? — Bremo žvilgsnis slydo senatorių veidais. — O gal jūs visi išprotėjote? Mes kaunamės, gelbėdami savo gyvybes, ir patiriam didžiulius nuostolius. Mano brolis žuvo drauge su visa savo šeima. Ir kiekvienas iš mūsų jau ką nors prarado. Ir visgi kai kuriems atrodo, jog verta atiduoti piratams dar kažką. Na, aš ne iš tokių. Man regis, šis klausimas peržengia politikos rėmus. Šiandien aš su jumis kalbu ne kaip nepriklausomas senatorius, o paprasčiausiai kaip žmogus. Žmogus, kuriam visa tai jau įgriso. Ir kas per idiotiški plepalai, kad mums nereikia jokios pagalbos? — jis mostelėjo į Stelą. — Šitas žmogus ketina kautis drauge su mumis mainais už teisę apsigyventi čia, surasti Friholde namus. Ir štai ką aš jums pasakysiu. Mes privalome priimti jo pasiūlymą, ir kuo greičiau. Ir jeigu, gyvendamas čia, tarp mūsų, jis su savo žmonėmis sugebės išpešti kokią naudą, tai vardan Dievo: šioje planetoje visiems pakaks ir smėlio, ir sunkaus darbo, ir kančių. Gi kalbant apie “Intersistems”… Po velnių, jie nusimyš mums ant batų ir pasakys, jog tai lietus. — Senatorius patylėjo, rikiuodamas mintis. — Aš balsuoju už pulkininko Stelo pasiūlymą, už savigarbą ir už kovą iki pergalės!

Du trečdaliai susirinkusiųjų atsistojo ir pradėjo audringai ploti, jų aplodismentai aidu atsimušė nuo diuraplienu padengtų sienų. Bremo kalba patraukė į Kasteno pusę nepriklausomus deputatus; pirmasis mūšis laimėtas. Stelas pajuto, kaip jo veide plinta idiotiška šypsena. Brigada turėjo namus.


7


 Žvilgsniu lydėdamas link tolimo horizonto svyrančią Friholdo saulę, Stelas sėdėjo ir nedrįso pajudėti, baiminosi, kad net menkutis judesys gali sunaikinti akimirkos žavesį. Dangus nusidažė oranžinėmis ir auksinėmis varsomis, iš tolimos dykumos pūtė šiltas, švelnus vėjelis. Ežero paviršius ribuliavo, mažos bangelės plakėsi į krantą prie pat Stelo kojų. Kitoje ežero pusėje gęstančios saulės spinduliuose maudėsi vila. Mainydamasi oranžiniuose ir auksiniuose blyksniuose, ji panėšėjo į pilį pavaizduotą kažkokiame senoviniame paveiksle. Aplinkui dūzgė vabzdžiai, o juos medžiojantys naktiniai paukščiai purpčiojo nuo šakelės ant šakelės, modami mirguliuojančiais ir žėrinčiais sparnais. Pasakiška, stebuklinga šalis, užkerėta vieta, magišku užkeikimu atskirta nuo karščio, smėlio bei visų kitų šios planetos “žavumynų”; gi tas užkeikimas toks trapus, kad panaikinti jį gali net alsavimas. Žinodamas, jog išauš diena, kai sugrįši čionai, gali ištisus mėnesius iki devinto prakaito triūsti dykumoje, nebodamas jokių sunkumų. Beje, apie sunkumus…

Na, štai, kerai pranyko. Stelas prisiminė, kiek darbo jo laukia ir kiek žmonių priklauso nuo to darbo rezultatų. Ir visgi pulkininkas nusprendė dar bent keletą valandų negalvoti apie reikalus. Šiaip ar taip, jis turi teisę truputį atsipūsti ar ne?

— Nuostabu, tiesa? — paklausė Olivija, negirdimai prisiartinusi priėjo. — Tu džiaugiesi, kad atsidūrei čia?

— Taip, — atsakė Stelas, žvelgdamas jai į akis, — nuostabu. Ir aš džiaugiuosi, kad atsidūriau čia.

Ji nusišypsojo ir padėjo ant žemo stalelio padėklą su vaisiais bei šalta mėsa. Ir akimirkai sustingo, mąsliai žvelgdama į vandenį. Stelą apgaubė jos kvepalų aromatas. Staiga jis pajuto, jog geidžia šios moters, kaip niekada negeidė jokios kitos. Burna perdžiūvo, užgniaužė kvapą, tačiau jis nė nekrustelėjo. Akimirka praėjo, ir netrukus jiedu jau sėdėjo prie stalelio bei draugiškai tylėjo, mėgaudamiesi ne tik maistu, bet ir kits kito draugija bei aplinkiniu grožiu.

Paskui jie nuėjo pasivaikščioti po vilos parką. Jį želdinti pradėjo Olivijos motina, o paskui, jai žuvus, darbą tęsė Olivija. Tai buvo ne kvadratais ar apskritimais padalintas parkas formalia šio žodžio prasme, bet kur kas subtilesnis bei grakštesnis kūrinys. Meistriškai susodintos gėlės ir krūmai taip derėjo tarpusavyje, jog susidarė įspūdis, neva jie čia išaugo savaime, ir vis dėlto žmones supančioje aplinkoje jautėsi gili mintis. Retsykiais Olivija stabteldavo, atkreipdama Stelo dėmesį į smulkmenas, kurios jai atrodė itin įdomios, o paskui raukydavosi ir juokdavosi pastebėjusi, kad jis nieko nemato, nes nė minutėlei nenuleidžia nuo jos akių. Ir pakeliui atrodė taip natūralu paimti merginą už rankos, taip malonu jausti šilto peties prisilietimą, klausytis švelnaus jos balso čiurlenimo.

Jiedu užkopė į erdvią verandą pasižiūrėti, kaip leidžiasi saulė, ir atrodė taip natūralu apglėbti ją per liemenį. O kai Olivija atsigręžė, žvelgdama Stelui į akis, atrodė dvigubai natūralu, kad jų lūpos susilietė, ir jis viską pamiršo švelnių, šiltų rankų glėbyje. Galiausiai saulė nusileido už horizonto, ir jie apsikabinę įėjo į namą, nakties tamsą palikę už nugaros. Ir nematė, kaip juodame danguje ryškiai tvykstelėjo meteoritas, skrodžiantis Friholdo atmosferą ir švilpiantis link planetos paviršiaus.

* * *


Ekrane įsižiebė ryškus pliūpsnis. Nenuleisdama nuo jo akių, kom-technikė Ču piktai suraukė antakius ir krestelėjo galvą, nublokšdama ant nugaros juodus žvilgančius plaukus. Jos pirštai mikliai sumirgėjo virš klaviatūros. Puodelis žydros aromatinės Naujosios Indijos arbatos buvo tučtuojau pamirštas. Aukštai virš sekimo stoties, kurioje dirbo Ču, palydovų sistema atsiliepė įjos komandas, sekdama, zonduodama ir įvertindama krintantį meteoritą.

Ču nusikeikė, senovišku kinų epitetu apdovanodama piratus, kiekvieno antpuolio metu sunaikinančius padorų sekimo sistemos gabalą. Palydovai kainavo brangiai, ir Friholdas paprasčiausiai neįstengė pakankamai sparčiai jų pakeisti. Įdomu, kaip galima dirbti, jei iš sistemos beliko vos pusė? Ču ne kartą reiškė nepasitenkinimą, tačiau reikalai nesitaisė. Tiek to, sprendžiant iš ekraną užplūdusios informacijos, šiandien, regis, viskas baigėsi gerai. Ču atsipalaidavo. Tiesiog iš dangaus nukrito dar vienas akmuo, štai ir viskas. Nežinia kodėl, bet pastaruoju metu taip nutinka gana dažnai. Tačiau šiame uolos gabale sekimo prietaisai nepastebėjo jokių variklio, ginklų, neįprasto spinduliavimo ar gyvybės ženklų. Vadinasi, jaudintis nėra ko. Skubus patikrinimas parodė, jog pataikymas negresia nė vienai gyvenvietei. Ču siektelėjo savo arbatos ir nusikeikė pamačiusi, kad ta visiškai ataušo.

Kai zondavimas baigėsi, “meteorito” viduje tūnantis Klano vadas Figas patenkintas išsišiepė ir dar kartą įdėmiai nužvelgė savo prietaisus. Kaip ir visuomet, viskas praėjo sklandžiai. Nieko nuostabaus. Šiaip ar taip, laivas visai mažutis, vargiai talpinantis jį vieną, ir kruopščiai ekranuotas. Visa tai plius apgailėtina planetos palydovų sistemos būklė, plius žmonių nekompetentingumas jau padėjo daugiau nei dviems šimtams Smėlynų Klano narių nusileisti į Friholdą, pasinaudojus tokia pat gudrybe. Kol meteoritu apsimetęs laivas švilpė žemės link, jo paviršių aplipinę uolos gabalėliai pradėjo kaisti, ir viduje darėsi vis šilčiau. Bet netgi tuo atveju, jei temperatūra pakils iki penkiasdešimties laipsnių, roniečių matais vis vien bus truputį per vėsu, ir Figas pasigailėjo neapsivilkęs šildomo kostiumo. Nieko. Sprendžiant iš duomenų, girdėtų trumpo pasitarimo metu, paviršiuje bus šilta.

Būtent šis faktas, o taip pat substancija, vadinama termiumu, tapo pagrindine priežastimi, jog Antroji Ronų Imperija susidomėjo šia pasigailėtina planetėle.

Friholdo paviršius nenumaldomai artėjo, ir Figas sutelkė savo dėmesį į laivelio valdymo problemas. Tiesą sakant, kompiuteris įstengtų viską atlikti savarankiškai, bet atmosferos sąlygomis dažnai prireikia patyrusio piloto rankos; gi pilotavimas buvo viena iš daugelio Figo įvaldytų profesijų. Jo aštrūs nagai pastukseno nedidelius klaviatūros iškilumus, įjungdami kritimą lėtinančius variklius. Maskuotė ne tik pavertė laivą panašiu į uolos atplaišą — ji suteikėjam papildomo svorio, kurio dėka “meteoritas” krito taip greit, kaip ir tikrų tikriausias akmuo. Kai iki nusileidimo beliko kelios akimirkos, ekrane tvykstelėjo dviguba infraraudonų žiburėlių linija. Figas nukreipė laivelį tiesiai tarp jų ir švelniai nutupdė. Netgi įsivaizdavus, jog būtent šią akimirką kurio nors palydovo sekimo prietaisai nukryptų į šį tašką, šilto smėlio fone trumputis infraraudonas tvyksnis būtų praktiškai nepastebimas.

Po poros minučių į šiltą apsiaustą susisupęs Figas žvilgsniu palydėjo mažą bjaurų laivelį, nykstantį požeminiame angare. Vos tik smėliu pridengtas liuko dangtis atsidurs pradinėje padėtyje, jokiam atsitiktiniam praeiviui, sliūkinančiam vos per porą žingsnių nuo jo, net į galvą nešaus, kad apačioje slypi tikra tvirtovė. Jos vietą roniečiai parinko ypatingai kruopščiai. Čionykštis smėlis buvo labai smulkus, tad pavyko sukurti vieną iš tų požeminių statinių, kuriais taip garsėja Antroji Imperija, o nedidelis upeliukas, ištekantis iš milžiniškos požeminės upės, tapo energijos bei vandens šaltiniu. Prisiminęs šią šventą substanciją, Figas pagarbiai ranka palytėjo odines lūpas.

Virš nusileidimo vietos pasirodė šarvuotas aerokaras su oro pagalve, apsuko kelis ratus, pakeldamas smėlio sūkurius bei sunaikindamas visus “meteorito” paliktus pėdsakus, ir sustingo pagarbiu atstumu, kad neapibertų smėliu vado Figo. Šis nužingsniavo link mašinos, giliai alsuodamas gaiviu nakties oru. “Taip, — pagalvojo ronietis, — ši planeta mums tinka”. Milžiniška švaraus smėlio masė nelyginant kūnas gaubė akmeninį planetos skeletą, suvarpytą venų bei arterijų, kuriomis tekėjo šventasis skystis. Tam tikra prasme ši planeta netgi pranoko gimtąjį Antrosios Ronų Imperijos pasaulį. Turint omeny visus šiuos privalumus, vertingąjį Friholdo mineralą galima laikyti papildomu palaiminimu, ženklu iŠ aukščiau, nurodančiu, jog netrukus prasidės geresni laikai.

Bet iš pradžių Figas turės išvalyti planetą nuo purvo; taip dvasininkas privalo uoliai nuplauti šventąjį Klano simbolį ir tik tada pasiūlyti jį susirinkusiems. Ši analogija suteikė Figui pasitenkinimą — jis įsivaizdavo, kaip įteikia miniatiūrinį Friholdą Tūkstančio Tarybai. Bet iš pradžių jam reikės išsiaiškinti su žmonėmis. Tiesą sakant, jie jau palengvino vado užduotį, aršiai kovodami tarpusavyje. Kokie kvailiai! Tačiau jie labai užsispyrę, šitie žmonės. Anksčiau roniečiai akivaizdžiai per menkai juos vertino. Figas paniuręs įsiropštė į aerokarą, linktelėjo dviems asmens sargybiniams, kurie jam priklausė pagal rangą, ir suniurnėjo, kreipdamasis į vairuotoją:

— Tu žinai, ką daryti, pradėk.

Netaręs nė žodžio, vairuotojas įjungė turbinas, ir mašina nuslydo per smėlį.

Žingsniuodamas palei savo aerokarą pirmyn ir atgal, senatorius Austinas Rupas be atvangos niurnėjo prakeiksmus. Jis keikė smėlį po kojomis, žvaigždes danguje, tačiau labiausiai tuos nelemtus uodeguotus roniečius, kurie ištraukė jį iš lovos, nes jiems šovė į galyą susitikti su juo vidury nakties. Velniai rautų! Jie atsiuntė koduotą radijo pranešimą, įsakydami senatoriui atvykti! Neblogai, a? Kaip jie drįsta? Jis kas, pasiuntinukas? Negi Rupas neįvykdė roniečių prašymo? Kodėl gi dabar jam tenka kęsti tokį elgesį? Kuo ilgiau Austinas mąstė, tuo labiau niršo. Tačiau kažkur giliai jo širdyje glūdėjo baimė — anaiptol ne tas menkas šiurpelis, kurį jis patirdavo, stovėdamas priešais senatą, o visai kas kita, ir nuo šio klaikaus pojūčio viduje viskas gniaužėsi ir stingo.

Tokį stiprų jausmą jis išgyvendavo nedažnai. Iš prigimties Rupas buvo avantiūristas, ne kartą dalyvavęs dideliuose, dažnai mirtinai pavojinguose žaidimuose pačiose įvairiausiose planetose ir neretai patyręs baimę. Bet ana baimė buvo visai kitokia, nei dabar. Akimirkai stabtelėjęs, Rupas įdėmiai įsiklausė. Ne, nieko. Tik įkaitusio metalinio aerokaro šarvo treškesys, kilęs dėl sąveikos su vėsiu nakties oru. Kas jam kliudo lipti į mašiną ir išskristi?

Kas galėtąjį sulaikyti? Tačiau mintis apie mėginimą apmulkinti roniečius Austiną baugino ne menkiau už mintį apie būsimą susitikimą su jais. Be to, senatorius visai pagrįstai manė, jog kuris nors ateivis dabar stebi jį iš tamsos. Rupas vėl pradėjo žingsniuoti pirmyn ir atgal, įdėmiai žvalgydamasis aplink. Kad jie prasmegtų! Kuriems galams ūmai išsikvietė jį vidury nakties? Įjuos ir dienos šviesoj baisu žiūrėti… o nakčia…

Staiga jis išgirdo tolimą turbinų gaudesį ir atsigręžė. Pamėgino susitvardyti ir nusiraminti — taip, kaip šimtus kartus darydavo prieš pasirodymus senate. Bet, kai iš tamsos išniro aerokaras, Austinui iš baimės vis vien susuko pilvą.

Mašina sustojo įžeidžiamai arti, aptėkšdama Rupą smėliu. Durys atsivėrė. Iš vidaus tvokstelėjo karšto oro srautas, ir smėlį nutvieskė ryški šviesa, kurios fone pasirodė trapu besileidžiančio Figo siluetas. Rupui pasidarė visai negera.

Jis jau ne kartą matėsi su roniečiais, bet niekaip neįstengė priprasti prie jų išvaizdos. Omai prisiminė, kaip, būdamas dar visai nedidutis, mėgdavo vartyti tėvo Bibliją ir kaip, išvydus šėtoną, kūnas visuomet nueidavo pagaugais. Figas atrodė it nužengęs iš tų paveikslėlių. Aukštas, su ilgomis laibomis kojomis, kurios, rodos, plaukė virš smėlio. Beplaukė rausvo atspalvio oda; ši spalva padėjo jo protėviams išgyventi raudono smėlio pasaulyje. Kaulėta kaukolė ir giliai įdubusios akys, pasislėpusios virš akiduobių kūpsančių kalnagūbrių šešėlyje. Viena ilga smaili ausis plokščiai prigludusi prie galvos, o kita, nukirsta pirato kardu, baigėsi nuopjova. Būtent tas nutikimas sukėlė tūžmingą Figo neapykantą žmonių rasei ir paaiškino, kodėl kariai tarpusavyje jį vadino “Vienaausiu seniu”. Ilga uodega kelis kartus katiniškai išlinko, o paskui apsivijo ateivio liemenį.

Kai Rupas užaugo, jis, be abejo, sužinojo apie akademinius debatus dėl roniečių išvaizdos. Kai kurie ekspertai teigė, jog būtent jų panašumas į velnius tapo ypatingo priešiškumo, kurį viena kitos atžvilgiu kone akimirksniu pajuto abi rasės, priežastimi. Nieko nuostabaus, kalbėjo jie. Žinant, kad žmonėms tūkstančius metų skiepijo negatyvų požiūrį į būtybę, savo išvaizda stulbinančiai panašią į ronietį, žmonės paprasčiausiai nepajėgė įjuos žiūrėti objektyviai.

Žinoma, pasitaikė ir tokių, kurie nepritarė šiam požiūriui. “Egzistuoja nenuginčijami įrodymai, — teigė jie, — kad roniečiai kosmoso įsavinimą pradėjo tūkstančiais metų anksčiau už mus. Gali būti, kad jie lankėsi Žemėje ir su pirmykščiais žmonėmis elgėsi anaiptol ne gražiuoju, dėl ko ir pelnė savo šėtonišką reputaciją. Ir visgi, — tęsė antrojo požiūrio šalininkai, — šis panašumas tėra atsitiktinis sutapimas, o rasių priešiškumą sąlygoja konfliktas tarp dviejų agresyvių, besiplečiančių imperijų, kurias šiuo metu skiria tik plonytis pasienio pasaulių sluoksnelis”.

Tačiau visiškai nepriklausomai nuo to, kas šiame ginče buvo teisus, Rupui roniečiai neišvengiamai siejosi su tėvo Biblijos iliustracijomis ir ta baime bei pasibjaurėjimu, kuriuos jis patirdavo vaikystėje. Ir vis dėlto Austinas išsitiesė, pasitelkė visą politiko patirtį bei žavesį, išspaudė gana ryžtingą šypseną ir tarė:

— Sveikinu jus. Aš esu senatorius Rupas. O kas jūs?

Figas neatsakė, tik nužvelgė Austiną nuo galvos iki kojų nelyginant kokį retą egzotišką gyvūną. Žmogaus baimė dar labiau suvešėjo, ir jis pasijuto raustąs. Baigęs apžiūrą, Figas šaltai pratarė:

— Tau buvo sumokėta. Tu sužlugdei darbą. Pasiaiškink.

Pasitelkęs visą savo savigarbą bei narsą, Rupas atsakė:

— Kurių galų privalėčiau jums aiškintis? Aš net nežinau, kas jūs toks.

Figas mąsliai pasižiūrėjo į pašnekovą ir tarė:

— Aš esu tas, kuris nudės tave, jei neatsakysi į mano klausimą.

Jo asmens sargybiniai žengtelėjo į priekį ir grėsmingai kilstelėjo ginklus.

— Jūs neišdrįsite! — šūktelėjo Rupas.

Figas šyptelėjo. Siaubingas reginys — jo lūpos prasiskyrė, apnuogindamos plėšrių dantų gretas. Ronietis lėtai pakėlė galvą ir nužvelgė horizontą.

— Kodėl gi ne? Esu tikras, dykumoje kasmet prapuola nemažai žmonių, ir niekas niekada jų nesuranda. Aerokarai dūžta, ryšio priemonės genda, žmonės pavargsta ir paklysta smėlynuose — ar maža kas gali nutikti? — Figas nenuleido akių nuo tolimo horizonto, tarsi regėdamas bejėgiškai dykumoje klaidžiojantį Rupą.

Kai prabilo vėl, jo balsas skambėjo tvirtai it plienas: — Dabar atsakyk į mano klausimą. Kodėl sužlugdei darbą?

Rupą pradėjo krėsti drebulys. Iš pradžių ėmė virpėti rankos, paskui keliai, o vėliau ir visas kūnas. Jis netgi pradėjo kalenti dantimis. Viešpatie, dar truputis — ir j į paprasčiausiai išvers išvirkščiai it striukės rankovę. Ta mintis senatorių baugino labiausiai. Ir kuriems galams jis įsipainiojo į šią istoriją?

— Aš… Aš nesuprantu, ką jūs turite omenyje, — vargais negalais išspaudė jis. — Padariau viską, ko manęs prašė. Kaip… Kokį darbą aš sužlugdžiau?

Ronietis taip nustebo, kad jo uodega nuslydo nuo liemens ir vėl pradėjo plaktis į šalis. Figas sunėrė rankas už nugaros ir, lėtai eidamas aplink žmogų, prabilo:

— Kokį darbą tu sužlugdei, nelaimingasis? Samdinių brigada gauna tavo planetos pilietybę. Čia, tavo manymu, sėkmė? Tau buvo įsakyta padaryti viską, kad sumenkintum gynybinę planetos galią, o ne padidintum ją.

Figas sustojo tiesiai priešais Rupą. Jo akys žioravo tamsoj nelyginant įkaitusios anglys.

— Betgi aš padariau viską, ką galėjau, — Austino balse suskambo neviltis. — Skatinau juos ginčytis, stūmiau į debatus — žodžiu, visomis išgalėmis verčiau tuščiai gaišti laiką. Ir man būtų pasisekę, jei samdiniai nebūtų pasiūlę savo paslaugų veltui. Ką aš galėjau priešpastatyti?

— Visos tos idiotiškos jūsų kvailos vyriausybės machinacijos nedomina nei manęs, nei mano viršininkų, — atrėžė Figas. — Mus domina vienintelis dalykas — rezultatas.

Rupą persmelkė pyktis — toks stiprus, kad vyrukas net padrąsėjo.

— Jūs… Jūs įsivaizduojate esą protingesni už visus! — kone suriko jisai. — O ar jums nešovė į galvą, kad, ko gero, Kastenas ir jo žmonės neklysta? Gali būti, jog “Intersistems” iš tiesų sudarė sąjungą su piratais. Gal rytoj čia pasirodys piratų laivynas.. Ir kas gi tuomet nutiks jums?

Rupas tučtuojau pasigailėjo savo žodžių. Jis būtų atidavęs bet ką, kad tik jie nebūtų nuskambėję, ir atšlijo, laukdamas kulkos. Bet nieko baisaus nenutiko.

Užuot įsiutęs, Figas nustebęs atlaidžiai žvelgė į priešais stovintį žmogų.

— Štai kaip! Vadinasi, pelė turi dantis. Nuostabus siurprizas! Atsakau į pelės klausimą: ne, kvaily, piratai mūsų nejaudina. Kodėl turėtų? Jiems reikia tiktai termiumo — kaip ir kompanijai, kurią jūs vadinate “Intersistems”. Gi mums reikalinga visa planeta. Tu ką, išties įsivaizduoji, kad piratai trokšta čia gyventi ir dirbti? — Figas mostelėjo įjuos supančią dykumą. — Kam jiems visi šie keblumai? Juk kur kas paprasčiau tiesiog pasiimti tą, kas juos vilioja, — pasisavinti ar atiduoti “Intersistems, vis vien. Ši planeta galiausiai atiteks mums. Tik klausimas, ar tu norėsi gyventi pakankamai ilgai, kad mūsų pergalę pamatytum savo akimis.

Rupas nemanė, jog atsikratyti piratų ir “Intersistems” bus taip lengva, tačiau neįstengė rasti įtikinamų argumentų, kad apgintų savo nuomonę. Tad paprasčiausiai stovėjo, panarinęs galvą, ir laukė, kas bus toliau. Ūmai prisiminė mažąblasterį, paslėptą kairėje rankovėje. Po velnių! Šiaip ar taip, jis drauge pasiims ir šitą ateivišką šunsnukį! Didelei savo nuostabai, nuo šios minties Austinas vos ištvėrė nenusikvatojęs, o tvirti siaubo gniaužtai paširdžiuose pastebimai susilpnėjo.

— Tačiau, — susimąstęs tęsė Figas, nedelsiant pajutęs Rupo nuotaikos pokytį, — galbūt vertėtų suteikti tau dar vieną šansą. Man regis, tu nuoširdus. Žinia, tiek, kiek apskritai gali toks būti. Ir jeigu mums padėsi, tau bus atlyginta. Kai užgrobsim planetą, tu valdysi žmones. Ir kas žino? Gal pasitarnausi mums dar kaip nors. Tam, kuris mums padeda ir vykdo nurodytas užduotis, viskas yra įmanoma. Taip, aš suteiksiu tau antrąjį šansą. Sėkmės atveju tu įgysi tokią valdžią ir turtą, apie kokius negalėjai nė svajoti. Nesėkmės atveju tavęs laukia mirtis.

Rupas jį išklausė — išoriškai įsikūnijęs atidumas, įsikūnijęs paklusnumas. Tačiau viduje jis visas virpėjo, iš anksto mėgaudamasis ta valdžia, kurią turės. Jam netgi dingtelėjo mintelė — o gal galiausiai pavyks nusikratyti roniečiais, viską pasilikus sau vienam. Duodamas ištikimybės priesaiką, senatorius dar tebejautė baimę, tačiau mintyse prisiekė, jog šlykštusis ateivis sumokės už šiąnakt patirtą baimę bei pažeminimą. Jiedu kalbėjosi visą naktį, svarstydami Friholdo užgrobimo planus, ir išsiskyrė, kai rytuose patekėjo saulė.


8


Trys transportiniai brigados laivai sukosi stacionaria orbita aukštai virš Friholdo paviršiaus. Jie skriejo pakankamai toli vienas nuo kito, kad visi drauge nežūtų nuo vienos vienintelės raketos smūgio, bet ganėtinai arti, kad būtų patogu bendrauti tarpusavyje. Kiekvienas iš šių milžiniškų laivų galėjo gabenti tūkstantį ginkluotų žmonių, jiems skirtas šaudmenų atsargas, produktus ir visokeriopą įrangą. Skirti tik skrydžiams kosmose, jie negalėjo judėti atmosferoje — dėl savo apimties ir sudėtingos išorinės įrangos, tai yra vamzdynų, antenų, stebėjimo bokštų ir kovinių platformų. Gausybė šatlų kelias valandas zujo tarp transporterių ir Friholdo paviršiaus, kol atgabeno į flagmaną visus, kuriuos reikėjo.

Sėdėdamas masyvaus stalo gale, Stelas apžvelgė “Zulu” karininkų kajutkompaniją, nekreipdamas dėmesio į tuos, kurie plepėjo su kaimynais ar ieškojo savo vietos. Skirtingai nei jiems, jam ši akimirka buvo itin asmeniška. Ką ir kalbėti, ilgus metus būtent šis laivas buvo vieninteliai jo namai. Būtų nuostabu, jei greta sėdėtų Olivija, pagalvojo Stelas, tuomet jis galėtų papasakoti jai visas istorijas, susijusias su gyvenimu “Zulu”. Tačiau mergina pasiliko viloje, kurią pulkininkas apleido prieš dvi dienas. Prisiminimai apie drauge su ja praleistas neįkainojamas valandas privertė jį šyptelėti. Iš pradžių jiems buvo sunku atsiverti, bet kas akimirką darėsi vis lengviau, ir štai jiedu jau kalbėjosi ir kalbėjosi, šokinėdami nuo temos prie temos, atrasdami sąlyčio taškus ir aistringai trokšdami vis daugiau sužinoti vienas apie kitą. Iki tos minutės, kai Stelui teko išskristi, jiedu spėjo pasikalbėti ir apie ateitį — šiam užsiėmimui pulkininkas ir jo bičiuliai karininkai pastaruoju metu skyrė gana daug laiko.

Stelo žvilgsnis stabtelėjo prie baro, užimančio visą tolimąją patalpos dalį. Tas buvo pagamintas iš žemiškojo ąžuolo, ir jo nepriekaištingai nupoliruotas paviršius spindėjo nelyginant bažnyčios altorius. Kiek prie šio baro išgerta! Kiek papasakota istorijų ir anekdotų! Jei įsižiūrėtum atidžiau, dešinėje pusėje ant plieninės pertvaros Šalia baro pastebėtum dėmę. Kadaise į šią vietą pataikė iš Momaro-2 paleista raketa. Senasis Vilis, oficiantas, žuvo akimirksniu, tačiau jo numylėtas baras ne tiktai ištvėrė smūgį, bet liko nė neįbrėžtas. Per ilgus savo gyvavimo metus “Zulu” patyrė ne vieną smūgį tačiau sunkius išmėginimus visuomet atlaikydavo garbingai.

Ir pati brigada taip pat.

Kaip ir du kiti brigados transporteriai, “Mazajus bei “Šoną”, “Zulu” buvo senas, senesnis už tuos, kuriems tarnavo. Ir taip pat, kaip “Mazajus” ir “Sona”, “Zulu” iš tiesų nebuvo kovinis laivas. Žinoma, jis turėjo energetines patrankas bei raketines baterijas, tačiau visi šie ginklai buvo skirti vien gynybai ir vargu bau galėjo rimtai kam nors pakenkti — nebent tokiai pat senienai, kaip jis pats. Tačiau laivas buvo aprūpintas puikiais apsauginiais jėgos ekranais ir galingais varikliais. Jis nepasižymėjo nei grožiu, nei sparta, ir visgi ne kartą gelbėjo žmonių gyvybes; kapitonė Amanda Boiko nepaprastai juo didžiavosi.

Kapitonė buvo karšto būdo moteris, liesa, gyslota, su mažu tamsiu veideliu, kuriame spindėjo ryškiai liepsnojančios akys. Dabar ji sėdėjo Stelo kairėje, šalia dviejų kitų kapitonų, Nišitos ir Kosto. Už jų įsitaisė: dar visai neseniai kapitonas, o nūnai majoras Vangas, Samanta su smilkstančia cigarete (užsitempusi uniformą, ji aiškiai jautėsi nekaip), leitenantai, vyresnieji seržantai ir įvairiausi kariniai specialistai. Stelo dešinėje sėdėjo viršila Komo, Oliveris Kastenas, Austinas Rupas, Elvaras Bremas, keli stambių pramonės įmonių vadovai ir Friholdo gynybos pajėgų atstovai. Žodžiu, čia susirinko tikrų tikriausia karinė taryba.

Bet štai pagaliau visi susėdo ir klausiamai sužiuro į Stelą. Jis atsistojo.

— Visų pirma leiskite padėkoti, kad nedelsdami atsiliepėte į kvietimą susirinkti čia, bet, patikėkite, tai labai svarbu. Jūs — pagrindinės šios planetos figūros, o mums, naujai iškeptiems Friholdo piliečiams, dar tik teks pratintis prie civiliško gyvenimo. Be abejo, artimesnė pažintis su jumis mums labai padės.

Peržvelgęs savo pavaldinių veidus, Stelas prisiminė sceną, vykusią viso labo prieš valandą. Visų trijų laivų pakilimo-nusileidimo platformose išsirikiavo brigados kariai ir, paklusdami iš interkomo sklindančiam Kasteno balsui, virtę vienu kūnu bei siela, choru paskui jį kartojo ištikimybės priesaiką. Paskui Kastenas tarė:

— Man teko didžiulė garbė — pranešti jums, jog nuo šiol esate pilnateisiai Friholdo piliečiai, su visomis atitinkamomis privilegijomis bei pareigomis.

Vietoje atsakymo pasigirdo pasveikinimo šūksniai…

Stelas prisivertė išmesti iš galvos šiuos prisiminimus ir grįžo prie svarbesnių klausimų.

— Čionai atvyko ir šlovingų Friholdo gynybos pajėgų atstovai. Jūsų būriai narsiai kovėsi už savo… ne, atleiskite, už mūsų planetą, o dabar ūmai atsidūrė prieš grėsmę tapti stambesnio kovinio junginio, besivadovaujančio kitokiomis tradicijomis ir kovos metodais, dalimi. — Atsakydami į pagyrimą, gynybos pajėgų atstovai nusilenkė, tačiau kai kurių veidai vis vien atrodė susirūpinę. Stelas puikiai suprato, apie ką jie galvoja. — Patikėkite, mes anaiptol neketiname praryti jūsų struktūras ar užimti jūsų vietą. Apie tai dar pasikalbėsime, o kol kas tik atminkite, kad nuo šiol mes esame tokie pat piliečiai, kaip ir jūs, ir lygiai taip pat paklusime įsakymams.

Stelas šypsodamasis pažvelgė į Kasteną.

— Ir galiausiai noriu paminėti tuos, kuriuos šioje planetoje išrinko paprasti žmonės. Jūsų žinioje netikėtai atsidūrė kur kas didesnė armija, nei anksčiau, ir gera armija, jei šitaip leistina kalbėti apie save. Mes prisiekėme ištikimybę jums ir tiems, kuriuos atstovaujate, ir pažadėjome padaryti viską, kad nusipelnytume teisę gyventi tarp jūsų… O dabar, man regis, prezidentas Kastenas norėtų tarti kelis žodžius. Pone prezidente?

Kastenas atsistojo ir išsyk patraukė visų susirinkusiųjų dėmesį. Jis skubiai apžvelgė patalpą, menkai akimirkai stabteldamas prie kiekvieno esančio, jo žodžiai skambėjo rimtai ir apgalvotai:

— Pavojus gresia viskam, ką pasiekėme savo darbu ir prakaitu. Priešai kaupia jėgas, ir mes privalome pasitikti juos narsiai, ryžtingai bei, svarbiausia, susitelkę. Įvertinęs visas šias aplinkybes, senatas nusprendė suteikti pulkininkui Stelui generolo laipsnį. — Pasigirdo aplodismentai, beje, gana skysti; Rupas pašaipiai kilstelėjo antakį. Nekreipdamas į jį dėmesio, Kastenas tęsė: — Mūsų gynybos pajėgų pulkininkas Ivanas Krasnovskis taps generolo Stelo pavaduotoju.

Dabar plojimai nuskambėjo kur kas garsiau. Atsiliepdamas

į prezidento žodžius, atsistojo ir nusilenkė augalotas vidutinio amžiaus karininkas su skvarbiomis ryškiomis akimis. Stelas jau spėjo su juo susipažinti ir manė, kad su šiuo žmogumi jam velniškai pasisekė. Žinoma, viską sprendė politikai, bet, laimei, Krasnovskis pasirodė besąs profesionalus kariškis, turintis nemenką patirtį. Sutikęs priimti jį pavaduotoju, Stelas ir brigadai, ir gynybos pajėgoms be žodžių pranešė, kad tarp jų negali būti jokios trinties. Netrukus jiems teks kautis petys petin, o tokia kova reikalauja pasitikėti kits kitu.

— Dabar generolas Stelas papasakos apie mūsų planus dėl Friholdo gynybos, — tęsė Kastenas. — Tačiau pabaigai norėčiau pasakyti štai ką: imkime ir viską vainikuokime pergale! — Ir jis atsisėdo, aidint pritarimo šūksniams bei aplodismentams.

Stelas atsistojo ir lukterėjo, kol įsiviešpataus tyla.

— Pradžiai įvertinkime strateginę padėtį. Kompiuterinė analizė bei sveikas protas nurodo tas pačias problemas. Svarbiausia iš jų — nėra paramos iš oro. Kaip žinia, iki šiol visi piratų antpuoliai vykdavo pagal tą pačią schemą: žaibiška kokios nors izoliuotos gyvenvietės ataka ir toks pat žaibiškas atsitraukimas. Piratai, pranokstantys miestelio gynėjus ir gausa, ir ginkluote, spėdavo viską sunaikinti ir dingti anksčiau, nei atvykdavo pastiprinimas.

Gynybos pajėgų atstovai pritardami Sušurmuliavo. Pagyvenęs seržantas piktai pratarė:

— Velnioniškai teisingai… mes neturėjome nė menkiausio Šanso.

Stelas linktelėjo.

— Bet dar blogiau, — tęsė jis, — jog kas kartą, pasirodydami ir išnykdami, piratai be atvangos didina spragas mūsų palydovų sistemoje, atimdami galimybę susekti juos kitą kartą. Dabar padėtis tokia: netgi jei čionai atvyks visa jų armija, mes šį faktą sužinosime tik tada, kai jie įsiverš į mūsų namus.

— Ir ką gi jūs siūlote, generole? — paklausė Rupas, ironiškai pabrėždamas paskutinį žodį.

Stelas kantriai nusišypsojo.

— Džiaugiuosi, kad pateikėte šį klausimą, senatoriau… nes esu tikras — atsakymas jums patiks. Mums reikalinga naikintuvų-perėmėjų aviabrigada, galinti kautis tiek kosmose, tiek ir atmosferoj e.

— Ak, štai kaip! Kodėl, kol esate už vyriausią, paprasčiausiai nepakviečiate čionai Imperijos jūrų pėstininkų? — pašaipiai paklausė Rupas. — Ir kuo gi jūs ketinate privilioti šią savo aviabrigadą? Pasiūlydamas pilietybę? — dabar nusijuokė netgi Stelo karininkai.

Kai juokas nutilo, Stelas šypsodamasis atsakė:

— Jei manyčiau, kad padės, taip ir padaryčiau. Nelaimei, juos tenkina tiktai pinigai. Bent jau perspektyvoje.

— Nuostabu! — kandžiai atsiliepė Rupas. — Galbūt jūs netyčia pamiršote, kad mes atsidūrėme ties bankroto riba?

— Ne, senatoriau, nepamiršau, — atsilošdamas krėsle, atsakė Stelas. — Bet, kaip sakydavo senas mano bičiulis Bulius Štromas, jei nori pelnyti pinigų, kartais iš pradžių privalai juos išleisti. — Brigados atstovai nusišypsojo, prisiminę senąjį Štromą ir jo nesuskaičiuojamas patarles. — Tai štai, mums labai reikia pelnyti pinigų — tiek, kad galėtume sumokėti kasmetinį įnašą ir išvengtume žlugimo — be to, skubiai. Mes privalome sumokėti… kada? Po dviejų mėnesių? — Susirinkusieji pritardami Sušurmuliavo. — Na, tokiu atveju būkime realistai. Vienintelė vertybė, kurios dėka galime gauti pinigų, — termiumas. Siūlau skubos tvarka paruošti programą, kaip mums surinkti ir išgryninti tiek termiumo, kad įstengtume atsiskaityti. Žinau, jūs norite pardavinėti ne gryną termiumą, o jo dirbinius, ir, be abejo, ilgalaikės perspektyvos atžvilgiu jūsų sprendimas yra išmintingas, bet šiuo metu mūsų žinioje tik du mėnesiai. Tuo tarpu aš pamėginsiu užverbuoti aviabrigadą — kol kas skolon. Bus nelengva, tačiau… Tikiuosi, jie patikės pažadu, kad mes ir toliau galime tiekti bei tieksime į rinką termiumą. Jie surizikuos. Jeigu man pavyks, aviabrigada pridengs mus iš oro ir apgins transporterius, gabenančius termiumą į Fabriką.

Fabrikas buvo vidinė Imperijos planeta, garsėjanti itin išvystyta sunkiąja pramone. Fabriko atstovai jau ne kartą davė suprati, jog norėtų pirkti termiumą, jei Friholdas pageidautų j į parduoti.

Žmonės pradėjo kuždėtis tarpusavyje, ir Stelas kilstelėjo ranką, prašydamas tylos.

— Jei kas nors turi geresnį pasiūlymą, dabar pats metas jį išdėstyti.

Kelios galvos grįžtelėjo į Rupą, tačiau tasai tik šyptelėjo ir tarė:

— Kas aš toks, kad pastočiau kelią demokratijai? Jeigu jūs norite viską, ką turite, sudėti į vieną krepšį ir patikėti jį įsivaizduojamai perėmėjų aviabrigadai, kas aš toks, kad jums trukdyčiau?

— Iš tiesų, kas? — suniurnėjo Bremas. — Rupas, kaip ir visada, paprasčiausiai žaidžia žodžiais, galime nekreipti į jį dėmesio.

Kastenas atsikosėjo ir tarė:

— Generolas Stelas teisus. Termiumas — mūsų koziris, ir atėjo metas padėti jį ant stalo.

Dauguma susirinkusiųjų pritardami linktelėjo. Susilaikė tiktai pats Rupas, jo padėjėjai ir kai kurie gynybos pajėgų karininkai. Bet, kai žodžio paprašė pulkininkas Krasnovskis, pastarieji savo nuomonę pakeitė. Ryškiai žydrų kariškio akių žvilgsnis perbėgo susirinkusiųjų veidais nelyginant lazerio spindulys.

— Kaip žinia, aš nemėgstu ilgų kalbų. Tad pasisakysiu trumpai ir be užuolankų. Generolas Stelas teisus. Jeigu mes nesumokėsime, mums galas. O tam, kad gautume pinigų ir juos nugabentume, reikalinga priedanga iš oro. Už tokią priedangą aš pasirengęs atiduoti viską, kas man liko.

Jis atsisėdo. Pasigirdo šūksniai:

— Klausykite! Klausykite!

Kažkas pratarė:

— Aš irgi norėčiau padėti, bet nieko neturiu.

Moteriškas balsas atsiliepė:

— Po velnių, už nieką ir į kalėjimą nesodina, Džonai!

Kai geranoriškas jaudulys atlėgo, Stelas tarė:

— Gerai, šis klausimas suderintas. Dabar apsvarstykim, kaip kuo efektyviau išnaudoti tas jėgas, kurias turime. Mudu su pulkininku Krasnovskiu truputį pasėdėjome prie brigados kompiuterio ir padarėme išvadą, kad visų geriausia būtų sumaišyti brigadą ir gynybos pajėgas. — Be to, tokiu būdu kareiviai greičiau įpras prie naujos aplinkos, mintyse pridūrė jis. — Aš jau minėjau, kad mes nemėginsime praryti gynybos pajėgų. Radome kitą sprendimą. Su didžiausiu malonumu pranešu apie savanorių, vietos gyventojų, bataliono formavimą. Jam vadovaus pulkininkas Krasnovskis, sutapdindamas šias pareigas su mano pavaduotojo pareigomis. — Gynybos pajėgų karininkai sukėlė audringas ovacijas.

— O dabar, — prabilo Stelas ir spustelėjo mygtuką, įtaisytą jo krėslo ranktūryje, — pasikalbėkime apie mūsų armijos išdėstymą.

Šviesa užgeso, ir ant vienos pertvaros nušvito ekranas. Projektorius buvo prijungtas prie brigados kompiuterio, ir žiūrovai išvydo žemėlapius, kareivių sąrašus, atskirų junginių pavadinimus bei galybę kitokios informacijos. Diskusija tęsėsi per priešpiečius, o vėliau ir per pietus. Jai pasibaigus, kajutkompanijoje liko krūvos tuščių maisto pakuočių, suglamžyti popieriai ir nuorūkų kupinos peleninės.

Stelas buvo patenkintas bendrų pastangų rezultatu. Kiekvienoje gyvenvietėje gynėjų grupę nuspręsta sustiprinti vienu brigados padaliniu, be to, ypatingai pasirūpinta tomis gyvenvietėmis, kuriose planuojama sukoncentruoti termiumo gryninimą. Prie kiekvieno kovinio brigados vieneto prijungtas savanorių padalinys. Pastarieji turėjo padėti kareiviams apsiprasti naujoje aplinkoje, supažindinti juos su vietos papročiais, ekologijos ypatumais bei planetos geologija. Visa tai labai pravers masinės atakos atveju.

Bet ne menkiau svarbios buvo ir kitos šio plano įgyvendinimo pasekmės, kurios iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti antraeilės. Dirbdami ir kaudamiesi petys petin, kariai ir savanoriai geriau pažins vieni kitus, o drauge su pažintimi ateis ir pasitikėjimas. Užsimegs draugiški ir, be abejo, meilės ryšiai. Gims vaikai, ir galiausiai savanoriai įsilies į brigadą, o ji savo ruožtu ištirps tarp civilių. Ir kai šitaip nutiks, brigada liausis egzistavusi. Tačiau ji nemirs. Ji gyvuos ir vystysis, bet jau kaip išgelbėtos kultūros dalis, ir ilgainiui svarbu liks tik šitai. Stelas prisiminė, kaip į kapą leidosi karstas su Štromo kūnu. “Viskas bus nebe taip, kaip senomis geromis dienomis, Buliau, — pagalvojo jis, — tačiau nieko nepadarysi, laikai keičiasi. Atmeni, tu sakei: “Tas, kas nesugeba prisitaikyti, žūva”. Na, štai, mes ir taikomės, Buliau. Mes taikomės”.

Kai susirinkimas baigėsi, prie Stelo priėjo Austinas Rupas.

— Labai įdomus pasitarimas, generole, — pratarė jis. — Labai kruopščiai apgalvotas. Tikiuosi, mudu ne priešai?

Stelas paspaudė ištiestą ranką ir mandagiai nusišypsojo.

— Žinoma, ne, senatoriau. Lojali opozicija — puikiausias bet kokio plano patikrinimas.

— Na, tokiu atveju mūsų nuomonės sutampa, generole! Linkiu jums sėkmės.

Su tais žodžiais Rupas ištirpo tarp žmonių, skubančių į pakilimo denį, kur jų laukė šatlai.

Per kitas dvi dienas visi dirbo kaip apsėsti. Iš pradžių įvyko pasitarimas su kapitonais Boiko, Nišita bei Kosto, kurio metu apsvarstė transportinių laivų perdislokavimo klausimą. Jei piratai pradės didelį puolimą, seni, aptriušę laivai išsilaikys dešimt minučių, ne daugiau. Tad buvo nuspręsta, kad, vos tik brigada su visa savo įranga bei atsargomis nusileis į Friholdą, transporteriai užims pozicijas atokiai nuo planetos ir taps savotiškomis išankstinio perspėjimo stotimis. Toks sprendimas netgi dabar padės kompensuoti nuostolius, padarytus palydovų sistemai. O jei piratai atakuos pačius transporto laivus, tie galės akimirksniu pasitraukti į hipererdvę. Žinoma, tokiu atveju egzistavo tikimybė išnirti iš poerdvio kur nors pačiame asteroido centre arba saulės paviršiuje, tačiau ji buvo pakankamai menka, o tokio sprendimo pranašumai — akivaizdūs.

įvyko pasitarimas ir su štabo darbuotojais, ryšininkais bei strategais ir netgi pasitarimas, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl pasitarimų skaičiaus mažinimo. Bet galų gale viskas, dėkui Dievui, baigėsi. Krasnovskis davė paskutinius nurodymus, Stelas lengviau atsiduso, sėdo į mažą žvalgybinį laivą, pasiskolintą iš kapitonės Boiko, ir išlėkė į kosminę erdvę.

Laivą valdė Samanta — žvalgybos karininkė turėjo būti ir puiki pilotė, o trečiąjį keturviečio laivelio krėslą užėmė viršila Komo. Laivų-žvalgybininkų kūrėjai mąstė ne tiek apie pilotų patogumus, kiek apie greitį. Didžiąją vidinės erdvės dalį užėmė galingi varikliai, o įgulai teko glaustis ankštoje kabinoje. Tiktai šis faktas — ir, žinia, karšti Stelo prieštaravimai — sulaikė Krasnovskį nuo sprendimo sugrūsti į laivą kone pusę brigados. Regis, Krasnovskis nesuprato, kad aviabrigados verbavimas — subtilus dalykas, ir užsiimti juo reikia be triukšmo, nepatraukiant į save didesnio dėmesio. Žinoma, ir pulkininkas, ir prezidentas Kastenas apskritai prieštaravo, jog Stelas skristų pats, remdamiesi tuo, kad jis privalo asmeniškai dalyvauti Friholdo gynybos organizavime. Kas nutiks, jeigu tuo metu prasidės ataka? Kaip nekeista, būtent šis argumentas galutinai įtikino Stelą, jog skristi reikia pačiam.

Kad Krasnovskis galėtų veikti efektyviai, jis privalėjo įgauti pasitikėjimo savimi ir pelnyti brigados pagarbą; to sunku tikėtis, jeigu Stelas kas sekundę dirsčios jam per petį. Be to, įkalbėti aviabrigadą padėti Friholdui veikiausiai bus nelengva. Gi Stelas galėjo remtis savo brigados reputacija, vadinasi, turėjo daugiau šansų sėkmingai atlikti misiją, nei kas kitas. Šiaip ar taip, jam norėjosi tuo tikėti. Tačiau širdies gilumoje generolas turėjo pripažinti, kad jam paprasčiausiai mirtinai įgriso tie štabo darbuotojai, ryšininkai, pasitarimai ir kita rutina. Bus malonu bent laikinai pakeisti aplinką.

Įvedusi maršrutą į laivo kompiuterį, Sem įėjo į mažutėlaitį poilsio kambarį ir išsidrėbė krėsle šalia Komo.

— Endo, štai kur mes keliaujame, — prisidegdama cigaretę, pratarė jinai.

— Endo? — Stelas suraukė antakius. — Pavadinimas girdėtas, bet tai ir viskas, ką žinau.

Neseniai jis įsakė Samantai sužinoti, kur įsikūrusi artimiausia aviabrigada. Pastarosiomis dienomis generolas buvo toks užsiėmęs ir taip troško kuo greičiau užbaigti tuos įkyrėjusius pasitarimus, kad net nepasiteiravo, kur būtent jie skris.

— Nieko nuostabaus, juk tas pasaulis glūdi atokiai nuo turistinių maršrutų, — atsiliepė Samanta. — Iš pradžių jis netgi taip ir vadinosi — Endo-Ties-Riba. Planetą atrado Imperija, bet paskui, kai prireikė sureguliuoti nedidelį teritorinį ginčą, užleido ją zordams. Planeta skrieja netoli nuo gimtojo jų pasaulio. Zordai nelabai nuoširdžiai rūpinosi Endo įsavinimu, ir tenai beveik nieko nėra, išskyrus neįžengiamus miškus. Norint ką nors pasiekti, reikėjo dirbti, o zordai tingi netgi judinti čiuptuvus.

Zordai buvo dvikojės būtybės ir turėjo keturis čiuptuvus, po du abiejose pusėse, rankų vietoje. Aplink burną taip pat rangėsi čiuptuvai, tik mažesni. Jais būtybės naudojosi tiek bendravimui — susišnekėdami labai sudėtinga gestų kalba, — tiek ir maitinimuisi. Toji rasė buvo visai neagresyvi, matyt, visiškai patenkinta savo mažutėlaite Imperija, kurią sudarė viso labo dvi planetos. Tačiau zordai pelnė mėgėjų pagyventi svetima sąskaita reputaciją, be to, jie buvo įnirtingi įteisintos vergovės šalininkai, ir ši aplinkybė gerokai apribojo jų galimybes siekti klestėjimo bei sėkmės.

— Gerai, — pratarė Stelas. — Endo, vadinasi, Endo. Kiek suprantu, ten įsikūrusi brigada.

— Įspėjai, — Samanta pro šnerves išleido čiurkšlelę aromatinių dūmų. — Ir viena iš pačių geriausių. Sakalo Sakalai.

Stelas mąsliai pažvelgė į ją.

— Niekada apie tokią negirdėjau.

— Jiems vadovauja Džekas Sakalas? — suniurnėjo Komo, valydamas galingą granatsvaidį.

— Taigi, — Sem išpūtė į palubę eilinę dūmų srovę. — Nors šitaip jie vadinosi dar tada, kad buvo Imperijos navigatoriai, ir šis pavadinimas vaikinams primena, jog dabar jie viso labo tik atsistatydinę karininkai. Nenustebsiu, jeigu pilotai savo vadą vadina tiesiog Džeku.

— Aha, prisiminiau, — susimąstęs pratarė Komo. — Jis pateko į karo lauko teismą, nes vijosi piratus iki pat Uolos. Pažeidė visus tuo klausimu priimtus nurodymus.

— Jei taip, kam jis mums reikalingas? — paklausė Stelas. — Vienas dalykas — atsitiktinė klaida ir visai kitas — nedisciplinuotumas… ar kas ten juos skatino.

— Viskas teisingai, — ramiai, svariai prabilo Samanta, — betgi reikia įvertinti ir aplinkybes. Tą kartą Sakalas mokė patruliuoti naujokų grandį, visiškai žalius geltonsnapius, tik ką apleidusius Akademijos suolus. Taipjau išėjo, kad jie susitiko piratus, grobstančius lainerį — jei neklystu, “Jupiterį”. Šitai nutiko tiesiog Sakalo akyse. Piratai iššlavė iš laivo viską, ką tik galėjo, paėmė nelaisvėn jo keleivius — o pastarųjų ten buvo nemažai — ir pasuko namo. Pats supranti, nelaimingųjų laukė vergystė iki grabo lentos. Na, man regis, Sakalas paprasčiausiai nepajėgė likti nuošalyje. Išmetė iš galvos vyresnybės įsakymus ir drauge su savo mokiniais puolė vytis.

Stelas galėjo įsivaizduoti, kaip viskas nutiko. Dreifuojantis laineris, visiškai išgrobstytas ir ištuštėjęs, su nepataisomai sugadintais varikliais — kai tik laivą užėmė piratai, tuo pasirūpino jo įgula. Trumpas beviltiškas susirėmimas šliuzo kameroje ir vorelė vyrų, moterų bei vaikų, gabenamų į piratų laivus. Vienas dalykas — išgirsti apie tokį siaubingą nutikimą ir visiškai kitas — pamatyti savo akimis ir nesiimti nieko, nes Imperija trokšta išlaikyti piratus kaip buferį tarp savęs ir roniečių.

— Ir?.. — paklausė Stelas.

Komo su Samanta susižvalgė ir abu drauge išsišiepė.

— Jis juos pasivijo, — atsakė Komo. — Iš pradžių Sakalas atkirto piratus nuo likusiųjų transporto laivų, kuriuose buvo sukišti “Jupiterio” keleiviai bei įgula. Išlaisvino juos ir išsiuntė namo, lydimus dviejų naikintuvų. O pats leidosi įkandin likusiųjų piratų ir ėmė naikinti juos po vieną. Girdėjau, kad į Uolą tada sugrįžo tik du ar trys laivai iš tuzino.

Sem pritardama linktelėjo.

— Paskui įvyko karo lauko teismas. Sakalo laimei, tarp lainerio keleivių buvo įtakingų ir pasiturinčių žmonių. Išgirdę, kaip pasielgta su jų išvaduotoju, jie susidėjo ir įteikė jam apvalią sumelę. Jos dėka vaikinas ir suformavo savo aviabrigadą, Sakalo Sakalus. Istorijos pabaiga.

— Tiek to, įkalbėjot, — susimąstęs atsiliepė Stelas. — Regis, jis mūsų kraujo. Ir dar, regis, jis šaunus vaikinas. Kaip sykis toks, kokio mums reikia.


9


Žvelgdama, kaip ekrane vienas po kito įsižiebia šviesos taškai, kom-technikė Ču be atvangos murmėjo prakeiksmus. Piratai. Du… trys… penki… šeši! Lygiai tiek, kiek nurodyta “Zulu” pranešime. Kaip ir visi likusieji Friholdo gyventojai, paskutiniąsias dvidešimt minučių ji galėjo daryti tik viena: bejėgiškai laukti. Kad ir kaip ten būtų, dabar laukimui atėjo galas. Tačiau vienas iš tų laivų pasirodė besąs tikras milžinas. Tiesiog kažin koks monstras. Dieve gailestingas, nejaugi jie iš tiesų ketina nutupdyti šitokį griozdą? Ču pirštai skubiai perbėgo klavišus, ir kom-ryšio spinduliai paklusniai nusidriekė nuo sekimo stoties link visų svarbiausių planetos taškų. Netgi tenai, kur netoli šiaurinio Friholdo poliaus pulkininkas Krasnovskis giliai po žeme įkurdino savo vadavietę.

Po poros sekundžių visi koviniai planetos padaliniai gavo aiškius, griežtus Krasnovskio įsakymus. Kiek vėliau jo nurodymai buvo paskelbti visoms gyvenvietėms, ir į pavojaus signalą atsiliepė jų gynybinės pajėgos. Tai viskas, ko galima imtis be priedangos iš oro. Kapitonės Boiko, iš anksto perspėjusios apie besiartinančius piratus, dėka Krasnovskiui būtų pakakę laiko pakelti į orą tris naikintuvų aviabrigadas. Tik štai bėda: pakelti nebuvo ko. Taip jie ir sėdėjo laukdami — be deramos priedangos, su brigada, kuri dar tik mėgino apsiprasti naujoje vietoje.

“Na, kad ir kaip ten būtų, šeši laivai nepajėgs užgrobti planetos, — svarstė Krasnovskis, stengdamasis susiklosčiusioje padėtyje įžvelgti nors kokią gerą pusę. — Tai tiesa, — pats sau atsakė jis, — bet vieną gyvenvietę jie, be jokios abejonės, gali išgrobstyti ir, žinoma, sunaikinti. O kam jiems tas didžiulis siaubūnas? Ką jie ketina su juo daryti?” Pulkininkas atsiduso. Jam beliko tik laukti ir mąstyti. Apie tai, kaip, pavyzdžiui, juo dėtas elgtųsi Stelas.

Giliai po Friholdo paviršiumi Klano vadas Figas uodega piktai bilsnojo į grindis. Monitoriuje piratų laivai atrodė it žydros strėlės: penkios mažytės ir viena didžiulė. Ką tie niekšai sumanė? Ir kuriems galams jiems toks milžiniškas laivas? Negi jie ketintų leistis? Žinia, visi žmonės buki, betgi ne tiek. O gal tiek? Tokio dydžio laivas po nusileidimo taptų itin lengvai pažeidžiamas. Prakeikimas! Nesiliaujančios piratų atakos tik mobilizavo gyventojus, kas visiškai nesiderino su Figo planais. Jis atsigręžė į padėjėją ir davė kelis trumpus įsakymus. Netrukus užkoduotą pranešimą gabenantis spindulys pervėrė planetos atmosferą ir nuskriejo į kosminę erdvę.

Už šimtų mylių nuo požeminio Figo urvo, gyvenvietės, vadinamos Du-Kartu, pakraštyje seržante Flin, markstydamasi nuo ryškios saulės šviesos, nenuleido akių nuo beribio dangaus. Ūmai tenai pasirodė tamsus taškas. Jis sparčiai augo ir netrukus virto iš pradžių dėme, o paskui ir laivu, tokiu dideliu, kad net užtemdė saulę.

— Tai šūdas, — sumurmėjo Flin.

O ji jau pamanė, kad vyresnybė prisirijo narkotikų. Laivas buvo tiesiog milžiniškas — toks tik vargiai galės nusileisti, o paskui pakilti vėl.

Greta jos stovintis kapralas Stiksas nustebęs palingavo galvą ir sušuko, stengdamasis perrėkti besileidžiančio laivo variklių keliamą triukšmą:

— Ką darysim, seržante?

Ir išsišiepė, iš anksto žinodamas, ką jinai atsakys.

— Tą patį, kaip ir visada, Stiksai, — atsakydama suriko Flin. — Atspardysim jiems subines!

Ji nepadoriai mostelėjo artėjančio laivo pusėn ir nubėgo link pusiau išrausto apkaso, kuriame buvo sudėti ginklai. “Arba prarasim saviškes, — mintyse užbaigė seržante. — Trečio varianto nėra”.

Už šimtų mylių virš Flin galvos, “Keršytojo”, lengvo Brolijos kreiserio, kapitono tiltelyje majoras Malikas atsilošė nuo perkrovų saugančiame krėsle. Jis nenuleido akių nuo monitorių ekranų. Į skruzdės panašios figūrėlės zujo pirmyn ir atgal. Nejaugi jie nesupranta, kad viskas beprasmiška? Jis krestelėjo ilgus šviesius plaukus, iš anksto mėgaudamasis neišvengiama kančių ir mirties bakchanalija. Malikas buvo stiprus vyriškis, ko gero, truputėlį per aukštas, — “žalga”, kaip jį erzindavo vaikystėje, tačiau gerai sudėtas. Po tankiais šviesiais antakiais glūdinčios akys spinduliavo energiją ir gyvybinę jėgą. Jo alsavimas sutankėjo, kumpokos nosies šnervės išsipūtė nuo susijaudinimo, tarp kojų pasijuto gerai pažįstamas krutėjimas. Šitaip visuomet nutikdavo prieš kautynes, ir šie pojūčiai Malikui teikė didžiulį pasitenkinimą.

Tarsi pajutusi jo nuotaiką, ledi Almanda Kanse-Džouns padėjo jam ant peties šaltus it ledas pirštus.

— Atmink, Malikai, šiandien “Intersistems” reikia ekstraktoriaus, ir nieko daugiau. Tiktai dėl jo mes rizikuojame, leisdamiesi su šia gelda.

— Nekvaršink šiais rūpesčiais savo mažos galvelės, — atlaidžiai atsakė Malikas — nepastebėjęs, kaip nuostabiose moters akyse tvykstelėjo įtūžis. — Tu gausi savo ekstraktorių, kaip ir buvo žadėta, tačiau priedo aš pamokysiu kariauti savo seną bičiulį Stelą. Šiose prakeiktose įdubose jisai jau pritupdė savo kareivių. Na, mes iš jų padarysime faršą! Viešpatie, kaip norėčiau dabar išvysti jo veidą!

— Neužsimiršk, majore, — Malikui virš galvos suniurzgė žemas balsas, priklausantis Broliui Mustafai Infam Drago, laivo vadui ir pilnateisiam piratų tarybos nariui. — Čia mano laivas, ir aš neleisiu, kad kas nors juo naudotųsi asmeninių sąskaitų suvedinėjimui. O dabar užsičiaupk, netrukdyk man leistis.

Laivas pakibo virš gyvenvietės tokiame aukštyje, kad, pasak apskaičiavimų, jo ataka būtų kuo efektyviausia, o užpultųjų nuostoliai — maksimalūs. Viskas, ką palietė iš variklių besiveržiantys ugnies stulpai, suliepsnojo ir išdegė iki pamatų. Flin veidu upeliais sruvo prakaitas. Kai laivas lėtai nusklendė virš gyvenvietės, sėdamas mirtį ir degindamas viską, kas atsidūrė po juo, ją ėmė krėsti drebulys. Gyvenamieji namai, pramoniniai bei visuomeniniai pastatai — viską prarijo riaumojantis pragaras. Kareiviai tespėjo išrausti pustuzinį apkasų, ir iš ten į viršų trykštelėjo žydri žaibai, mėginantys pasiekti laivą. Bent pusė šūvių buvo taiklūs, tačiau apsauginiai jėgos ekranai paprasčiausiai atmušė užtaisus bei spindulius. Atsakomieji koherentinės energijos spinduliai ėmė metodiškai naikinti pabūklus vieną po kito. Gulėdamas greta Flin, Stiksas be atvangos mėgino susisiekti su Malinsu, gyvenvietės savanorių vadu.

— Delta-du — deltai-šeši. Kaip jus sekasi, delta-šeši? Delta-du — deltai-šeši. Atsiliepkite, delta-šeši.

Galiausiai kažkieno trūkčiojantis balsas pratarė:

— Delta-du, deltos-šeši daugiau nebėra. Kad ir kaip ten būtų, po poros sekundžių nebebus. Kaip sykis dabar jis skuodžia Imk laivo, apsikabinėjęs sprogmenimis. Tad perimk vadovavimą.

Laive viršum jų galvų Drago nenuleido akių nuo priešakinio monitoriaus. Planeta nenumaldomai artėjo. Staiga Drago nusikeikė, kairėje pastebėjęs vienišą figūrėlę — toji iššoko iš apkaso ir nuskuodė link vietos, kurioje ketino nusileisti “Keršytojas”. Paskui figūrėlė pranyko akinančiame pliūpsnyje — variklių karštis supleškino žmogų ir padegė kuprinę su sprogmenimis, kybojusią jam ant nugaros. Akimirkai Drago net apako. Sprogimas buvo toks galingas, jog laivas, kaip tik tą sekundę palytėjęs žemę, truputį pakrypo.

Maliką ir ledi Kanse-Džouns gerokai krestelėjo. Malikas skubiai atsisegė diržus ir puolė link išėjimo; jis nekantravo kuo greičiau prisidėti prie skerdynių. Gi Almanda visiškai nesiskubino. Ji lėtai pakilo iš krėslo, įdėmiai nužvelgė save mažame rankiniame veidrodėlyje ir tik tada nužingsniavo į komandinį centrą, kuriame Drago vis dar trynė sprogimo nutvilkytas akis. Piratas buvo liesas, kaulėtas žmogus su gelsva nelyginant vaškas oda, mažomis blizgančiomis akutėmis ir bjauriu charakteriu. Tačiau šią akimirką jis visų labiausiai panėšėjo į berniūkštį, kuriam kažkas įkrito į akis. Kanse-Džouns neištvėrusi nusijuokė ir priėjo prie lango, įdėmiai stebėdama viską, kas dėjosi lauke.

— Prakeikti diletantai, — karčiai suniurnėjo Flin, kai akinantis tvyksnis pažymėjo leitenanto Malinso žūties vietą. — Visuomet atsiras koks nors kvailys, nekantraujantis numirti. Na, ko gero, metas iš tiesų perimti vadovavimą. — Ji per binoklį apžvelgė gyvenvietę ir pradėjo įsakinėti.

Už tūkstančių mylių į šiaurę pulkininkas Krasnovskis įdėmiai stebėjo ekraną ir bejėgiškai kandžiojo lūpas. Penki priešo laivai išsiskyrė ir smogė penkioms toli viena nuo kitos išsidėsčiusioms gyvenvietėms. Tačiau, iš visko sprendžiant, šis manevras turėjo atitraukti friholdiečių dėmesį. Didysis laivas, štai kuo derėjo rūpintis. Kodėl būtent gyvenvietė Du-Kartu? Nespėjęs pateikti sau šio klausimo, Krasnovskis jau žinojo atsakymą. Tiems niekšams prireikė ekstraktoriaus, be kurio termiumo gavyba taps neįmanoma.

— Atminkite… Jūs privalot užgrobti ekstraktorių! — suriko Malikas, ropšdamasis į didžiulį tanką.

— Bus padaryta, majore, — vienas po kito atsakė tankų vadai.

Krovininio skyriaus durys kaukdamos nuslydo į šalį, vidun plūstelėjo saulės šviesa. Galingos mašinos viena po kitos pajudėjo link liuko ir nuožulniu pandusu nušliaužė žemyn, ant Friholdo paviršiaus. Malikas sėdėjo priešakiniame tanke, primygtinai išsireikalavęs užimti poziciją viršutiniame pabūklų bokšte. Spausdamas pedalus, jis sukiojo pabūklą į dešinę ir į kairę, švino srautais laistydamas bėgančias figūrėles ir taškydamas jas, tarsi ten būtų ne žmonės, o lėlės. Tiems brigados kariams, kurie spėjo apsivilkti šarvuotus apsauginius kostiumus, “pasisekė” — jie išgyveno keliomis sekundėmis ilgiau ir tik tada ištiško į gabalus. Tarp Maliko kojų vėl prasidėjo judėjimas. Nieko, vėliau majoras parodys Almandai, ką sugeba jo “vaikinas”; ledi liks patenkinta.

— Delta-du — visoms kitoms deltoms. Traukiamės. Kartoju, traukiamės, — įsakė Flin, kai pandusu nusirito paskutinis tankas ir įkandin likusiųjų nušliaužė link pastatų, išsirikiavusių prie upės.

Šautuvai prieš tankus bejėgiai. Ji pastebėjo, kad tarp tankų sukiojasi krauleriai. Kai kurie gabeno buldozerius, kiti — pakėlimo kranus, o du paskutinieji tempė treilerius. Įdomu, kam visa tai?

— Delta trys, keturi ir septyni. — Šiuose taškuose stovėjo patrankos, dar įstengiančios šaudyti. — Taikinys — tankai ir krauleriai. Leiskite jiems priartėti ir atidenkite ugnį.

Netrukus viena, po to kita, paskui visos trys energetinės patrankos smogė į tankus, tučtuojau sunaikinusios du iš jų. Patrankos nebuvo tokios jau prastos; nors jos negalėjo pramušti apsauginių laivo ekranų, tačiau savo galia nenusileido tankų pabūklams. Flin pajuto, jog Stiksas tempia ją už rankovės.

— Taip?

— Tik ką gavom šifruotą įsakymą, seržante. Jie sako, reikia sugadinti ekstraktorių. Jie sako, antraip piratai jį užgrobs.

Žinoma! Na, ir kvailė gi ji! Tie niekšai ketina pagrobti ekstraktorių.. ir nereikėjo būti genijum, kad įspėtum, kuriems galams. Kokia nauda iš termiumo, jei negalėsi jo išgauti iš požeminių upių? Aišku, piratai baiminosi, jog tuo metu, kai jie galiausiai užims planetą, visi veikiantys ekstraktoriai gali būti sunaikinti arba beviltiškai sugadinti. Flin nusikeikė ir atsigręžė į upę, bet, deja, susigriebė pernelyg vėlai. Išlikę tankai stovėjo greta vieno pastato, o piratai mikliai krovė į treilerius išardyto ekstraktoriaus dalis.

Malikas stovėjo ant priešakinio tanko šarvo, šūkaliodamas įsakymus. Aplinkui jį švilpė kulkos, žybsėjo energetiniai spinduliai, tačiau majoras jų beveik nepastebėjo. Kažkoks šeštasis jausmas kuždėjo, kad jo mirties valanda dar neišmušė. Chirurgiškai tiksliai sudėlioti užtaisai pramušė spragą pastato sienoje. Buldozeriai tučtuojau pašalino iš kelio nuolaužas. Vidun įėjo specialiai apmokyti technikai ir suvirinimo degikliais supjaustė ekstraktoriaus įrangą į atskiras, transportuoti patogias dalis. Dabar paskutinį gabalą jau krovė į išlikusį treilerį ir tvirtino magnetais. Malikas apsidairė, su pasitenkinimu žvelgdamas į ugnį ir sugriautus namus. Mintis, jog, analizuodamas kautynių įrašus, Stelas jį atpažins, majorui buvo ypatingai maloni. Tankas virptelėjo, pajudėjo iš vietos, ir Malikas nenoriai užėmė savo vietą pabūklų bokšte.

— Sunaikinkite treilerį! — į mikrofoną suriko Flin. — Taikykitės į treilerį!

Piratams beliko vienas treileris. Jeigu pavyks jį susprogdinti, tie niekšai bent jau negaus to, dėl ko atsivilko. Pabūklai sukiojosi nelyginant velniai pragare, iš paskutiniųjų stengdamiesi įvykdyti savo užduotį. Viena patranka netgi pataikė į tikslą — akimirka anksčiau, nei drauge su visais ją aptarnaujančiais kariais išlėkė į orą. Bet tuomet Drago taip pat atidengė ugnį. Žinoma, jis baiminosi netyčia pataikyti į saviškius, tačiau teko surizikuoti. Pasirinkimo neliko — jis žinojo negalįs leisti, kad friholdiečiai sunaikintų treilerį su ekstraktoriumi. Laivo pabūklai išspjovė dar dvi salves, ir likusios patrankos pranyko ugnies bei dūmų debesyse. Netverdama pykčiu, Flin stvėrė pistoletą ir ištuštino į laivą visą apkabą.

— Švarus darbelis, Broli Drago, — pagyrė jį Kanse-Džouns ir akinamai nusišypsojo. — Viskas praėjo taip sklandžiai, kad, man regis, galėsime leisti majorui Malikui apsilankyti dar keliose gyvenvietėse.

Drago gūžtelėjo pečiais.

— Kodėl gi ne? Jų niekas nepridengia iš oro. Vadinasi, vėliau turėsime mažiau darbo.

— Štai būtent, — Almanda įsitaisė krėsle ir užsimetė koją ant kojos.

Kom-technikė Ču prigludo prie ekrano, nepajėgdama atplėšti nuo jo akių. Šito paprasčiausiai negalėjo būti, betgi štai jie, stačiai priešais ją. Ekrane netikėtai pasirodė dar dvylika švytinčių dėmelių, nors nė vienas brigados transporteris neatsiuntė perspėjimo. Vadinasi, tie laivai žinojo planetos koordinates ir išniro iš hipererdvės tiksliai virš jos. Ču pirštai nubėgo klavišais, o širdį sugniaužė nepakeliamas skausmas. Štai taip. Dabar, kai piratai sulaukė pastiprinimo, jie įstengs užgrobti planetą. Bet kas gi čia… Ekrane sumirgėjo duomenys apie artėjančius žvaigždėlaivius, ir, sprendžiant iš šios informacijos, jų charakteristikos gerokai skyrėsi nuo piratiškųjų. Čia gi… Čia ateivių laivai!

Pulkininkas Krasnovskis nebuvo religingas žmogus, ir visgi dabar jis meldėsi. Kai pasirodė nauji laivai, pulkininkas suprato, kad Dievas nuo jų nusigręžė. Bet ūmai jis suprato, kieno tas laivynas. Roniečiai! Krasnovskis išsišiepė, paskui nusikvatojo, tada sugniaužė glėby nustebusį kapitoną ir ėmė sukti jį po kambarį.

— Velniai rautų, vis dėlto Dievas yra! — sušuko pulkininkas. — Ir jis mūsų pusėje!

Drago peržvelgė atspausdintą dokumentą ir suraukė kaktą. Roniečių laivai? Čia? Dabar? Na, tik pamanyk, kokia nesėkmė! Tiek to, kam tuščiai gaišti laiką, keikiant savo likimą? Visi išlikę tankai jau laive, o drauge su jais ir didžioji ekstraktoriaus dalis. Drago įsakė pilotui pakilti avariniu režimu. Turint omeny, jog laivas mažumą apgadintas, ši užduotis reikalavo nemenko meistriškumo, tačiau pilotas viską atliko nepriekaištingai. Po kelių akimirkų laivas pakilo ir nėrė į dangų.

Figas su pasitenkinimu stebėjo, kaip Antrosios Ronų Imperijos Žvaigždžių Klano laivai susidoroja su tais niekšais piratais. Dujų laivai žuvo kone akimirksniu. Bet likusieji atsišaudė, nors jėgos buvo akivaizdžiai nelygios.

— Užsiimkite kreiseriu, mano kilnieji broliai, — įsakė Figas. — Reikia užgrobti kreiserį.

Ir tuojau pat trys roniečių laivai apsupo kreiserį, nukreipdami į jį visų savo pabūklų ugnį. Deja, šito nepakako. Jų ginkluotė gerokai nusileido tai, kuria naudojosi didysis laivas, ir visos trys strėliukės, žyminčios Klano laivus, viena po kitos išnyko iš Figo ekranų. Kaip ir visuomet, kai jį užvaldydavo pyktis, vadas pradėjo uodega plakti į grindis. Po poros akimirkų piratų kreiseris, lydimas vienintelio išlikusio laivo, išlėkė už atmosferos ribų ir nėrė į hipererdvę. Ronų Imperijos laivai persigrupavo ir taip pat pranyko. Ne idealu, bet… bet geriau, nei visiška piratų pergalė. “Ir vis dėlto, kas žino, — pagalvojo Figas, — gal kitą kartą man pasiseks prasčiau”.

Tačiau metas imtis darbo — pradėti nuosavą Friholdo užkariavimą. Šiame plane nebuvo vietos piratams būdingai bereikalingai prievartai, jis atrodė paprastas, grindžiamas tradicijomis ir, be abejo, subtilus — žodžiu, visapusiškai atitinkantis tas dorybes, kuriomis taip dosniai apdovanoti roniečiai. Nusprendęs, jog gali sau leisti truputį pailsėti, Figas patenkintas nusišypsojo ir nuėjo pasilepinti kasdieninėje smėlio vonioje. Tasai Rupas — apgailėtinas sutvėrimas, vargu ar iš jo bus daug naudos, mintyse svarstė jisai. Tačiau… be jo neapsieisi. Darbas turi būti atliktas — vienaip ar kitaip.

Piratų laivas nėrė į hipererdvę, ir Malikas pajuto charakteringą šleikštulį. Kai tik šis pojūtis praėjo, jis persivertė ant šono ir užgriuvo Almandą. Jo plieninė “ietis” įnirtingai skverbėsi į moters kūną, nenumaldomai artindama Maliką link tos saldžios palengvėjimo akimirkos, kurios jis laukė visą dieną. Gulėdama po juo, ledi Kanse-Džouns vis labiau kaitino partnerio aistrą, mėgaudamasi jo siautuliu, tačiau visiškai kontroliuodama procesą. Kai sprogimas galų gale įvyko, ji šaltais pirštais perbraukė Maliko stuburą. Šis krūptelėjo ir nustebęs suvokė, kad kažin kodėl nebepatiria pasitenkinimo.

Flin stovėjo tarp rūkstančių gyvenvietės Du-Kartu griuvėsių ir žvelgė į dangų.

— Niekšai, gyvuliai… Jūs už tai sumokėsite, anksčiau ar vėliau, — kuždėjo jinai.

Staiga kažkur kairėje pasigirdo neaiškus šniurkščiojimas. Flin pasikvietė Stiksą ir drauge su juo ėmė žarstyti nuolaužas bei tempti jas šalin. Netrukus iš griuvėsių jiedu ištraukė graudžiai raudančią trejų metukų mergaitę. Stengdamasi, kad mažylė nepamatytų žuvusios motinos, Flin paėmė ją ant rankų ir švelniai tarė:

— Na, na, nusiramink. Neverk, mažyle. Dabar viskas bus gerai… — ir, kreipdamasi į Stiksą, pridūrė: — Eime, surinksime išlikusius. Kitą sykį tie niekšai sumokės mums už viską.


10


Samanta atsargiai nukreipė laivą žemyn, kirsdama tirštą lietaus sluoksnį, labai charakteringą Endo. Prietaisų žiburėliai neryškiai apšvietėjos veidą, laibi pirštai slydo klavišais. Galų gale laivas pakėlė milžiniškus garo debesis ir švelniai nutūpė ant žemės. Netrukus Samanta ir abu vyriškiai jau stovėjo prie atviro liuko, žvelgdami į tolumoje mirgančias kosmouosto šviesas. Prasidėjo naktis, ir netikėtas vėjo gūsis bloškė į kupolą plačią lietaus juostą, tarsi kviesdamas sekti iš paskos.

— Koks šlykštus rutuliukas, — bjaurėdamasi pratarė Sem. — Kas kartą, kai čionai atvykstu, oras pabjūra — lyg tyčia.

— Taip, jis galėtų būti gerėlesnis, — atsiliepė Stelas. — Ką galite pasakyti apie čionykštį antžeminį transportą?

— Jis nuostabus, — atsakė Samanta. — Keliausime nuosavomis dvejomis.

— Na, tokiu atveju negaiškime laiko, — tarstelėjo generolas. — Nagi, kas greičiau nubėgs iki kupolo!

Ištaręs šiuos žodžius, jis liuoktelėjo ant žemės, pasileido bėgte ir pirmas pasiekė tikslą. Komo atskuodė išsyk paskui jį, Samanta liko paskutinė., — Taip negarbinga! — godžiai gaudydama orą, šūktelėjo jinai, ir jie visi drauge įžengė į apgailėtinai nutriušusį kupolą.

— Žinoma, — linksmai pritarė Stelas. — Antraip tu, ko gero, pajėgtum mus nugalėti. Verčiau mesk rūkyti ir pradėsi bėgioti greičiau.

— Verčiau aš liausiuos lenktyniavusi su apgavikais, — Sem užsirūkė ir priėjo prie registracijos stalo.

Už jo tūnojo išvargęs zordas. Ruda jo oda karojo klostėmis, o vienintelė akis ciniškai įsistebeilijo į Samantą ir jos palydovus — jis spoksojo nelyginant būtybė, savo ilgame gyvenimo kely regėjusi viską. Viename mažame čiuptuvėlyje jis gniaužė dantų šepetėlį ir juo knebinėjo savo burną. Kitame patalpos gale vyresnis zordas tingiai šlavė grindis. Be jų dviejų vestibiulyje nieko daugiau nesimatė. Ir Stelas suprato, kodėl — kiekvienas, atsidūręs šiame apleistame kosmouoste, veikiausiai troško kuo greičiau iš čia įšsinešdinti.

Zordai neturi kalbos organų, ir Samantai teko griebtis universalios gestų kalbos. Jos pirštai ir rankos sukruto, nelyginant šoktų veržlų šokį, atsakydami išraiškingai ir sparčiai sušmėžavo čiuptuvai. Jie mirgėjo taip greit, kad Sem vos spėjo suvokti prasmę. Paskui ji mostu padėkojo klerkui ir padėjo ant stalelio kažką, kas žaibiškai dingo rudo čiuptuvo gniaužtuose. Samanta išsivedė savo palydovus į lauką, pasodino į nedidelį šešiaratį visureigį, kuris kadaise veikiausiai buvo visai nebloga mašina, ir ženklais paaiškino vairuotojui, kur važiuoti. Atsakydamas tasai mirktelėjo vienintele akimi ir visais keturiais didžiaisiais čiuptuvais įsikibo į valdymo svertus. Mašina išriedėjo į duobėtą, purviną kelią.

— Viskas taip, kaip ir maniau, — prabilo Sem. — Kosmouosto klerkas nežino, kur gyvena Sakalo žmonės, tačiau pataria užsukti į Žmonių Kvartalą. Man regis, jo patarimas visai neblogas.

Kaip ir priklausė pagal pavadinimą, Žmonių Kvartale gyveno žmonės — ir ne vien jie. Nepasakytum, kad zordai žmonių atžvilgiu laikėsi diskriminavimo politikos, tačiau troško nuo pastarųjų laikytis atokiau, nors žmonės vergai juos visiškai tenkino. Tad visai natūralu, jog tie nelaimėliai, kuriuos likimas nubloškė į Endo, glaudėsi Žmonių Kvartale, kur galėjo sutikti panašių į save. Kadangi žmonių planetoje buvo visai nedaug, jiems paskyrė vieną iš pačių nuošaliausių nedidelio zordų miesto kampelių.

Stelo manymu, šis miestas priminė šen bei ten išmėtytų žeminių sankaupą, besimurkdančią purvo jūroje. Ant kai kurių statinių blausiai švytėjo iškabos, tiems, kurie pažinojo zordų rašmenis, pranešančios, kam skirtos tos įstaigos. Tačiau didžioji žeminių dalis skendėjo tamsoje. Visureigis vargais negalais skverbėsi tarp bjaurių “namų”, apšviestų blausia, mirguliuojančia retų gatvės žibintų šviesa, ir netrukus Stelas prarado orientaciją. Galų gale jie sustojo priešais mažą statinėlį, sukrautą iš purvo luitų. Iškaba, parašyta aiškia ir suprantama standartine kalba, džiugiai skelbė, kad čia įsikūrė “Džojaus gril-baras, jūsų paslaugoms”. Jie atvyko į Žmonių Kvartalą.

Tačiau “Džojuje” nepavyko sužinoti nieko nauja, be rezultatų baigėsi ir dar du mėginimai, o paskui juos nukreipė į “Kosmo-piloto prieglobstį”. Tai buvo nedidelė bjauri įstaiga, įsikūrusi kalvos šlaite iškirstame urve, pridengtame velėna. Žingsniuodami link įėjimo, jie vos nenuskendo purve bei gyvūnų išmatose. Stelas suprato, kad gyvūnai ir mašinos transportinėje Endo sistemoje atlieka daugmaž tolygias funkcijas.

Jiems įėjus, kalbos nutilo, ir visos galvos atsigręžė į atvykėlius. Daugiau nei šimtas išvargusių, nuobodžiaujančių, alkanų akių įdėmiai juos tyrė, o paskui, padarę išvadas, lankytojai grįžo prie savo reikalų. Stelui visa tai labai nepatiko. Klientai darė tokį pat slogų įspūdį, kaip ir pati užeiga. Medinės grindys neplautos metų metais, ant stalų pilna nešvarių alaus stiklų lėkščių su maisto likučiais ir pilnutėlaičių peleninių. Išvietę atstojo dvokiantis griovys, iškastas palei apšniaukštą galinę sieną.

Jie išsirinko stalelį kampe, atsisėdo ir apsidairė.

— Nesu tikras, kad noriu pasamdyti tą, kuris ateina užkąsti į tokią vietelę, — pratarė Stelas, nesikreipdamas į nieką konkrečiai.

Samanta jau žiojosi, ketindama jam atsakyti, tačiau ją sulaikė griausmingi gergždžiantys garsai. Jie sklido iš kito kambario galo ir, regis, lėtai artėjo. Netrukus paaiškėjo, kad garsus skleidžia stambus fintietis. Virš margaspalvių plunksnų jis ryšėjo purviną prikyštę. Kai triukšmingasis ateivis pasiekėjų stalelį, Komo nejučia siektelėjo pistoleto. Gergždesys virto veriančiais klyksmais, o į lėkštes panašios akys kone iššoko iš orbitų; po akimirkos fintietis stvėrė Samantą į glėbį, pakėlė ir apsuko virš galvos. Komo grėsmingai atsistojo, bet Stelas stvėrė jį už rankos.

— Lukterėk, Žakai… Regis, jiedu pažįstami.

Į paukštį panašus ateivis dar kelis kartus stipriai krestelėjo Samantą ir atsargiai nuleido ją ant grindų, nepadaręs nė menkiausios žalos. Ji ištiesė ranką ir kažką paspaudė juodoje dėželėje, kybančioje ant fintiečio kaklo. Veriantys klyksmai virto žodžiais, tariamais visiems suprantama standartine kalba.

— Mole! Kaip džiugu tave matyti! Mano bare Velere nebuvo tarnaitės, geresnės už ją, — pratarė margaplunksnė būtybė, kreipdamasi į Stelą ir Komo. — Tiesa, ji pernelyg mėgo plepėti su klientais, na, betgi nereikia norėti visko išsyk. Ką, Mole, ieškai darbo?

Sem nusijuokė.

— Vėl dirbti tau? Žinote, — ji atsigręžė į savo palydovus, — šitas snapuotasis nuolat prašydavo paskolinti pinigų ir niekada jų negrąžindavo. — Ji vėl pasisuko į fintietį: — Tu tikriausiai juokauji, senas išsigimėli.

Samanta nusikvatojo, svetimtautis vėl veriamai sutarškėjo, o Stelas pažvelgė į Komo ir nustebęs palingavo galvą. Gal kada nors jam ir pavyks įprasti prie Samantos daugiaveidiškumo bei keistų jos draugų, nors… vargu bau.

Sem primygtinai paprašius, fintietis prisitraukė krėslą ir prisėdo prie jų. Kaip paaiškėjo, būtent jis vadovavo “Kosmopiloto prieglobsčiui” ir labai tuo didžiavosi. Jo tikrasis vardas — Skraidantis-Tarytum-Strėlė — nebuvo labai patogus dalykiniu atžvilgiu, tad ateivis tenkinosi Popso pravarde.

— Popsai, mes su draugais ieškome vaikino, vardu Džekas Sakalas, — tarė Sem. — Sako, jis čia lankosi. Turime jam šiokį tokį pasiūlymą. Gal patartum, kur jį surasti?

Popsas suokalbiškai apsidairė ir sukuždėjo:

— Negaliu sakyti, kad tavimi nepasitikiu, Mole, drauguže, bet Komandoro ieško daugelis, ir ne visi jam linki gero. Jei žinočiau daugiau…

— Be abejo, aš tave suprantu, — atsakė Samanta. — Tikiuosi, šitai padės, — ji kyštelėjo kažką Popsui į ranką, primenančią naguotą paukščio leteną. Kad ir kas ten buvo, laimikis akimirksniu pranyko vidinėje purvinos prikyštės kišenėje. — Duodu žodį, mes neketiname pakenkti Komandorui Sakalui.

Svetimtautis mirktelėjo Samantai, atsistojo, išjungė ant kaklo kybantį transliatorių ir svyruodamas patraukė link baro, pakeliui klyksmais sveikindamas naujus lankytojus ir dalindamas įsakymus darbuotojams fintiečiams.

— Dabar jis atsiųs palydovą, kuris nuves mus pas Sakalą, — perspėjo Sem. — Popsas — originali asmenybė, tiesa?

— Ir visgi jam toli iki kai kurių mano karininkų, — kilstelėjęs antakį, atsakė Stelas. — Manęs neapleidžia jausmas, kad tu po senovei negali atsispirti prastos reputacijos kompanijoms.

Samanta tik prunkštelėjo. Nė vienam iš jų nespėjus ištarti nė žodžio, iš po artimiausio stalo išlindo purvinas gatvės berniūkštis ir trūktelėjo Stelą už rankovės.

— Eikite paskui mane, — pusbalsiu pratarė jis, mikliai niurktelėjo po stalu ir, peržengdamas ant grindų miegančius klientus, ėmė triukšmingai skverbtis pro krėslus, kojas bei uodegas.

Stelas ir likusieji nusekė paskui berniūkštį, vadovaudamiesi nepatenkintų, sutrikdytų klientų riksmais bei keiksmais. Pasiekusi tolimąjį salės galą, skarmaluota figūrėlė smuko pro atviras duris baro dešinėje. Komo klausiamai dėbtelėjo į generolą, tasai atsakydamas linktelėjo.

Samanta pro duris įėjo pirma, paskui ją Stelas. Jie atsidūrė ilgame koridoriuje su žemėtomis sienomis, kuriomis kur ne kur varvėjo vanduo ir sruveno į griovį, specialiai šiam tikslui išraustą suplūktose grindyse. Koridoriaus gale berniukas pamojo jiems ranka ir pasuko į šoninį tunelį. Paskui bičiuliai penkias minutes žingsniavo paskui nutrūktgalvį, kuris visuomet spėdavo pasukti į šalį anksčiau, nei jiems pavykdavo jį pasivyti. Netrukus Stelas nustojo orientuotis koridorių labirinte — be abejo, taip ir buvo sumanyta. Jam netgi kilo nemalonus įtarimas, neva jie eina ratu. Galų gale mažasis palydovas įšoko pro atviras duris. Jie nusekė įkandin ir atsidūrė visiškoje tamsoje. Stiprios rankos nutvėrė Stelą iš užnugario, prispausdamos jo alkūnes prie šonų, ir kažkieno balsas trumpai įsakė:

— Nejudėkit!

— Neblogas patarimas, bičiuli, — pasigirdo ramus Komo balsas. — Tikiuosi, tu irgi jo paklausysi, jei nenori, kad nudažyčiau sieną tavo smegenimis.

Stelo rankos išsilaisvino; sprendžiant iš garso, jam už nugaros kažkas žengtelėjo atgal. Tvykstelėjo šviesa, sušnypštė pneumatika, ir metalinės durys užsitrenkė. Čia toli gražu ne viskas taip primityvu, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, pagalvojo Stelas. Jis apsidairė ir pamatė tapęs gana išraiškingos scenos dalyviu. Tiesiai priešais jį kažkoks kresnas žmogus laikė apglėbęs Samantą ir nustebęs spoksojo į pistoleto, kuri mergina išsitraukė iš rankovės, vamzdį. Stelui už nugaros stovėjo Komo, vieną pistoletą priglaudęs prie kito vyriškio smilkinio, o antrąjį sukiodamas į šalis.

Skirtingai nei taverna, šis kambarys atrodė švarus bei tvarkingas; veikiausiai jis buvo asmeninių Popso apartamentų dalis. Priešais Stelą skirtingų rūšių krėsluose sėdėjo keturi vyriškiai ir viena moteris, nukreipę į jį savo blasterius. Visi vilkėjo sidabrinius kosminius kostiumus su ant peties prisiūta medžiagos skiautele, kurioje buvo pavaizduota sakalo galva. Jie žvelgė į Stelą susidomėję, tačiau be jokios baimės.

— Neverta, — pašaipiai pratarė vienas iš jų, su spindinčiais juodais plaukais, taisyklingais veido bruožais, ramiomis rudomis akimis ir dailiai pakirptais ūsais. — Jeigu mes išsišaudysim tarpusavyje, laimės tiktai Popsas. Jis parduos mūsų drabužius, ir mes mirsime elgetomis.

Po šių žodžių vyriškis paslėpė blasterį dėkle. Likusieji pasekė jo pavyzdžiu.

— Tvarkelė, Žakai, — tarstelėjo Stelas, ir viršila patraukė savo pistoletus.

Samanta švelniai nusišypsojo ją apglėbusiam vyrukui.

— Dėkui, mielasis, bet… tu ne mano skonio, — žaliūkas nuraudo ir paleido ją. Samantos pistoletas akimirksniu pranyko rankovėje. Mergina plačiu mostu aprėpė visus susirinkusius. — Komandore Sakalai… leiskite pristatyti jums generolą Stelą.

Juodaplaukis nusijuokė ir priėjo arčiau.

— Labai malonu, generole. Aš esu Džekas Sakalas. Atleiskite už priėmimą, tačiau mes baiminamės… nepageidautinų svečių.

Sakalas pristatė likusius — visi jie buvo jo brigados pilotai, o Stelas savo ruožtu supažindino juos su Sem ir Komo. Kai prisistatymai baigėsi, Sakalas įsakė atnešti dar tris krėslus ir paklausė:

— Na, generole, kas gi jus atvijo į mūsų pelkę?

Stelas atsisėdo ir papasakojo jiems viską nuo pradžios iki galo. Nuolatiniai piratų antpuoliai, galimas jų ryšys su “Intersistems”, brigados sprendimas įsikurti Friholde, susidariusi karinė situacija — jis nenutylėjo nieko.

— Štai kokia padėtis, Džekai, — užbaigė Stelas. — Su antžeminėmis pajėgomis problemų lyg ir nėra, bet štai su priedanga… Tikiuosi, jūs mums padėsite.

— Aš taip pat šito norėčiau, — linktelėjo Sakalas. — Paprastai mes susitariame dėl užmokesčio, pakylame — ir daugiau galite niekuo nesirūpinti. Tik, bijau, šį kartą nieko neišeis.

Stelas pašaipiai kilstelėjo antakį:

— Kokie nors nesklandumai?

Sakalas kreivai šyptelėjo:

— Galima sakyti ir taip. Nors kai kam gali pasirodyti įdomu. Matote, aš jau nebesu brigados šeimininkas.

— Ne šeimininkas? Norite pasakyti, kad ją iš jūsų atėmė kreditoriai?

— Šiuo atveju — vienas kreditorius, — įsiterpė moteris pilotė. Galbūt jinai buvo patraukli, tačiau raištis, slepiantis vieną veido pusę, trukdė spręsti apie jos išvaizdą. — Tiksliau pasakius, šlykštus zordas, vardu Izaras Hotebas. Čia, — ji kilstelėjo ranką prie raiščio, — jo galvažudžių “dovanėlė”.

— Karia budėjo, kai jie užpuolė brigadą, — paaiškino Sakalas.

— Na, ir, žinoma, stojo į mūšį drauge su tais mūsiškiais, kurie buvo jos žinioje. Užpuolikai paliko ją numirti.

— Tačiau penketą jų dvokiančių niekšų mes visgi patiesėme, — akivaizdžiai patenkinta patikslino Karia.

— Kad ir kaip ten būtų, generole, mes norėtume jums padėti, o ir pinigai mums praverstų. Tačiau kol negausime pusės milijono kredų, mūsų naikintuvai liks pas Hotebą. Maža to, maždaug trečdalį mūsiškių jis laiko įkaitais. Bijau, kad atsidūrėme beviltiškoje padėtyje.

— Gal generolas bent dalinai sumokėtų mums į priekį? — su viltimi pasiteiravo Karia.

Sakalas suraukė antakius ir jau ketino ją išbarti, tačiau jį pertraukė Stelo juokas.

— Dėl Dievo meilės, atleiskite, aš juokiuosi anaiptol ne iš jūsų. Tiesiog mes ir patys tikėjomės, kad įstengsime įkalbėti jus laikinai padirbėti skolon.

Dabar jau nusikvatojo visi. Iki valiai prisijuokęs, Sakalas pratarė:

— Ko gero, mes vieno lizdo paukščiai… Nagi, aplaistykim šį darbelį!

Pasiūlymas buvo sutiktas vieningais pritarimo šūksniais. Nelyginant iš oro pasirodė vis tas pats gatvės berniūkštis, išklausė nurodymus ir šmurkštelėjo pro duris, spėjęs sušukti:

— Aš tuojau!

Netrukus Popsas atnešė svaigalų, stiklus, išrikiavo juos ant stalo ir išėjo. Abi grupės išgėrė į viena kitos sveikatą ir, nenur krypdamos nuo geriausių tradicijų, pradėjo porinti kariško gyvenimo istorijas. Paskui Stelas tarė:

— Atleiskite, Džekai, bet mane kamuoja profesinis smalsumas. Kaip tam tipui — Hotebui, tiesa? — pavyko tapti visos avia-brigados savininku? Kodėl būtent jisai? Ir dar vienas klausimas. Kaip, jo manymu, jūs galėsite užsidirbti pinigų ir atsiskaityti, jeigu jis laiko brigados naikintuvus užrakintus?

— Kaip sakoma, tai ilga istorija, — truputį sutrikęs prabilo Sakalas. — Pastaruoju metu mums sekėsi nelabai kaip, be to, reikėjo pinigų remontui ir naikintuvų modernizavimui. Patys žinot, visa tai kainuoja nepigiai. Žodžiu, mes nusprendėm pasiskolinti pinigų iš Hotebo. Tokia išeitis atrodė protinga, juo labiau, kad jau turėjome ir klientą. Jis su mumis sudarė kontraktą, viską apiforminęs kuo garbingiausiai — parašas, antspaudas ir visa kita, kaip pridera. Vyrukas įsipareigojo mums sumokėti, kai tik atvyksime į Naująją Viltį — taip vadinasi jo planeta. Tuomet tikėjomės tučtuojau atsiskaityti su Hotebu, ir viskas, kaip mums atrodė, bus tvarkoj. Perėmėjai stovėjo mažame oro uoste netoli nuo čia, ten mes juos ir tvarkydavom; šį darbą patogiau atlikti ant žemės, o ne orbitoje. Kai remontas buvo baigtas, pakrovėme naikintuvus į “Lizdą” — taip vadinasi mūsų transportinis laivas — ir, laikydamiesi kontrakto, išskridome į Naująją Viltį. Manėme, kad ten vyksta karas. Bet kai išnirome iš hipererdvės tos pačios Naujosios Vilties prieigose, mus pasitiko greitaeigis laivas, kuriame sėdėjo ir klientas. Jis pareiškė, jog sandėris neįvyks. Atseit, pas juos įsiviešpatavo taika. “Kontraktą galite pasilikti atminimui, — sako tas sukčius, — ir sėkmės jums”.

— O Džekas jam atrėžia: “Mes taip nesitarėme, — įsiterpė Karia. — Jūs įsipareigojote mums sumokėti, kai tik atvyksime, — nesvarbu, ar ten pas jus vyksta karas, ar ne”. “Teisingai, — atsako klientas, — tačiau jūs kol kas dar neatvykote”. “Nejaugi?” — klausia Džekas. “O jūs dirstelkit į savo ekranus, — siūlo klientas.

— Gal tuomet suprasite, kas ir kaip”. Na, mes žiūrim į ekranus, ir ką gi? Netoliese sukiojasi du kreiseriai, laukdami mūsų kliento įsakymo. Jie buvo pakankamai arti, kad supleškintų mus anksčiau, nei pakils bent vienas naikintuvas, o “Lizdas” — ne tas laivas, kuris gali kautis su kreiseriu ir juo labiau su dviem, — Karia dramatiškai nutilo. — Ar reikia aiškinti, kad mes išties susigaudėme, “kas ir kaip”!

Pilotai nusikvatojo, tarsi čia būtų geriausias pokštas, kokį jiems kada nors teko girdėti.

Kai jie apsiramino, Sem paklausė:

— Vadinasi, jūs sugrįžote čionai nieko nepešę ir negalėjote išmokėti savo skolos?

Sakalas šyptelėjo.

— Beveik, tačiau ne visai. Mes atidavėm Hotebui viską, ką turėjom, pažadėję sumokėti, kai tik galėsime. Ir jis sutiko. Mes nusileidome einamajam remontui ir pradėjom šlifuoti mūšių atmosferoje strategiją. Štai tada tas niekšas mus ir pričiupo. Pasamdė žmones, ir, kai viena antžeminė brigados mašina išvažiavo iš miesto pargabenti atsargų, jie surengė jai pasalą. Tie niekšai nukovė vairuotoją ir jo padėjėją, įkišo į bagažinę galingą jėgos lauko generatorių ir pamėgino įsmukti į oro uostą. Tačiau Karia juos pastebėjo. Tuomet tie šunsnukiai ją sumušė, nušovė sargybinius, įsiveržė pro vartus, įjungė savo prakeiktą generatorių, ir jėgos laukas apgaubė visą oro uostą. Kai šitai nutiko, ten buvo maždaug trečdalis mūsų žmonių. Norėjome juos išlaisvinti, bet neįstengėme prasiveržti pro jėgos lauką. Tas jų generatorius — tikras monstras, jį įveikti galėtų nebent energetinė patranka. Ir tuomet Hotebas pareiškia, kad, jei nesumokėsime, jis parduos naikintuvus ir mūsų pilotus! O vergovė čia, kaip žinote, teisėta. Manau, jam netgi labiau patiktų parduoti naikintuvus ir įgulą, nes tokiu būdu tas šunsnukis zordas tikisi pelnyti daugiau. Ko gero, jis teisus. Ir štai dabar mes sėdime ir laukiame, kol čiaukštels kirvis.

— Ar čia visi, kurie liko laisvėje? — mostelėjęs į pilotus, paklausė Stelas.

Sakalas papurtė galvą.

— Ne, žinoma, ne… Yra ir daugiau žmonių. Mes paeiliui budime prie jėgos lauko. Jeigu tie niekšai bent sekundėlei jį išjungs, mes juos pulsime, kaip Tobariano beždžionė savo mėgiamiausius vaisius.

— O kaip elgiasi čionykštė valdžia? — pasiteiravo generolas. — Gal tas Hotebas pažeidė vieną kitą įstatymą?

— Iš visko sprendžiant, ne, — atsakė Sakalas. — Tiesą sakant, mes ir netrokštame, kad jie kištųsi. Mūsų Hotebo brolis lyg ir gubernatorius, lyg dar kažkoks čionykštis šulas. Aš labai abejoju jo nešališkumu.

— Tiesiog iš smalsumo, — prabilo Stelas ir gurkštelėjo iš savo taurės, — norėčiau pasiteirauti, koks to jėgos lauko generatoriaus maitinimo šaltinis? Jis gi portatyvinis, tiesa?

— Generatoriaus maitinimo šaltinis — fuzijoninis įrenginys, stovintis mieste, — atsiliepė Sakalas. — Suprantu, apie ką galvojat. Gaila, bet nieko neišeis. Mums irgi dingtelėjo tokia mintis. Sunaikinsi fuzijoninį įrenginį, ir laukas išnyks, teisingai? Bėda ta, kad oro uoste stovi dar vienas fuzijoninis įrenginys, mūsų asmeninis. Jie tučtuojau j į prijungs, ir baigtas kriukis. Tie niekšai viską susigrobė. Karia tą sužinojo, papirkusi vieną Hotebo samdinį.

Stelas mąsliai linktelėjo ir pažvelgė į Komo.

— Na, Žakai, ką pasakysi? Šis pasakojimas man primena istoriją su mūsų sandėliu Envo planetoje.

Komo akimirkai susimąstė ir staiga plačiai išsišiepė.

— Velniai rautų, sere… Manyčiau, mums gali išdegti.

Sakalas pažvelgė į vieną, paskui į kitą, stengdamasis suprasti jų pokalbio esmę.

— Kas gali išdegti?

— Na, prieš porą metų, — paaiškino Stelas, — mums visiškai atsitiktinai pavyko susipažinti su viena tų portatyvinių generatorių ypatybe. Įsigijome vieną tokį norėdami sukurti jėgos lauką aplink atsargų sandėlį Enve IV, kad jo neišgrobstytų tenykščiai plėšrūnai. Ir staiga, nežinia kodėl, fuzijoninis įrenginys pradėjo kvailioti. Konkrečiai — gaminti perteklinę energiją. Galingumas vis augo ir augo, ir galų gale mes išsigandome, kad generatorius paprasčiausiai susprogs, o drauge su juo į druzgus ištikšime ir mes patys. Tačiau nieko baisaus nenutiko; tiesiog jėgos laukas ūmai išsiplėtė visu perimetru ir maždaug dviem tūkstančiais pėdų viršijo numatytą maksimumą. Vėliau mes išsiaiškinom, kad generatoriaus konstrukcija saugumo sumetimais numato jėgos lauko plėtimąsi, gerokai pranokstantį maksimumo ribas, — kaip sykis tokiam atvejui, kaip mūsiškis. Žinoma, jeigu lauką maitinsi energija pernelyg ilgai, jis galų gale susprogs iš tiesų.

— Na, ir kas? — paklausė Sakalas.

— Ogi tas, — atsakė Stelas, — kad jėgos laukas plėtėsi ne lėtai, o šuoliu. Taipjau nutiko, kad šio proceso metu jis užgriebė kelis gyvūnus, kuriuos Enve vadina galvijais. Girdėjote apie tokius? Ne? Na, jie sveria apie tris tonas, o jų būdas aršesnis, nei Lintiano gyvačių. Netikėtai atsidūrę lauko viduje ir, matyt, gavę padorų statinės elektros smūgį, gyvūnai tiesiog pašėlo. Po dešimties minučių mūsų atsargos atrodė it sąvartynas.

Sakalas kurį laiką niauriai spoksojo į Stelą, stengdamasis suvokti, kaip papasakota istorija gali būti susijusi su jo brigados padėtimi, o paskui garsiai džiaugsmingai nusijuokė.

— Na, žinoma! Mes išrikiuosime savo žmones visu jėgos lauko perimetru, mažumą spustelsim fuzijoninį miesto generatorių, laukas išsiplės, ir mes atsidursime viduje. Generole, jūs genijus! Jeigu mums pavyks, aviabrigada jūsų.

Tai svarbiausia, pagalvojo Stelas, šypsodamasis ir keldamas stiklą drauge su visais likusiais.

— Siūlau tostą, — iškilmingai paskelbė Sakalas. — Už nepriekaištingą mūsų planą!


11


Tačiau po paros, susikūprinęs tamsoje pačiame jėgos lauko pakraštyje ir jausdamas, kaip per kaklą varva neišvengiamas Endo lietus, Stelas pradėjo abejoti savo plano nepriekaištingumu. Kas bus, jei šis generatorius sureaguos kitaip? Kas, jei jėgos laukas liuoktels ne virš jų, o pereis kiaurai? Į galvą lindo daugybė minčių, viena prastesnė už kitą. Bulius Štromas visuomet sakydavo, kad Stelas pernelyg jau mėgsta nerimauti be reikalo. “Paklausyk, sūneli, daugiau nei pusė pergalingų karų — gryniausios sėkmės dalykas. Priimk visų geriausią sprendimą, kokį tik gali, ir nusiramink. Toliau viskas priklausys nuo sėkmės, o jei taip, verčiau negaišk laiko, bergždžiai nerimaudamas, o nuveik ką nors naudingesnio. Pavyzdžiui, išlenk taurelę ar pasisuk apie moterį”.

Stelas nusišypsojo. Ką jis čia veikia, užuot “sukęsis apie moterį”? “Stengiuosi išlikti gyvas”, — kreivai šyptelėjęs, atsakė pats sau. Ir apmirė, uosdamas orą, ar nepadvelks cigaretės dūmais ir tepalu, įsiklausydamas, ar nepasigirs ginklų žvangesys ir batų gurgždesys per žvirgždą. Visa tai, žinia, smulkmenos, tačiau smulkmenos, nuo kurių gali priklausyti gyvybė. Nieko. Tik drėgno nakties oro kvapas, tik monotoniškas jėgos lauko gaudesys. Kai tik jis pranyks, vadinasi, Komo su Samanta užgrobė fuzijoninį miesto įrenginį. Jis vylėsi, kad Sem neprikrės kvailysčių. Nors retsykiais ta patrakėlė tiesiog varydavo generolą iš proto, Stelas ir toliau puoselėjo jai kuo šilčiausius jausmus. Ta mintis jį privertė prisiminti Oliviją.

Jis jau suprato, kad myli tą moterį. Jos plaukai, jos akys, jos švarios, švelnios odos kvapas, net tyki aimana artumo minutę — viskas, viskas virto neįkainojamais prisiminimais, kuriuos Stelas retsykiais ištraukdavo į dienos šviesą, kad vėl ir vėl su malonumu juos išgyventų. Dabar jis pagaliau turi už ką kovoti — ne tik už brigadą. Kai Stelas gyveno su Samanta, ji vis vien liko brigados dalimi, dalimi reikalo, kuriam jis atidavė savo gyvenimą, ir šia prasme jo paties aidu. Generolas nusišypsojo. Pirmąkart per ilgus metus viskas įgavo prasmę. Nepaisant visų sunkumų, su kuriais tenka kovoti dabar.

Akimirkai kilstelėjęs galvą, jis išvydo jėgos lauko mirguliavimą, pastatų siluetus anoj jo pusėj ir miglotus Hotebo sargybinių šešėlius. Dirstelėjęs kairėn ir dešinėn, vos įstengė įžiūrėti neryškias Sakalo ir jo pilotų figūras, taip pat susigūžusias po lietumi. Tie kosmoso klajūnai veikia netgi labai neblogai. Stelas vėl prigludo prie žemės, pasirengdamas kantriai laukti. Sem ir Komo — puiki komanda; gali būti, kad būtent šią akimirką jiedu jau pasiekė fuzijoninį įrenginį.

— Tai sakai, čia išties nerimta medžioklė? — sušnypštė Komo, kreipdamasis į Samantą.

Jiedu tupėjo tamsiame akligatvyje priešais pastatą, kuriame stovėjo fuzijoninis įrenginys, apšviestą ne prasčiau, nei pasimatymų namai šeštadienio naktį. Visose svarbiausiose pozicijose stovėjo zordų sargybiniai, ir dar begalė jų tarsi be jokio reikalo Šlaistėsi netoliese.

— Na, kad ir kaip ten būtų, šitaip atrodė prieš trejetą valandų, — sukuždėjo Sem. — Iš kur galėjau žinoti, kad naktį jie sargybą padvigubins? Ir apskritai, kuo daugiau sargybinių, tuo įdomiau.

— Jūs visiškai išprotėjote, ledi, — suniurnėjo Komo.

— Nejaugi? — sušnabždėjo jinai. — Beje, ne aš, o tu susiruošei užgrobti puikiai saugomą jėgos įrenginį, padedamas pilotų, neturinčių jokios antžeminių operacijų patirties.

Nors laipsniu Samanta buvo viršesnė už Komo, jai net į galvą nešovė vaidinti viršininkę. Tokios operacijos — jo, o ne jos kompetencijos sritis.

— Na, mes dar pažiūrėsim, — negarsiai atsakė viršila, nukreipdamas į pastatą naktinio matymo prietaisą. — Aš galiu ir atsisakyti šio darbo — ypač su tokia suknista žvalgyba. — Sem atsakydama tik prunkštelėjo. Viršila patylėjo, įdėmiai apžiūrinėdamas objektą. — Šiaip ar taip, jie apmokyti nekaip. Raminanti aplinkybė.

— Tarsi mes geresni, — piktdžiugiškai pastebėjo Sem, linktelėjusi į pilotus, pasislėpusius tamsoje tolėliau nuo jų.

Komo įjos pastabą nesureagavo.

— Jei mes turėtume sunaikinti pastatą, viskas būtų labai paprasta. Bet kaip atsikratyti sargybos, nepažeidus paties įrenginio, štai klausimas?

Samanta akimirkai susimąstė.

— Gal koks dėmesį nukreipiantis manevras?

— O ką? Nebloga mintis. Tarkim, šokančių mergelių trupė.

— Čia gi zordai, kvailiuk. Jų šokančiomis mergelėmis nesuviliosi. Ne, man šovė kita mintis. Pasakyk vaikinams, kad žiūrėtų įdėmiai ir būtų pasirengę, — Samanta dirstelėjo į savo rankinį laikrodį. — Duok man dešimt minučių.

— Būk atsargi, — sukuždėjo Komo, bet, kaip paaiškėjo, jis kreipėsi į tuščią erdvę — Samanta jau ištirpo naktyje.

Komo įtemptai sekė laikrodžio strėliukes. Aštuntąją minutę jis perspėjo pilotus, devintąją nuleido šalmo antveidį. Dešimtąją.. nieko nenutiko. Ir vienuoliktąją taip pat. Komo sunerimo. Dvyliktąją tvykstelėjo akinantis pliūpsnis — į orą pakilo visai greta pastato palikta mašina. Komo šyptelėjo. Samanta viską padarė teisingai. Prisivertęs kantriai laukti, jis žiūrėjo, kaip budintieji ėmė blaškytis į visas puses, susidurdami tarpusavyje ir “kalbėdamiesi” čiuptuvais; kai kurie pradėjo šaudyti. Tas faktas, kad sargybiniai neišleido nė garso, reginiui suteikė fantasmagorinį atspalvį, paversdamas jį savotiška pantomima, vaizduojančia kažkokią keistą stichinę nelaimę. Bet garsiai treškanti liepsna buvo neabejotinai reali. Kai sumaištis pasiekė apogėjų, Komo mostelėjo pilotams, ir ataka prasidėjo.

Iš pradžių zordai net nesuvokė, jog čia antpuolis. Figūros, bėgančios artyn besiblaškančios liepsnos fone, mažai kuo skyrėsi nuo jų bičiulių, besikaunančių su ugnimi. Bet tuomet kažkuris pilotas veriamai suklykė, ir zordai pagaliau susiprotėjo. Kalbėti jie negali, tačiau klausa nesiskundžia. Neleisdami sargybiniams atsitokėti, puolėjai atidengė ugnį, šienaudami juos į kairę ir į dešinę.

Ir štai Komo įsiveržė į vidinį kiemą. Rankoje drebėjo granatsvaidis, vienas po kito tvyksčiojo užtaisai. Viršila nusikeikė, kai paskutinė granata pataikė į pastatą, nuversdama visą iš purvo nulipdytų plytų bloką. Dešinėje išgirdęs riksmą, Komo atsigręžė ir išvydo, jog vienas pilotas raičiojasi žeme, nuo galvos iki kojų skęsdamas liepsnose. Jo padėtis buvo beviltiška, ir kitas pilotas nušovė nelaimingąjį.

Zordai palaipsniui atsitokėjo. Prasidėjo rimta kova. Jie naudojosi visais keturiais čiuptuvais, tad kiekvienas virto dviem šauliais. Prie antžeminių susirėmimų nepratę pilotai virptelėjo. Užsimetęs ant nugaros ištuštėjusį granatsvaidį, Komo stvėrė abu pistoletus ir suriko:

— Pirmyn! Tas, kuris vidun įsiverš paskutinis, visiems stato išgerti!

Pergalingai šaukdami, pilotai puolė šturmuoti pastato, Masteliais prasvilindami gynėjų kūnuose juodas skyles; zordai krito, atvėrę bumas nebyliam šauksmui. Į Komo pataikė dusyk, tačiau šarvuotas apsauginis kostiumas atlaikė — kaip paprastai. Pistoletų šūviais viršila nukovė abu šaulius — vieną priekyje, kitą kairėje.

Galiausiai pilotai įsiveržė į pastatą. Viduje sargybinių buvo nedaug. Jie mėgino pasipriešinti, tačiau krito nukauti ar sustingdyti staneriais. Galimos kontratakos atvejui Komo išrikiavo savo žmones aplinkui pastatą, o pats leidosi ieškoti valdymo centro. Surado jį ir, įėjęs vidun, visų pirma išvydo du kūnus — vienas tysojo ant grindų, o kitas kabojo ant valdymo pulto. Greta stovėjo išsišiepusi Sem. Išjos pistoleto vamzdžio dar teberūko dūmai.

— Kaip miela, kad nusprendei Čionai užsukti, — pabrėžtinai nerūpestingai tarstelėjo jinai.

Komo nustebęs palingavo galvą.

— Baik vaipytis, verčiau eik vadovauti sargybai, — suniurzgė jis.

— Man irgi džiugu tave matyti, — šypsodamasi atsakė Samanta ir išėjo.

Komo atsigręžė į didelį, žiburėliais mirksintį valdymo pultą su galybe klavišų bei mygtukų. Jam visa ši įranga tebuvo tamsus miškas. Laimei, vienas pilotas, dar visiškai jaunas vaikinukas cherubino veidu, tarsi nužengęs iš bažnyčios skliautų, bet visgi savo sąskaitoje turintis aštuonis sunaikintus priešo laivus, pasirodė besąs dar ir kvalifikuotas jėgos įrenginių srities inžinierius. Prieš operaciją jam buvo griežtai įsakyta į kautynes nieku gyvu nesivelti. Dabar Komo įsakė j į pakviesti. Pilotas numetė nukauto sargybinio kūną žemėn ir įsitaisė atsilaisvinusiame krėsle. Nervingai treškindamas pirštų sąnarius, jis kurį laiką susikaupęs studijavo pultą, o paskui ėmėsi darbo, spaudydamas klavišus tiksliais, apgalvotais judesiais.

— Stebėkite šį daiktą, — jis parodė į ilgą švytintį vamzdį, horizontaliai įtaisytą virš valdymo pulto. Jam bešnekant, šviesa vamzdyje pradėjo judėti iš dešinės į kairę, žalsvas jos atspalvis pagelto. — Puiku, — trumpai tarstelėjo pilotas. — Prasideda!

Jo pirštai vėl nubėgo klavišais. Ūmai šviesa vamzdyje įgavo raudoną atspalvį. Tuo pat metu pasigirdo avarinės sirenos kauksmas — ženklas, jog agregatas dirba perkrovos režimu.

— Na, štai ir viskas, viršila, — tarė pilotas. — Mūsiškiai arba jau lauko viduje, arba nebegyvi. Šiaip ar taip, metas pristabdyti šią mažylę, antraip ji gali ištikšti į gabalėlius.

Komo pritardamas linktelėjo. Jis mėgino įsivaizduoti, kaip sekasi Stelui.

Stelui atrodė, kad jis pasmerktas amžinai klausytis švelnaus jėgos lauko gaudesio. Todėl, kai tas netikėtai nutilo, generolas net neišsyk sureagavo. Viešpatie… Pavyko! Jis pašoko ir sukuždėjo:

— Lauko nėra… Eime!

Abipus jo iš šešėlio išniro pilotai ir puolė į priekį. Nubėgę penkiasdešimt pėdų, — jie vėl išsitiesė ant žemės.

Dabar oro uosto teritorijos pastatai tarytum priartėjo. Pro pusiau išdaužytus langus liejosi ryški šviesa, girdėjosi silpni zordų muzikos ir žmonių kalbos garsai. Dėl kažkokios priežasties sargybinių buvo nedaug, o ir tuos, regis, labiau domino tarpusavio pokalbiai, nei tiesioginės pareigos — stebėti, kad niekas neįsibrautų į aerouosto teritoriją. Matyt, jėgos laukas įteigė jiems apgaulingą saugumo pojūtį. Stelas apsidairė ir pamatė, kaip už kelių jardų tysantis Sakalas kilstelėjo aukštyn nykštį. Stelas ir toliau gulėjo nejudėdamas, laukdamas sargybinių reakcijos, bet nieko nenutiko. Gal jie pernelyg atsipalaidavo, o gal čia spąstai. Pernelyg jau sklandžiai viskas vyksta. Jis palaukė dar minutę, dar dvi…

Ir kai jau ketino įsakyti pilotams dar sykį pulti į priekį, vieno pastato durys ūmai atsilapojo. Nuo neteptų kilpų girgždesio Stelo širdis krūptelėjo ir ėmė daužytis it pašėlusi. Du žmonės ir zordas išėjo laukan ir skubiai nužingsniavo link kito pastato.

— Na, kas per idiotai tame mieste, — prabilo vienas sargybinis.

— Jie ten užmigo, ar ką?

Zordas atsakė gestais, ir antrasis žmogus pritardamas linktelėjo.

— Taip. Tikriausiai kažkas per klaidą padidino generatoriaus galingumą. Mes paprasčiausiai susisieksime su jais per raciją ir įsitikinsime, kad viskas gerai.

— Na, nežinau, — abejodamas atsiliepė pirmasis. — Kodėl tokiu atveju pas mus nedega pakilimo-nusileidimo juostos žiburiai?

Stelas šyptelėjo. “Ogi todėl, kad mes suradome jungiamąjį kabelį ir perpjovėme jį”, — pamanė jis. Vos tik trijulė dingo pastate, jis negarsiai švilptelėjo. Pilotai pašoko ir metėsi pirmyn. Drėgme persisunkusi žemė slopino žingsnius. Atsargumą pamiršę sargybiniai krito vienas po kito, paralyžiuoti stanerių šūviais. Jais pasirūpins vėliau. Įveikę sargybą, pilotai nuskubėjo prie pastato, kuriame kalėjo Sakalo žmonės.

Bet čia jie sutiko du sargybinius, kurie, kad ir kaip keista, buvo pasirengę viskam. Pastebėję artyn skubančius pilotus, jiedu įsmuko vidun ir užsirakino. Stelas davė ženklą Sakalui, ir tasai blasteriu išdegino spyną drauge su įspūdingu durų gabalu. Stelas kojos spyriu išvertė duris, pasilenkė ir kūlvirsčia nusirito į priekį. Kai pakilo, virš jo galvos tvykstelėjo žydras žaibas, išdeginęs sienoje juodą skylę. Stelas staigiai atsigręžė ir dukart iššovė, nublokšdamas sargybinį zordą į sieną. Tasai nuslydo žemyn, jam iš paskos nusidriekė purpurinis lipnaus kraujo pėdsakas.

Antrąjį sargybinį Sakalo blasteris paprasčiausiai perrėžė pusiau.

— Daug purvo, užtat užtikrintai, — kreivai šyptelėjo Stelas, žvelgdamas į perpjautą kūną.

— Rezultatas, štai kas svarbiausia, — atsakė Sakalas.

Tuo tarpu jo pilotai išlaužė antrąsias suris ir išvadavo savo

įkalintus draugus. Ūmai Stelas ir Sakalas atsidūrė tarp besišypsančių pilotų bei technikų, kurie tapšnojo jiems per nugaras ir kalbėjo visi kartu. Suprasdamas, jog Hotebas netrukus atsiųs pastiprinimą, Sakalas ėjo nuo vieno prie kito, kiekvieną apglėbdamas ir tuo pačiu perduodamas jam įsakymą. Praėjo kelios minutės, ir patalpoje beliko tiktai jis pats ir Stelas; aviabrigada ruošėsi startui. Sakalas ištiesė Stelui ranką.

— Dėkui, generole. Mes liekame jums skolingi.

— Ir aš neprieštaraudamas atsiimsiu skolą, — šypsodamasis atsakė Stelas. — Turiu pasakyti, kad jūsų vaikinai, tegul ir kosmoso klajūnai, bet ant žemės veikė netgi labai pagirtinai.

Sakalas nusijuokė.

— Dar kartą dėkoju, generole. Labai malonu išgirsti tokį komplimentą iš pėstininko lūpų. — Jis apsižvalgė: — Na, pakaks mudviem čia plepėti… Eime.

Jiedu petys petin žengė į naktį. Tą pat akimirką, tarsi mostelėjus burtų lazdele, lietus liovėsi, ir tirštame debesų sluoksnyje susidarė prošvaistė. Stelas šypsodamasis pažvelgė į žvaigždes. Nuo šiol viena iš jų tapo jo namais.


12


Rupas su didžiausiu pasitenkinimu stebėjo, kaip senatoriai vienas po kito užsiregistruoja ir sėdasi į savo krėslus. Galvos skausmas dėl kiekvieno žingsnio, intrigos, baimė — visa tai po poros minučių liks praeity. O kas bus toliau? Turtai, šlovė, valdžia… Viskas, ko tik jis pageidaus. Senatorius tiesiog netvėrė savam kaily.

Oliveris ir Olivija Kastenai užsiregistravo ir užėmė savo vietas užpakalinėje salės dalyje. Atkreipusi dėmesį, kad tėvas atrodo labai pavargęs ir sunerimęs, Olivija paklausė:

— Ar ką nors žinai apie šios neeilinės sesijos priežastį?

Oliveris suraukė antakius.

— Ne, brangioji. Austinas žaidžia kažkokį žaidimą. Apgailestauju, bet reglamentas leidžia sušaukti neeilinę sesiją, nepaaiškinus priežasties. Rupui tereikėjo gauti ketvirtadalio deputatų pritarimą. Kaip žinai, jo valioje ir yra daugmaž tiek kišeninių senatorių. Dabar mums belieka palaukti ir pamatyti.

— Ir visgi aš nesuprantu, kojis siekia? Ko tikisi? — toliau kamantinėjo Olivija. — Bet kuris pasiūlymas gali būti patvirtintas tiktai balsavimu, o nepriklausomieji tvirtai stovi mūsų pusėje. Jis negali laimėti.

— Žinau, brangioji, — paniuręs atsakė tėvas, — bet šiuo metu Stelo čia nėra, ir, ko gero, būtent tokiam atvejui Rupas prilaikė rankovėj kokį nors įstatyminį triuką. Šiąnakt aš vos neiškvaišau, be atvangos skaitydamas mūsų įstatymus ir mėgindamas suprasti, kokias pinkles mums ruošia Austinas, bet taip nieko ir nesugalvojau, tačiau esu tikras, jis kažką rezga. — Oliveris gūžtelėjo pečiais ir pabandė nusišypsoti, bet jam nieko neišėjo.

Tėvo žodžiai Olivijai priminė apie Marką Stelą. Gaila, kad jo čia nėra. Sunku pasakyti kodėl, tačiau jinai buvo tikra, kad, jei Stelas nebūtų išskridęs, Rupas nieko nemėgintų daryti. Nuo šios minties ji pajuto vidinę tuštumą, tarsi Markas būtų išsigabenęs kažkokią jos dalelę, apie kurios buvimą iki pirmosios jų nakties viloje Olivija nė nenutuokė. Tuomet už neabejotinos Stelo jėgos mergina pajuto stulbinantį švelnumą ir jautrumą. Gulėdama mylimojo glėbyje, ji klausėsi pasakojimų apie kariškio gyvenimą, apie brigadą ir apie nuogąstavimus, kuo ji galėjo pavirsti, nuolatos žudydama be priežasties, prarasdama pagarbą bei savigarbą. Gi Olivija pasidalino su juo svajonėmis apie Friholdo ateitį. Palaipsniui jų viltys bei siekiai pradėjo tekėti viena kryptimi, įgaudami bendro tikslo formą. Dabar, sėdėdama senato salėje, Olivija nejučia pakėlė akis į lubas, kurias puošė šlovingos Friholdo ateities paveikslai. “Galbūt viskas taip ir bus, — pagalvojo jinai. — Drauge mes galime pasiekti, kad mūsų svajonės virstų tikrove”.

Senatorius Vitmanas, aukštas, lieknas juodaplaukis žmogus, paprašė visus laikytis tvarkos.

— Ledi ir džentelmenai, gerbiami senatoriai. Ši sesija sušaukta senatoriaus Rupo reikalavimu. Laikydamasis mūsų reglamento, jis pateikė ketvirtadalio senatorių parašus — jie pritaria, jog toks susitikimas būtinas. Pristatau jums senatorių Rupą.

Ant pakylos užkopė Austinas Rupas. Jam už nugaros savo amžinu ritmu pulsavo ir putojo upė, tarsi įrėmindama žmogaus figūrą savo galybe bei jėga.

— Ledi ir džentelmenai, gerbiami senatoriai. Visų pirma leiskite atsiprašyti už netikėtą iškvietimą ir kitus nepatogumus, kuriuos jums suteikė šis susitikimas. Bet, esu tikras, jis būtinas. Kaip žinote, pas mus prasidėjo keisti laikai, vyksta neįprasti dalykai. Aš tvirtinu, jog tokie laikai ir tokie įvykiai kartais verčia priimti ne menkiau keistus bei neįprastus sprendimus — sprendimus, neįkandamus silpniems ir trumparegiams. Jie reikalauja novatoriško požiūrio, išstumia priekin naują lyderį, sugebantį ir turintį drąsos veikti.

Rupas nutilo, žvelgdamas viršum susirinkusiųjų galvų, tarsi regėdamas tą, ko negalėjo regėti jie. Paskui jo žvilgsnis slystelėjo žemyn, ir Austinas tęsė savo kalbą:

— Ne taip seniai aš radau tokį sprendimą ir turėjau drąsos veikti. — Per salę nuvilnijo nepatiklus šurmulys. Rupas pakėlė ranką ir nusišypsojo, kantriai laukdamas, kol visi nusiramins. — Prašau, leiskite man užbaigti. Užkopti į tribūną mane privertė mūsų planetoje susiklosčiusios ekstraordinarinės aplinkybės ir akivaizdus senato nesugebėjimas adekvačiai į jas reaguoti. Visiškai aišku, kad mums reikalinga visapusiška egzistuojančios valdymo sistemos reorganizacija, kad mūsų vyriausybę turėtų pakeisti kita — tokia, kuri įstengtų įveikti krizę.

— Šito jau per daug! — sušuko Kastenas, pašokdamas iš krėslo ir piktai žaibuodamas akimis. — Šį kartą jūs persistengėte, Austinai. Sargyba! Suimkite senatorių Rupą kaip išdaviką!

Salė tarytum susprogo — visi senatoriai šaukė vienu metu, neklausydami vienas kito, stengdamiesi kuo greičiau pranešti aplinkiniams savo asmeninį požiūrį. Pagyvenęs sargybos viršininkas su dviem savo žmonėmis jau buvo pakeliui link Rupo, kai ūmai visi trys sukniubo, suvarpyti kulkomis. Kai Šūvių griausmas nutilo, salėje įsiviešpatavo kapų tyla. Nepajėgdami patikėti savo akimis, senatoriai žvalgėsi tai į ant grindų tysančius kūnus, tai į dvylika Ronų Imperijos karių, it per stebuklą pasirodžiusių iš avarinių išėjimų. Jie įžengė vidun ir apmirė — dvylika abejingų demonų, — žvelgdami į senatorius pro savo automatų taikiklius. Visi buvo sukrėsti, niekas nejudėjo, nes suprato, kad menkiausias krustelėjimas tolygus savižudybei. Išoriniuose koridoriuose pasigirdo prislopinti kautynių garsai — roniečiai susidorojo su likusiais sargybiniais. Netrukus pavojaus signalas nutilo, ir ateivių kariai užėmė visas pagrindines pozicijas.

Rupas žiūrėjo įjuos, mėgaudamasis savo valdžia ir galybe.

Ką gi, senatoriai gavo, ko nusipelnė. Jis davė jiems patarimą, suteikė galimybę juo pasinaudoti, tačiau jie Austino neklausė. Tad tegul dabar už tai sumoka. Rupas nusišypsojo.

— Prisiekiu Dievu, tu už viską atsakysi, šlykštus išdavike! — sušuko Kastenas, verždamasis iš Olivijos glėbio.

Daugiau jis nebepasakė nieko — vienas roniečių karys prišoko prie prezidento iš užnugario ir smogė jam per galvą automato buože. Kastenas susmuko į krėslą, Olivija tučtuojau palinko prie tėvo.

Rupas apsimestinai apgailestaudamas palingavo galvą:

— Susimildami, supraskite, mums visiškai nereikalingos naujos aukos. Atsiprašau, kad teko griebtis prievartos, bet… Kartais ji neišvengiama — vardan aukštesnio tikslo. Dabar kaip sykis toks metas. Patikėkite, roniečių pasirodymas negali būti nerimo priežastis. Atvirkščiai. Jie čia, kad padėtų mums. Tiktai jų padedami mes sugebėsime išvengti siaubingo kraujo praliejimo. Manote, piratai drįs mus puldinėti sužinoję, kad mus globoja Antroji Ronų Imperija? Esu tikras, kad ne. Kas išvijo piratus paskutiniojo antpuolio metu? Gal samdiniai? Ne, šlovingoji roniečių laivų eskadrilė, pasirodžiusi lemiamą akimirką. Dabar norėčiau, kad jūs išklausytumėt Antrosios Ronų Imperijos karininką, tą patį, kuris įsakė tiems laivams atskubėti pagalbon. Jis jau kurį laiką gyvena Friholde, pačioje generolo Stelo panosėje, laukdamas progos mums padėti. Taigi turiu garbės pristatyti jums Klano vadą Figą. Įdėmiai klausykitės, ką jis pasakys, elkitės taip, kaip jis prašo, ir viskas bus puiku.

Rupo žodžiai beveik nepasiekė Figo sąmonės. Jis sustingo tamsoje už senatorių nugarų, grožėdamasis upe; taip stovėjo nuo pat tos akimirkos, kai įžengė į salę. Jam dar niekada neteko matyti nieko nuostabesnio už šią upę. Ranka tolydžio lytėjo lūpas, atlikdama tradicinį ištikimybės ir pagarbos gestą. Ten, kur gimė ir vystėsi jo rasė, pasaulyje, vadinamame Tikraisiais Namais, pakako nusispjauti į delną, kad seilės beveik akimirksniu išgaruotų nuo sekinančios kaitros. Gi čia jis žavėjosi reginiu, nuo kurio svaigo galva, ir širdį perpildę jausmai veržte veržėsi išsilieti laukan. Netikėtina upės galia ir jos grožis pranoko viską. Stovėti ir žvelgti į šventojo skysčio tėkmę beveik tolygu pažinti Dievą. Veikiausiai Taryba nuspręs suteikti šiai planetai milžiniškos

šventyklos statusą, ir Figo broliai leisis į tūkstančių šviesmečių kelionę per erdvę vien tam, kad nusilenktų įsikūnijusiam Dievui.

Rupas atsikosėjo.

— Klano vade Figai?

Senatorius sutriko; visos giliai paslėptos baimės staiga atgijo ir išplaukė paviršiun. Visų labiausiai jis baiminosi, kad Figas kažkokiu būdu pažeis jų susitarimą, paversdamas Rupą atpirkimo ožiu.

Figas neįtikėtinomis valios pastangomis atplėšė akis nuo upės ir prisivertė grįžti į realybę. Jis nužingsniavo tarpueiliu žemyn, peržengė nukautą sargybos viršininką, tarsi jis būtų tik tuščia vieta, ir užkopė ant pakylos. Rupas nervingai atšoko į šalį ir sustojo pačiame pakraštyje, kaip įmanydamas toliau nuo ateivio. Kurį laiką ronietis stovėjo tylėdamas, apžiūrinėdamas auditoriją ir stengdamasis įvertinti priešais sėdinčių senatorių nuotaiką. Jis sugaišo daug laiko, peržiūrinėdamas holografinius žmonių įrašus, visais niuansais tyrinėdamas jų veidų išraišką, judesių kalbą, drabužius ir papuošalus. Dabar už tas pastangas jam atlyginta. Visuose veiduose Figas regėjo siaubą, sumaištį, įniršį ir kartėlį. Gerai. Būtent tas, ko reikia.

— Aš nustatau tokias taisykles, — pradėjo Figas. — Pirma. Tas, kuris pasijudins be leidimo, mirs. — Jam prabilus, kariai vargais negalais atplėšė akis nuo upės ir atsigręžė į žmones. Šventasis skystis visus juos veikė hipnotiškai. Šiaip ne taip sutelkęs dėmesį, Figas tęsė: — Antra taisyklė. Tas, kuris prabils be leidimo, mirs. Ir trečia. Visi asmeniniai ginklai turi būti tučtuojau sudėti tarpueiliuose.

Ginklų perdavimas truputį sutrikdė salėje viešpataujančią tylą. Kariai nedelsdami surinko nedidelį arsenalą. Figas neabejojo, kad kai kurie senatoriai nuslėpė ginklus, tačiau kratą nusprendė atidėti. Dar ne metas. Krata galėjo susilpninti jo psichologinį poveikį žmonėms.

Kai ginklus išnešė, Figas prabilo vėl:

— Jei prireiks, ateityje bus skelbiamos naujos taisyklės. Dabar aš noriu kreiptis į tuos, kurių šioje salėje iš tiesų nėra, kurie dalyvauja tik elektroninių priemonių dėka, — jo akys nuslydo eilėmis, tai šen, tai ten stabteldamos prie pusiau perregimų hologramų, atstovaujančių fiziškai nesančius senatorius. Kai kurios jau pranyko — veikiausiai puolė organizuoti kokį nors pasipriešinimą. Labai svarbu įtikinti tuos, kurie dar liko salėje, kad tokie mėginimai beprasmiški. — Čia esančių žmonių gerovė visiškai priklauso nuo jūsų. Artimiausiu laiku aš duosiu visus reikiamus nurodymus. Jie turi būti įvykdyti nedelsiant. Pažeidėjų laukia mirtis.

Netikėtai Figas parodė į antroje eilėje sėdinčią moterį su kruopščiai sušukuotais žilais plaukais. Trinktelėjo šūvis, ir jos galva sprogo, aptėkšdama aplinkinius kraujo bei smegenų purslais. Viskas nutiko taip staiga, kad greta sėdintys senatoriai net nespėjo atšlyti.

— Aš tik pademonstravau, kad kalbu rimtai, — šaltakraujiškai pareiškė Figas.

Rupas nusigręžė nuo moters kūno. Atsitiktinumo valia ji buvo viena iš karščiausių jo šalininkų. Akimirkai Austino akys susitiko su Kasteno akimis, ir išdavikas kone fiziškai pajuto veriantį prezidento žvilgsnį. Jame liepsnojo neapykanta, kuriai nereikėjo žodžių. Kastenas krūptelėjo, tarsi norėdamas pakilti, ir Olivija stipriai apglėbė jį rankomis.

— Dabar, — tęsė Figas, — aš noriu pranešti jums kai ką svarbaus apie savo gentainius. Skirtingai, nei jūs, mes nesam bereikalingos prievartos Šalininkai. Mirtis, kurios liudininkais tik ką tapote, buvo neišvengiama, ji įrodė, kad mane turite vertinti rimtai, ir tuo pačiu išgelbėjo daugelį kitų gyvybių. Mano valioje sunaikinti absoliučiai visus planetos gyventojus, bet aš to nedarysiu — tiems, kurie pageidaus, leisiu iš jos išvykti, pasiėmus tiek, kiek įstengs panešti. Antrosios Ronų Imperijos globoje pasiliks ribotas savanorių skaičius. Jie bus specialiai apmokyti ir vėliau užims administracinius postus tuose žmonių pasauliuose, kuriuos mes nuspręsime įjungti į savo Imperijos sudėtį. Norintys gali užsirašyti pas senatorių Rupą.

Vienas senatorius, stambus vyriškis, sėdintis vidurinėje eilėje, nusispjovė į tarpueilį, tokiu būdu išreikšdamas savo požiūrį į gyvenimą Antrosios Ronų Imperijos globoje ir, aišku, į “užsirašymą pas senatorių Rupą”. Roniečiai sureagavo akimirksniu — jo gąlva ištiško į kąsnelius, o kūnas griuvo į priekį ir nuslydo tarp krėslų.

— Aš žinau, kad jūsų rasės atstovams spjūvis yra saviraiškos forma, tolygi žodžiams, — šaltai pakomentavo įvykį Figas. Jis nepridūrė, kad roniečiai spjūvį laiko tokiu rimtu įžeidimu, jog kario reakcija veikiausiai buvo perdėm automatiška. Jį vadas nubaus vėliau. — O dabar klauskite manęs įdėmiai, aš du kartus nekartosiu…

Figas pradėjo dėstyti savo planą apie žmonių evakuaciją iš Friholdo. Roniečių karininko įžūlumas Oliviją apstulbino. Tas planas įpareigojo žmones ne tik atlikti visus su evakuacija susijusius darbus, bet ir apmokėti visas išlaidas. Evakuaciją organizuos ir tikrins tie senatoriai, kurių dabar salėje nėra; gi tie, kurie sėdi čia, bus sulaikyti kaip įkaitai. Pirmiausiai Friholdą turės apleisti brigada ir savanoriai, paskui vyriausybė ir civiliai tarnautojai. “Tokiu būdu, — niauriai pastebėjo Olivija, — Friholdas beveik išsyk liks be vadovybės”. Galimybė organizuoti pasipriešinimą praktiškai prilyginta nuliui, kas, be abejo, padės Figui lengviau pasiekti norimą tikslą. Ir nepaisant visko, ką jis kalbėjo anksčiau, darėsi aišku, jog daugelis mokslininkų bei technikų bus per jėgą sulaikyti planetoje — šiaip ar taip, kuriam laikui. Veikiausiai tol, kol apmokys roniečių technikus išgauti ir panaudoti termiumą.

Šatlai turės nugabenti žmones į transportinius brigados laivus, o transporteriai nuskraidins evakuojamuosius ten, kur tie panorės. “Vargu ar kam labai norėsis mus priimti”, — liūdnai pagalvojo Olivija. Kadangi trys brigados transporteriai nepajėgs išgabenti visų friholdiečių — planetoje gyveno maždaug keturi šimtai tūkstančių žmonių, — Figas parekomendavo pasisamdyti lainerius ar kitokius didelius laivus, o apmokėjimui leido pasinaudoti visomis turimomis išgryninto termiumo atsargomis.

Figo savikliova Oliviją stulbino — juk neteko abejoti, kad, bent jau šią akimirką, roniečių karininko žinioje buvo viso labo tik saujelė karių, kontroliuojančių senatą. Vadinasi, vargu ar jis išties galėjo sukliudyti žmonėms termiumu pasinaudoti taip, kaip tiems norėsis. Ir visgi, duodamas savo “leidimą”, jis kūrė iliuziją, neva viskas yra jo valioje. “Aišku, — mąstė Olivija, — čia ne kas kita, kaip šmaikšti realios grėsmės, blefo ir bravados kombinacija. Gerai suplanuota, puikiai apgalvota, ir visgi… Jam nieko neišeis”. Olivija nežinojo, kokiu būdu bus išlaisvinti senatoriai ir ką būtent darys Krasnovskis su Stelų, tačiau neabejojo: planetos evakavimu jie neužsiims. Iš visko sprendžiant, Figas iš anksto kruopščiai išstudijavo žmones, ir jo planas rėmėsi tų studijų rezultatais, tačiau ronietis padarė keletą rimtų klaidų. Olivija buvo tikra savo tėvo dukra, ir todėl jai buvo visai nesunku pamatyti, kur būtent suklydo ateivis.

Visų pirma, Antroji Ronų Imperija niekada iki galo nesupras to, kad žmonių Imperija apskritai ir jos pasienio pasauliai — toli gražu ne vienas ir tas pats. Nepaisant visų esamų įrodymų, ateiviai, matuodami žmones savo asmeniniu matu, atkakliai laikėsi nuomonės, neva žmonija yra vieningas, sutelktas darinys. Tad kai Imperija leido piratams grobstyti pasienio pasaulius, roniečiai šią nuolaidą palaikė visos žmonijos silpnumu.

Be to, begalinių susirėmimų su piratais metu roniečiai veikiausiai pastebėjo, kad žemiečiai dažnai postringauja apie kiekvieno atskiro žmogaus gyvybės vertę (netgi jei jų veiksmai prieštarauja šiam teiginiu), ir padarė išvadą, kad žmonės neleis pražūti savo gentainiams, jeigu šito bus galima išvengti. “Labai rimta klaida”, — karčiai šyptelėjo Olivija.

Ir dar. Antrąją Ronų Imperiją valdo Taryba, sprendimus priimanti konsensuso pagrindais. Be abejo, Figas senatą prilygino grubiai Tarybos analogijai ir manė, kad be jo žmonės neįstengs priiminėti efektyvių sprendimų. Olivija vos nesusijuokė. “Viena pas mus išties gerai, — pagalvojo jinai, — mes be vargo galime apsispręsti už kitus”.

Remdamasi savo asmeninėmis sampratomis, Tūkstančio Taryba suplanavo operaciją, kuri atrodė rizikinga, vertinant žmonių matais, bet visiškai pateisinama roniečių požiūrių, patirties bei polinkių atžvilgiu. Jeigu viskas vyks sėkmingai, jie gaus patikusią planetą, nepadarę visiškai nieko, kas galėtų sukelti žmonių Imperijos pasipiktinimą. Šiaip ar taip, juk įsiveržimo nebuvo, ir nukentėjusiųjų ne tiek jau daug. Imperatorius pamąstys, pamąstys ir paklaus savęs: ar verta stoti į brangiai kainuojantį karą su Antrąja Ronų Imperija dėl vienos vienintelės planetos? Žinoma, ne. Ir netgi jei jų planas žlugs arba žmonių Imperija sureaguos griežčiau, Tūkstančio Taryba visuomet galės visą atsakomybę suversti Figui, apkaltindama jį bereikalingu uolumu ir apsiskaičiavimu. Prašome mums atleisti ir tarkime, kad incidentas užglostytas. Olivija ne kartą lankėsi dvare ir žinojo, kad taip nutiko jau ne sykį.

Ji buvo tikra, jog roniečių planas žlugs. Tie, kurie yra už šios salės sienų, paprasčiausiai negali leisti — ir neleis, — kad jis išdegtų. Jie veikiau leis žūti visiems, įkalintiems šioje salėje, bet planetos neatiduos. Jais dėta, ji pasielgtų taip pat. Staiga merginą persmelkė gilus liūdesys. Taip negarbinga! Pasaulyje tiek daug dalykų, dėl kurių verta gyventi. “Tiek to, nėra ko inkšti, — tučtuojau tarė sau ji. — Kas lemta, to neišvengsi, ir nėra prasmės savęs gailėtis”. Olivija išsitiesė ir prisivertė klausytis toliau.

Padaręs nedidelę pauzelę, kad auditorija galėtų suvirškinti, ką išgirdusi, Figas tęsė:

— Tiems, kurie yra už šios salės sienų, aš duodu šešias dienas mano plano įgyvendinimui. Šiam terminui pasibaigus, visi čia esantys bus nužudyti. Mano kariai saugoja pastatą iš išorės. Be to, tarp jūsų yra senatoriaus Rupo užverbuotų šnipų. Aš tučtuojau sužinosiu apie kiekvieną planą, kiekvieną sąmokslą, nukreiptą prieš mane. — Figas toli gražu nebuvo įsitikinęs, kad taip ir bus, tačiau neabejojo psichologiniu tokio pareiškimo poveikiu. Jis pavaizdavo kažką panašaus į šypseną, bet jo pastangos nesumažino salėje tvyrančios įtampos. — Taigi, tikiuosi, jūs negaišite laiko veltui, stengdamiesi išvaduoti tuos, kurie sėdi čia. Statydami šį pastatą, jūsų inžinieriai pasidarbavo iš peties. Jo sienas įveiktų nebent Imperijos laivynas. Tai viskas. Jūs girdėjote mano įsakymus, vykdykite juos.

Holografiniai nesančių senatorių atvaizdai vienas po kito išnyko, kol galiausiai liko tik vienas. Be abejo, stebėtojas. Likusieji dirbs, nenuleisdami rankų, kad įveiktų šią naują netikėtą krizę. Figo įsakymas dar veikė — salėje niekas nepratarė nė žodžio. Kiekvienas liko akis į akį su savimi, įkalintas neįveikiamame asmeninių minčių ir baimių kokone. O priešais juos tekėjo kaip tekėjusi didinga upė, stulbinanti savo galia bei energija, ir šviesa džiugiai šoko bei žėrėjo vandens paviršiuje, tarsi juokdamasi iš žmonių silpnumo.


13


Kelionė iš Endo praėjo be jokių nuotykių. Stelas ir Komo skriejo “Lizdu” drauge su Sakalu ir jo vaikinais. Samanta drauge su jais negrįžo — ji mažuoju žvalgybos laiveliu nuskriejo į Imperijos gilumą su nauja žvalgybine misija. Dabar, kai Sakalai vėl atgavo savo perėmėjus, Endo valdžia nė necyptelėjo — apsimetusi, neva visa, kas nutiko, ne jos reikalas. Išmintingas sprendimas, ypač įvertinus, kad Sakalas ir jo pilotai su tenykštėmis oro pajėgomis galėjo susidoroti per kelias minutes. Bet Sakalas visgi nusiuntė Hotebui pranešimą, kuriame pažadėjo grąžinti skolą — išskaičiavęs nuostolius, kuriuos patyrė dėl priverstinių prastovų ir kitų su jomis susijusių išlaidų. Zordas neatsakė.

Išniręs iš hipererdvės, “Lizdas” per raciją perdavė Stelo atpažinimo kodą. Netrukus iš “Šonos” atskriejo patvirtinimas — drauge su primygtinu prašymu tučtuojau atvykti į laivą. Po valandos Stelas jau sėdėjo užpakalinėje vieno perėmėjo sėdynėje ir susižavėjęs stebėjo meistriškus Sakalo veiksmus — pilotas vikriai nuvairavo savo laivą link “Šonos” pakilimo-nusileidimo platformos ir nutupdė jį. Galiausiai slėgimas šliuzo kameroje ir išorėje susilygino; Stelas atvėrė kabinos kupolą ir nubėgo trapu. Koridoriuje juos pasitiko kapitonas Nišita — jis atrodė, švelniai tariant, nelinksmas.

— Sveiki, generole. Gaila, kad negaliu nudžiuginti jūsų pranešimu, jog pas mus viskas puiku. Esu tikras, žmonės taip pat apsidžiaugs, kad sugrįžote.

Stelas šyptelėjo.

— Sveikas, Maikai. Jie apsidžiaugs dar labiau, kai sužinos, kad dabar mes turime oro pajėgas. Sakale, leiskite pristatyti jums Maiką Nišitą.

— Nejaugi pats komandoras Džekas Sakalas? — apstulbo Nišita.

— Tas pats, — šyptelėjo Stelas.

— Na, geriau ir būti negali, — atsiliepė Nišita. — Sveiki atvykę į mūsų laivą, komandore. Jeigu mano žodžiai jums ką nors reiškia… Aš manau, jog anuomet su jumis pasielgė neteisingai.

— Ačiū, kapitone, — Sakalas paspaudė ištiestą ranką, — bet negi jūs nežinote, kad vyresnybė visuomet teisi? Tiesa, generole?

— Be komentarų, — nusijuokė Stelas.

Kai tik jie įsitaisė “Šonos” kajutkompanijoje, jis paklausė:

— Na, Maikai, kokios problemos?

— Iš pradžių mus užpuolė piratai. Ir drauge su jais atskrido kai kas iš senų mūsų pažįstamų.

Nišita prigesino šviesą ir įjungė holoprojektorių. Stelas išvydo kautynių gyvenvietėje Du-Kartu įrašą. Pastebėjęs Maliką, jis tvirtai sukando dantis ir pirštais įsikirto į krėslo ranktūrius. Malikas stovėjo ant tanko šarvo ir rėkavo įsakymus; aplink jį švilpė kulkos ir žybčiojo energetiniai spinduliai. Nišita papasakojo, kaip klostėsi įvykiai ir kuo viskas baigėsi.

— Nespėjo išsinešdinti piratai, kai vėl pasirodė roniečiai… Bet šįsyk toli gražu ne tam, kad mums padėtų.

Vaizdas pasikeitė. Stelas pamatė viską, kas dėjosi senate, — nuo išankstinio Rupo pranešimo iki Figo ultimatumo. Įrašą padarė vienas senatorius, kuris, laikydamasis pulkininko Krasnovskio nurodymų, persiuntė jį į brigados laivus.

Kai ekranas užgeso, kambaryje įsiviešpatavo tyla, ir visų žvilgsniai nukrypo į Stelą. Jis sėdėjo, paskendęs savo mintyse. Generolas vėl ir vėl regėjo, kaip roniečių karys smogia Kastenui, kaip tasai parkrinta ir kaip prie jo palinksta sunerimusi Olivija. Velnias, velnias, velnias! Jam ir į galvą nešovė, jog šitai įmanoma. Iki šiol piratai niekada nepuolė sostinės, gi kalbant apie roniečius… Prakeikimas, iš kur jie apskritai atsirado? Stelas kreipėsi į Nišitą:

— Ar aptikote roniečių laivą?

Kapitonas papurtė galvą.

— Kol kas ne, sere.

— Kaip manote, kokiu būdu jie čia atsidūrė?

— Tiksliai nežino niekas, — atsakė Nišita, — bet, iš visko sprendžiant, neapsiėjo be to šunsnukio Rupo… atleiskite, senatoriaus Rupo pagalbos. Matyt, jis paslėpė ateivius senate naktį prieš įvykį, o paskui atvedė avariniais koridoriais.

— Gal ir mes galime įsiskverbti į vidų kokiais nors koridoriais… panašiais į tuos? — pasiteiravo Stelas.

— Nemanau, generole, — papurtė galvą Nišita, — bet verčiau paklauskite pulkininko Krasnovskio. Esu tikras, jo žmonės jau suka galvas, stengdamiesi išspręsti šią problemą.

— Tikriausiai, — linktelėjo Stelas ir kreipėsi į Sakalą: — Kiek užtruksit, kol nugabensit mane į paviršių?

Tasai šyptelėjo.

— Mažiau, nei kalnakasys iš asteroido, skubantis į pasimatymų namus.

Nepaisant slogios nuotaikos, Stelas nepajėgė ištverti nenusijuokęs.

— Man tinka, — jis atsistojo, ruošdamasis išeiti, bet akimirkai stabtelėjo. — Tikiuosi, Krasnovskis neketina vykdyti tų beprasmiškų reikalavimų?

— Nieku gyvu, — niauriai atsiliepė kapitonas Nišita. — Pulkininkas jau išsiuntinėjo atitinkamą koduotą įsakymą. Bet tam atvejui, jei roniečiai planetoje išties turi šnipų, jis išvystė audringą veiklą. Žodžiu, apsimeta, neva pakluso, o pats ieško būdo įsiskverbti į senatą.

Stelas linktelėjo:

— Dėkui, Maikai. Ir, susimildamas, būkit budrus. Iš visko sprendžiant, veikiai čia turėtų pasirodyti Ronų Imperijos laivynas.

Bet netrukus, vėl atsidūręs Sakalo naikintuve, Stelas padarė išvadą, jog didelės apimties įsiveržimo tikimybė labai menka. Kam tuomet visas tas cirkas su įkaitais? Ne. Jeigu būtų numatytas įsiveržimas, roniečių laivynas jau suktųsi aplink planetą. Vadinasi, jie blefuoja, mėgina išpešti kai ką už nieką. Jie gali nužudyti įkaitus ir žūti patys, bet tuo viskas ir apsiribos. Lengva pasakyti! Jis beveik girdėjo savo žodžius, kuriuos be vargo galėjo ištarti — kitoje vietoje ir kitu metu:

— Žinoma, gaila, bet mes negalime atiduoti jiems planetos. Ir jei nėra kito būdo jais nusikratyti, vadinasi, teks ryžtis tam tikroms aukoms.

Lengva paskelbti nuosprendį tiems, kurių nepažinojai, su kuriais niekada nesikalbėjai, nedirbai drauge ir, žinoma, nesidalinai meilės guoliu.

Kol laivas skraidino jį per Friholdo atmosferą, Stelas mąstė apie Oliviją, apie tai, ką jai teko ir dar teks išgyventi. “Taip, dalyvauti svetimose kautynėse, — pagalvojo jis, — nepalyginamai paprasčiau”.

Po poros valandų generolas jau žingsniavo link laikinos Krasnovskio vadavietės, įsikūrusios greta užgrobto senato pastato. Po svilinančia saule kepė kelios palapinės, pripučiami kupolai ir netvarkingai sustatytos mašinos — štai ir visa vadavietė. Stelo uniforma labai greit permirko prakaitu. Sutikti kareiviai jį sveikino, atiduodami pagarbą ir tuo stebindami savanorius, kurie tik linkteldavo galvas. Pakeliui Stelas įdėmiai žvalgėsi. “Labai svarbu gerai ištyrinėti vietovę, sūneli, — dažnai kartodavo Bulius Štromas. — Tai viena priežastis, kodėl besiginantis yra pranašesnis už atakuojantį”.

Kaip ir visi Friholdo miestai, Pirmasis stovėjo įduboje, kurią suformavo viena didžiulė upė. Sprendžiant iš pavadinimo, šiandienos sostinė buvo pati pirma gyvenvietė ir, kaip dauguma senų miestų visuose pasauliuose, augo chaotiškai, be jokio aiškesnio plano. Skirtingai nei modernesni miestai, pagrįstai besididžiuojantys savo iš anksto suplanuotomis erdviomis gatvėmis ir gražiomis aikštėmis, Pirmasis tegalėjo pasigirti gudriai persipynusių, netvarkingai išmėtytų pastatų bei kupolų sankaupa ir kreivų, siaurų skersgatvių raizgalyne. Kai prireikė statyti senato pastatą, jam vietą parinko kitoje įdubos pusėje. Kai kas netgi pareiškė, jog reikėtų apskritai sulyginti Pirmąjį su žeme ir viską pradėti iš pradžių. Šiaip ar taip, naujesni ir svarbesni pastatai kilo kuo toliau nuo senamiesčio.

Dauguma senato patalpų glūdėjo po žeme; virš jos kyšojo tik dailiai suapvalintas kupolas. Užtat koks! Pagamintas iš akmens, saulės spinduliuose mirguliuojančio visomis vaivorykštės varsomis. Ir kažkur giliai po juo Olivija su daugybe kitų belaisvių dėjo viltis į jį, į Stelą. Jis pasistengė išmesti šias mintis iš galvos ir nužingsniavo link Krasnovskio palapinės.

Tasai jo laukė drauge su penkiais ar šešiais savo padėjėjais. Du palinkę peržiūrinėjo atspausdintus dokumentus, trečiasis sėdėjo prie kompiuterio; ir visi tučtuojau smalsiai sužiuro į Stelą. Pagal savo statusą savanoriai nesilaikė formalumų; niekam ir į galvą nešovė išsitempti “ramiai”.

— Sveiki, generole, — lengviau atsidusęs, pratarė Krasnovskis.

— Labai džiaugiuosi, kad sugrįžote namo.

— Taip, malonu sugrįžti namo, Ivanai. Atleiskite, kad palikau jus vieną sunkią minutę. Man jau papasakojo, jog jūs velniškai gerai padirbėjote.

Pulkininkas Krasnovskis įsigudrino atrodyti ir susirūpinęs, ir pamalonintas.

— Norėtųsi galvoti, kad pateisinau man parodytą pasitikėjimą, sere, bet, bijau, mums paprasčiausiai neįtikėtinai pasisekė. Bet apie tai vėliau. Šiuo metu dienotvarkėje — senatas, kurį užgrobė tie prakeikti šėtonai. Tikiuosi, jums “Šonoje” papasakojo, kas čia pas mus dedasi?

Stelas linktelėjo.

— Žinoma. Ar jau žinote, iš kur jie atsirado?

Krasnovskio veidas ištįso.

— Taip, ir jums ši naujiena labai nepatiks, sere. Tie prakeikti šunsnukiai čia, Friholde, įkūrė požeminę bazę!

Stelas suraukė kaktą, atsisėdo į sudedamą krėslą ir ėmė suptis.

— Jūs teisus, naujiena man nepatiko. Kaipgi šitaip galėjo nutikti?

Nors viduje jis virė iš pykčio, išoriškai neišsidavė niekuo. Kaip ir visada, Stelas nė akimirkai nepamiršo, kad jį supa žmonės, kurie seka menkiausius jo veido išraiškos pokyčius, gaudo visus balso niuansus. Šiaip ar taip, mėginti įspėti viršininko mintis — tokia sena pramoga, kaip ir pati kariška tarnyba.

Krasnovskis prisėdo greta.

— Kol kas į šį klausimą tiksliai atsakyti negalime. Jų bazę aptikome, tikrindami infraraudono spinduliavimo nuotraukas, darytas iš palydovų naktį prieš senato užgrobimą. Ko gero, mums paprasčiausiai pasisekė. Daugelyje nuotraukų gerai matosi vorele judančios mašinos. Kompiuterinė palydovų sistema neužprogramuota pavojaus signalu reaguoti į antžeminio transporto judėjimą. Pačioje pradžioje manėme, kad mes patys peržiūrinėsim nuotraukas, — Krasnovskis gūžtelėjo pečiais. — Šiaip ar taip, tos mašinos staiga tarytum iš niekur išdygo pačiame dykumos centre ir pasuko mūsų link. Fotografijose matosi tik atskiros kolonos dalys… Pats žinot, kokia skylėta mūsų palydovinė sistema. Bet ir šito pakanka. Ji ten ir buvo — gerai užmaskuota požeminė bazė. Kaip roniečiai sugebėjo ją organizuoti, kol kas nežinia. Kai įsiskverbsim vidun, veikiausiai sužinosim daugiau.

Klausydamas Krasnovskio, Stelas susimąstęs spoksojo į palapinės stogą. Kažkuri jo esybės dalelė klykė: stok, bėk, daryk ką nors! Tačiau jis nuslopimo šį postūmį. Veikti dar ne metas, iš pradžių reikia sudaryti planą. Ir generolas vėl nė akimirkai nepamiršo, kad jį paslapčia stebi pavaldiniai.

— Gerai padirbėta, pulkininke, — ramiai, tvirtai pratarė Stelas.

— Nors bazės paslaptis dar neįminta, mes, šiaip ar taip, visiškai tiksliai žinome, kad planetai kol kas negrasina jokie laivai. Be to, dabar turime priedangą iš oro. — Išgirdę gerą naujieną, visi aplink ėmė šypsotis. — Ši aplinkybė atriša mums rankas, todėl galime nesiblaškydami visą savo dėmesį skirti senatui. Ar egzistuoja koks nors kontaktas su mūsų uodeguotaisiais “draugais”?

— Faktiškai ne, generole.

Krasnovskis įjungė portatyvinį holoprojektorių, ir Stelas išvydo posėdžių salę. Senatoriai sėdėjo įvairiomis pozomis, kai kurie dalinai išsirengę — dėl karščio, Figo nurodymu tvyrančio salėje.Vieni atrodė abejingi, kiti ryžtingi, o kai kas tik vargais negalais tramdė baimę. Juos galima suprasti: palei sienas lygiais intervalais sustingo dvylika Smėlynų Klano karių.

— Na, ir atrodo gi jie. Tarsi būtų atlėkę čionai tiesiai iš pragaro, — sumurmėjo Stelas.

“Psichologinis pranašumas jų pusėj, — pagalvojo jis, profesionalo žvilgsniu automatiškai įvertindamas ginkluotę, šarvus ir kitą roniečių amuniciją. — Taip, įveikti juos bus nelengva”.

— Čia tiesioginė transliacija? — paklausė Stelas.

— Taip, — atsakė pulkininkas. — Jie leidžia daryti videoįrašus, bet kategoriškai atsisako su mumis bendrauti. Pasak jų: “Jūs gavote įsakymus, vykdykite juos”.

Stelas atsistojo, priėjo prie holoprojektoriaus ir pakeitė kameros stebėjimo kampą, kad matytųsi tolimoji salės dalis, kur paprastai sėdėdavo Olivija. Ji miegojo, padėjusi galvą ant tėvo peties. Merginos veidas atrodė stebėtinai ramus — ypač palyginti su Kasteno veidu. Prezidentas gręžė artimiausią ronietį neapykantos kupinu žvilgsniu. Jo galva buvo aprišta; matyt, Oliveris neapsiribojo žvilgsniais. Krasnovskis nukreipė žvilgsnį nuo holoprojektoriaus į Stelą, bet jei ką nors ir pastebėjo, tai niekuo neišsidavė. Generolas išjungė projektorių ir grįžo į savo vietą.

— Gerai, Ivanai. O dabar papasakokite, kaip veikėt.

Pulkininkas paėmė cigarą, prisidegė ir prabilo:

— Iš komplekso išsyk evakavom visus… išskyrus tris labai sumanius savanorius. Jie pasislėpė ten, šalia posėdžių salės. Jiems įsakyta griežtai laikytis radijo tylos — nebent roniečiai pradėtų žudyti įkaitus ar kas nors mėgintų pabėgti. Frontalinės atakos nepradedam dėl to, kad ji būtų visiškai beprasmiška. Pastatas gali ištverti viską, netgi tiesioginį atominės bombos smūgį.

Koridoriai užverti plieninėmis durimis, o išorinių koridorių atsišakojimo taškuose stovi roniečiai. Mūsų paskaičiavimu, ten truputį daugiau nei du šimtai Smėlynų Klano karių — kaip suprantate, velniškai daug. Mums kiekvienam žingsny tektų įveikti stiprių, patyrusių, iki dantų apsiginklavusių karių pasipriešinimą. Tiesiog imti ir lįsti tenai būtų gryniausia savižudybė. Ir, kas svarbiausia, kol mes nusikapstysime iki įkaitų, tie bus jau šimtąkart negyvi. — Susirinkusieji pritardami Sušurmuliavo. — Kita vertus, laikrodis be atvangos tiksi, ir artėja laikas, kai roniečiai pažadėjo nužudyti belaisvius. Kaip bežiūrėsi, tas pats mėšlas, tebusiu aš prakeiktas.

Stelas linktelėjo:

— Kiek laiko mums dar liko?

— Trys dienos minus kelios valandos. Turint omeny, kad roniečiai ar tas niekšelis Rupas planetoje išties gali turėti šnipų, mes apsimetame, neva ruošiamės evakuacijai. Tačiau jei po poros valandų nepradėsim laipinti žmonių į laivus, visa mozaika pabirs į dalis. Tiesą sakant, beveik nebeturime laiko.

— Regis, pastatas visiškai neįveikiamas, — sumurmėjo Stelas.

— Kas, velniai rautų, jį suprojektavo? Gal tas gudruolis mums dabar patartų, kaip tenai įsibrauti?

— Tas “gudruolis” prieš jus, sere, — pratarė viena moteris, pakildama iš už stalo su dokumentais.

Vidutinio amžiaus, paprasto, atviro veido, su žvilgančia juoda oda ir tankia juodų garbanotų plaukų kepure. Sprendžiant iš antsiuvo, jai suteiktas savanorių kapitonės laipsnis.

— Atleiskit, kapitone, — atsiprašė Stelas, — bet susidaro įspūdis, tarsi būtumėt projektavusi tvirtovę. Ir kas išėjo? Didžiulė rakštis subinėj, daugiau nieko.

— Dėkoju… O gal neverta? — sprendžiant iš balso, ji nė kiek neįsižeidė. — Kapitonė Vels, jūsų paslaugoms. Atsakydama į jūsų klausimą galiu informuoti, kad jau perkaitinau ir kone išsunkiau savo smegenis, bet niekaip nesumąsčiau, kaip įsiskverbti vidun, — ji trumpai atsiduso ir išsitempė “ramiai”. — Ir vis dėlto prašau jūsų oficialaus leidimo vadovauti frontalinei atakai, sere.

— Ačiū, kapitone, — rimtai atsakė Stelas. — Tačiau tokiam vertingam talentui tokiame akivaizdžiai savižudiškame puolime ne vieta. Mums jūsų dar prireiks… kai viskas baigsis. Frontalinė ataka atkrenta, — tęsė jis, kreipdamasis į Krasnovskį ir likusius.

— Ir toliau vaidinkit, kad ruošiatės evakuacijai. Man reikia pagalvoti. Susitiksime čia po valandos, o kol kas visi laisvi.

Taip taręs, Stelas atsistojo ir išėjo iš ankštos palapinės. Visi tie žemėlapiai, kompiuterinės schemos ir raštai tik trikdė. Didžiąją apmąstymams skirtos valandos dalį jis paprasčiausiai klaidžiojo be jokio tikslo, kurdamas visokiausius planus ir tučtuojau juos atmesdamas. Nė vienas neatrodė išganingas, visi reikalavo gausybės aukų. Galiausiai Stelas atsidūrė ten, kur milžiniška upė baigė savo neilgą kelionę žemės paviršiumi ir vėlei nyko po žeme. Jis atsisėdo ant kranto ir, klausydamas Štromo patarimo, pamėgino išmesti iš galvos j į užvaldžiusias mintis. “Apie nieką negalvok, ir atsakymas ateis savaime”. Žvilgsnis klaidžiojo, o sąmonė tarytum susiliejo su čiurlenančiu vandens srautu, veržliai lekiančiu tenai, kur turėjo prasidėti ilgas kritimas į niūrias gelmes. Stelas įsivaizdavo, jog tėkmė jį neša; vanduo vėsina sausą, įkaitusią odą, tempia žemyn, tolyn nuo paviršiaus ir begalinių rūpesčių. Gal Olivija pro šarvuotą stiklą pamatys, kaip jis praplaukia pro šalį, atlikdamas paslaptingą kelionę, kuri pasibaigs kažkur giliai ir toli…

Stelas krūptelėjo, ūmai suvokęs: eurekal Šiaip ar taip, ši mintis turi racijos.

Po kelių minučių jis įėjo į Krasnovskio palapinę, sunkiai alsuodamas nuo ilgo bėgimo per smėlį. Generolas truputį pavėlavo, visi jau susirinko ir laukė. Pasirodė ir Komo, stovintis truputį nuošaliau nuo likusiųjų.

— Gerai, kad jūs taip pat su mumis, viršila, — pasveikino jį Stelas. — Na, rodos, man šovė viena mintis… nors gali būti, kad ji tokia pat savižudiška, kaip ir frontalinė ataka. Kur kapitonė Vels?

— Čia, sere, — ji žengtelėjo į priekį.

— Puiku. Kapitone, būkit maloni, papasakokit mums viską, ką žinot apie upę, regimą iš senato posėdžių salės. Gal mums pavyks padaryti taip, kad senatoriai išvystų ne tiktai vandenį.

Iš pradžių stojo visiška tyla, o paskui visi susijaudinę prabilo vienu metu. Stelas kilstelėjo ranką, prašydamas tylos.

— Prašau, nusiraminkite… Kapitone Vels, ką pasakysit? Tarkim, mes sugebėsim ištverti tą kelionę požemine upe. Ar yra galimybė sugriauti šarvuotą plastiką, skiriantį ją nuo posėdžių salės?

Vels akimirkai susimąstė, o paskui sutrikusi atsakė:

— Man labai nemalonu pripažinti, sere, tačiau taip, tokia galimybė yra. Aš niekada nė nepagalvojau apie ataką iš upės pusės. Pasinaudojau pakankamai tvirta medžiaga, pajėgiančia sulaikyti srautą, tačiau ją galima susprogdinti. Protingai išdėliojus užtaisus, plastikas ištikš į gabalus.

— O kaipgi pati upė? — paklausė Krasnovskis. — Ar gali nutikti, kad visi paprasčiausiai nuskęs?

Stelas įsivaizdavo sprogimą, į visas puses skriejančius plastiko gabalus ir milžinišką bangą, kliūstelėjusią į salę.

Vels priėjo prie kompiuterio ir ėmė skubiai spaudyti klavišus. Ekrane viena po kitos sumirgėjo schemos ir trimatės projekcijos.

— Vargu bau, pulkininke. Projektuodami posėdžių salę, mes įvertinome, jog plastiką gali suskaldyti žemės drebėjimas, ir į vidų plūstels vanduo. Tačiau vos tik jis pakils per keturias pėdas, automatiškai įsijungs plieninės durys — jos užsivers, atskirdamos salę nuo upės. Štai… dirstelkit čionai.

Visi pažvelgė į ekranus, kuriuose pasirodė kažkokie raidiniai ženklai, o po jais užrašas: “AUTOMATINĖS UŽTVAROS VEIKIMAS UŽTVINDYMO ATVEJU; PATIKRINIMAS NUMERIS TRYS”.

Žodžius tuojau pat pakeitė posėdžių salės vaizdas. Joje dar tebevyko statybos darbai, krėslai jau sustatyti, tačiau nesimatė jokių kitų baldų. Pirmame plane už šarvuoto stiklo tekėjo upė. Staiga tarp pirmosios eilės ir pakylos priešpriešiais slystelėjo dvi milžiniškų plieninių durų pusės. Vos tik jos susijungė, upė dingo iš akiračio.

— Nuostabu, — tarstelėjo Stelas, kreipdamasis ne tiek į susirinkusiuosius, kiek pats į save. Po sprogimo jie turės visai nedaug laiko, bet visgi suspėti galima. — Dabar toks klausimas. Galbūt roniečiai jau užvėrė šias duris? Kai jūs, pulkininke, rodėte man tiesioginę transliaciją iš salės, upės nesimatė.

— Visiškai neįmanoma, sere, — tvirtai atsakė kapitonė Vels. — Kaip jau minėjau, mes niekada nemanėme, kad galėtų nutikti kas nors panašaus, todėl rankinis mechanizmo valdymas nenumatytas. Netgi privalomus kasmetinius patikrinimus atlieka kompiuteris, kuris roniečiams liko nepasiekiamas. Jis buvo išjungtas išsyk po senato užgrobimo.

— Gerai, — tarstelėjo Stelas. — Pulkininke Krasnovski, pasitelkite pačius geriausius sprogdintojus, ir tegul jie pasidarbuoja drauge su kapitone Vels.

— Klausau, sere!

Krasnovskis džiaugėsi, jog galų gale jie turi nors šiokį tokį planą. Netrukus Vels, lydima jaunučio leitenanto, iškeliavo ieškoti žmogaus, vardu Makas Kolas, kurį paprastai vadino Bum-Bum. Nepaisant tokios lengvabūdiškos pravardės, pilietis Makas Kolas buvo kalnakasybos inžinierius, kuriam sprogdinimo specialistai kone meldėsi kaip Dievui. Vos tik Vels ir leitenantas apleido palapinę, pulkininką pašaukė kom-technikas. Jo veido išraiška nežadėjo nieko gera.

— Na, kas nutiko, seržante? — nekantriai paklausė Krasnovskis.

Atsakydamas tasai spustelėjo valdymo pulto klavišą.

— Persuku atgal, sere, — paaiškino technikas.

Netrukus jie išvydo ant kelių klūpantį žmogų.

— Senatorius Holbrukas, — niauriai sukuždėjo Krasnovskis, jau įspėjęs, kas bus toliau.

Nugriaudėjo šūvis, ir senatoriaus galva pranyko ugnies pliūpsnyje. Kai kūnas susmuko, ekrane pasirodė aukštas roniečių karininkas be vienos ausies.

— Nemanykite, kad mes buki, žmonės. Jūs tyčia vilkinate laiką, kurdami belaisvių išvadavimo planus. Pamirškite bet kokią viltį. Jūs sulauksite tik naujų mirčių — kaip ta, kurios liudininkais tik ką tapote. Pradedant šia akimirka, aš kas keturias valandas nužudysiu po įkaitą — tol, kol prasidės gyventojų evakuacija. Jūs gavote įsakymus, vykdykite juos.

Ilgą laiką visi stovėjo, nebyliai stebeilydami į ištuštėjusį ekraną. Siaubo, kurį jie patyrė, neįmanoma išreikšti žodžiais. Galų gale Stelas pusbalsiu pratarė:

— Dabar mums svarbiausia — laikas, tad veikime kaip įmanydami sparčiau.

Jie vienas po kito grįžo prie savo darbų.

— Na, Žakai, kas naujesnio? — paklausė Stelas.

— Speckomanda jau kelyje, sere.

— Tu pasakei, kad jie paimtų mano ginkluotę?

— Taip, sere, ir manąją taip pat.

Komo akyse galėjai įskaityti neslepiamą nepritarimą draugo sprendimui. Jo manymu, vadui nedera pačiam dalyvauti tokiose operacijose. Stelas suprato, kad sveiko proto požiūriu Komo teisus. Tačiau jam dabar buvo nusispjaut į “sveiką protą”! Olivija atsidūrė tų monstrų, tų žudikų rankose, ir jis privalo ištraukti ją iš ten. Tai jau asmeninis reikalas. Be to, reikia už viską atsiskaityti su Rupu. Jei Stelui pavyks, Friholdo piliečiams neteks mokėti teismo išlaidų. Kad ir kaip ten būtų, jis įsakė atsiųsti speckomandą — brigadoje buvo keli skirtingų specializacijų būriai. Ir jei prireiks, jis iškvies čionai juos visus, nuo glaiderių pilotų iki rankininkų, sugebančių žaisti nesvarumo sąlygomis. Stelas buvo užkietėjęs specializuotų komandų šalininkas, bet dabar turėjo pripažinti, jog tarp brigados specialistų vargiai atsiras žmonių, apmokytų plaukioti požeminėmis upėmis.

— Mums labai padėtų bet kokia informacija apie sunkumus, kuriuos teks įveikti. Pulkininke, ar planetoje yra šių upių žinovas, su kuriuo galima būtų pasikalbėti?

Krasnovskis susimąstęs prikando lūpą.

— Ko gero. Profesorius Hamelis, vyriausias mūsų hidrologas. Liepsiu jį pakviesti. — Jis instruktavo seržantą, ir tas išsiskubino iš palapinės.

— Na, Ivanai, — pratarė Stelas, įsitaisydamas krėsle, — kiek suprantu, man išskridus, čia pas jus užvirė šiokia tokia košė.

— Taigi, — nelinksmai atsiliepė Krasnovskis. — Tie niekšai įsigudrino užgrobti termiumo gavybos ekstraktorių ir išsivežė jį su savimi.

Pulkininkas smulkiai papasakojo apie piratų antpuolį, tiksliai dėstydamas faktus ir negailėdamas savęs. Stelas prisiminė, kaip Malikas stovėjo ant tanko ir šūkavo įsakymus. Nieko, jo valanda dar išmuš, ir laukti liko nebeilgai.

— Įvertinus visas aplinkybes, — Krasnovskiui nutilus, prabilo Stelas, — jūs, Ivanai, veikėte šauniai. Niekas nebūtų įstengęs padaryti daugiau. Žinoma, blogai, kad ekstraktorius atsidūrė jų rankose, bet, velniai rautų, kam jiems ekstraktorius be planetos? O planetos jie negaus, tegul būsiu prakeiktas!

Krasnovskis lengviau atsiduso ir nusijuokė. Širdies gilumoje jis ir pats buvo patenkintas, bet nežinojo, kaip jo veiksmus įvertins tokios aukštos klasės profesionalas, kaip Stelas.

Pasirodė seržantas, išsiųstas pakviesti profesoriaus.

— Profesorius Hamelis atvyko, sere, — pranešė jis.

— Kvieskite jį vidun, — paliepė Krasnovskis.

Seržantas žengtelėjo į šalį, ir ant slenksčio pasirodė liesas žmogus, įdegęs iki raudonumo, su rusvai raudonų plaukų kupeta ir tokios pat spalvos barzda. Energingai šaudydamas žaliomis akimis, jis tarytum vertino viską ir visus, esančius palapinėje.

— Sveikas, Ivanai. Kuriems galams aukštai vadovybei prireikė kuklaus mokslininko?

— Žinau, koks tu kuklus, — šyptelėjęs atsakė Krasnovskis. — Generole Stelai, šis užkietėjęs egoistas ir yra profesorius Irvingas Hamelis, vyriausias mūsų hidrologas. Nors, pats matot, žiūrėti beveik nėra į ką.

— Labai malonu, profesoriau, — Stelas spustelėjo Hamelio ranką. — Prašau vadinti mane Marku.

— Gerai, tegul bus Markas, — atsakė tas, įsitaisydamas ant dėžės su sprogmenimis. — O mane draugai vadina Irvu. Na, kas nutiko? Man kažkodėl atrodo, kad jus domina ne tiktai mano draugija.

— Tu bent jau žinai, kas vyksta senate? — pasiteiravo Krasnovskis.

— Žinoma, — profesorius liūdnai palingavo galvą. — Kaip nežinosiu. Aš ir pats tik per plauką neatsidūriau tenai. Išsyk po neeilinės sesijos turėjau susitikti su senatoriais ir pamėginti įkalbėti juos padidinti asignavimus hidrologiniams tyrimams. Kaip sykis ėjau tenai, kai mane sulaikė tie… šėtonai.

— Na, Irvai, ko gero, jūsų padedami mes sugebėsime duoti senatoriams hidrologijos pamoką, kurios jie ilgai nepamirš, — šyptelėjo Stelas. Jis išdėstė profesoriui savo planą: su upės tėkme pasiekti šarvuotą senato salės užtvarą, išsprogdinti joje spragą ir, pasinaudojus netikėtumo faktoriumi, užpulti roniečius. — Tas faktas, kad mes neketiname vykdyti jų reikalavimų, nekelia jokių abejonių. Gal šis planas padės išlaisvinti senatorius, atsiperkant minimaliais nuostoliais. Tik štai klausimas — ar jis įgyvendinamas?

Hamelis suraukė antakius ir susimąstė. Galiausiai nusišypsojo ir tarė:

— Manyčiau, taip… Įgyvendinamas… jeigu jums pavyks rasti pamišėlių, kurie imsis šio darbo.

— Pamišėlių pas mus nors vežimu vežk, — kreivai šyptelėjęs, atsakė Krasnovskis. — Atleiskite, generole, aš nenorėjau jūsų įžeisti.

— Nieko tokio, pulkininke, — atsiliepė Stelas. — Gerai, Irvai. O dabar papasakokite, kas mūsų laukia.

Hamelis pašoko ir priėjo prie kompiuterinio Krasnovskio terminalo.

— Galima?

— Aišku, — atsakė tas.

Pirštai nubėgo klavišais, ir ekrane nušvito schema.

— Visų pirma, jūs turite suprasti, generole, kad mes menkai tenutuokiam, kaip šios upės elgiasi po žeme. Vienintelis rimtas informacijos šaltinis — autonominiai povandeniniai aparatai, kuriuos stengiamės persiųsti iš vienos vietos į kitą. Aš ne veltui pasakiau “stengiamės”, nes mums pavyksta tiktai tris kartus iš šimto. Vėliau mūsų narai patikrina gautus duomenis, bet, patys suprantate, jų galimybės gana ribotos. Galiu pridurti, jog mes niekada nemėginome įgyvendinti tokio grandiozinio plano, kaip jūsiškis. Todėl viskas, ką čia matote, tėra spėlionės, grindžiamos povandeninių aparatų surinktais duomenimis ir skurdžiomis narų pateiktomis žiniomis — tie vaikinai padėjo statyti langą, kurį jūs ketinate sudaužyti.

Be atvangos raukydamas antakius, profesorius nužvelgė klausytojų veidus.

— Dar galiu pridurti, kad, įeidami į posėdžių salę ir išeidami iš jos, narai naudojosi kilnojama šliuzo kamera; be to, jie buvo prisirišę gelbėjimo lynais, — jis gūžtelėjo pečiais. — Ir vis dėlto, kartoju — iš principo jūsų planą įgyvendinti įmanoma, ir štai ką aš turiu omeny. — Hamelis atsigręžė į ekraną: — Laimei, būtent šią upę mes išstudijavome nuodugniau nei kitas. Šiaip ar taip, ji gi teka per sostinę. Dabar dirstelkit čionai. Ši schema vaizduoja išilginį požeminės upės dalies pjūvį, — Hamelis elektronine rodykle brūkštelėjo išilgai upės vagos. — Atkreipkite dėmesį į šį ruožą, — rodyklė sustingo, ir Stelas išvydo, jog upė, iki tol nenumaldomai kritusi žemyn, ūmai pakeitė judėjimo kryptį ir staigiai pasuko į viršų. — Ko gero, būtent ši vieta taps visų pavojingiausiu jūsų kelionės tašku. Čia upė priversta aplenkti kliūtį — uolinį masyvą, — Hamelis bedė rodykle į tamsią beformę dėmę, pakibusią viršum taško, kuriame upės tėkmė keitė kryptį. — Apatinėje šio U formos posūkio dalyje srovė gerokai paspartėja, nes vandeniui reikia prasiveržti pro siaurą angą, kurios skersmuo viso labo keli jardai. Čia lengva pakliūti į spąstus jei, tarkim, srovė prispaus jus prie sienos, sukaustydama judesius, ar paprasčiausiai blokš į uolą.

Hamelis pažvelgė į Stelą, į Krasnovskį, vėl į Stelą.

— Bet tai dar ne viskas. Kai tik — arba, tiksliau pasakius, jeigu — jūs sėkmingai įveiksite siaurą uolos properšą, reikės tučtuojau kažkokiu būdu pristabdyti judėjimą. Antraip jus paprasčiausiai nuneš pro posėdžių salę ir nuplukdys toliau, žemyn upe. Jeigu šitaip nutiks, jeigu nesugebėsite į ką nors įsikibti ir išsilaikyti, jus galų gale išmes į vandenyną netoli pietų ašigalio. Kelionė truks kelias savaites, ir, žinoma, paskutinę stotelę pasieksite jau nebegyvas, — Hamelis šyptelėjo. — Aišku, visa tai tik prielaidos. Jei kas nors kada nors ir ryžosi panašiai kelionei, jis, be abejo, žuvo ir negali pasidalinti su mumis savo įspūdžiais.

Tą akimirką viršila Komo kyštelėjo galvą į palapinę ir tarė:

— Povandeninio plaukiojimo įranga atvyko, sere… Kas nori pasimaudyti?


14


Jie išsirikiavo palei upę, dvidešimt pačių geriausių brigados karių, savanoriškai pasisiūliusių dalyvauti pavojingoje ekspedicijoje. Tiesa, dabar jie labiau panėšėjo į kažkokias jūrų pabaisas, nei į žmones. Visi apsivilko specialius kostiumus galinčius funkcionuoti bet kokioje skystoje aplinkoje, bet efektyviausius senajame gerajame H


0. Savaime atsistatantys kostiumai su nedideliais varikliais, apsauginiu šarvuotu sluoksniu bei įmontuotais ginklais galėjo tris paras tiekti narui orą, maistą bei vandenį ir teikti ribotą medicininę pagalbą. Be to, kiekvienas savanoris turėjo asmeninį ginklą, o ant pečių — kuprinę su specialia įranga. Žvelgdamas žemyn, į galingą upės tėkmę, Stelas be paliovos savęs klausė, ar padės visa tai — kostiumai, įranga, ginklai… Bet kam spėlioti? Jis smakru įjungė mikrofoną.

— Na, kaip sakydavo senis Bulius, kas paskutinis — tas Tobariano beždžionė!

Tardamas šiuos žodžius Stelas liuoktelėjo į priekį. Kai tik jis pasinėrė į šaltą žalsvą vandenį, upės tėkmė pastvėrė generolą ir nunešė tolyn. Jis smakru spustelėjo reikiamą mygtuką, ir iš pažastų. į delnus slystelėjo nedideli valdymo pulteliai, primenantys pistoleto rankenas. Juos spaudžiant ir sukiojant, galima reguliuoti judėjimo greitį bei kryptį. Stelas paspaudė priešakinę pultelių dalį, ir iš tūtų, įtaisytų abipus kojų kelių lygyje, trykštelėjo vandens čiurkšlės. Judėjimas sulėtėjo.

— Sekite paskui savo vadovus, — įsakė jis.

Savanoriai vienas paskui kitą šoko į upę ir išsirikiavo ilga vorele.

— Tvarkelė, — tarstelėjo Stelas. — Leiskite jums priminti, jog tai vienintelis mūsų šansas išspręsti visas problemas. O dabar praneškit, kaip sekasi.

— Noriu pas mamytę, — gailiai suinkštė kažkas.

— Po velnių, tu net nežinai, kas ji, — tučtuojau atsiliepė kitas.

Stelas šyptelėjo ir išgirdo piktą viršilos Komo balsą:

— Ei, klounai! Visai netrukus galėsit savo pokštais palinksminti roniečius. Jie tikri šmaikštuoliai, tad veikiausiai įvertins jūsų humorą. O kol kas patylėkit… Atleiskite, sere. Komanda A susirinkusi ir pasirengusi veikti.

— Komanda B susirinkusi ir pasirengusi veikti, — atsiliepė kapralas Stiksas.

— Gerai, — pratarė Stelas. — Atmenate, apie ką kalbėjom pasitarime? Mes privalom įplaukti į Šėtono Kilpą pačiu mažiausiu greičiu. — Šėtono Kilpa jie praminė U formos linkį toje vietoje, kur upė staigiai sukosi aukštyn. — Būkit atidūs… Ten srovė mus suspaus ir ims nešti siaubingu greičiu, trankydama į uolas. Žinoma, kostiumai turi šarvuotą sluoksnį, tačiau jo galimybės nėra beribės. Ir dar. Už Šėtono Kilpos mums beveik nebeliks laiko. Komanda A plauks pirma, įtvirtins tinklą ir padės komandai B. Komanda B — prieš pradėdami veikti, įsitikinkit, kad tinklas nepažeistas, ir mūsų niekur nenunešė. Priešingu atveju ištempkit savo tinklą ir tik tada išdėliokit užtaisus tose vietose, kurias nurodė Bum-Bum Makas Kolas. Jeigu kas, iš pietų ašigalio atsiųsim jums atviruką.

Pasigirdo nervingas kikenimas — visi suprato, jog tiems, kurie praplauks pro tinklą, bus galas.

— Klausimų bus? — Tyla. — Na, tuomet pirmyn… Sėkmės visiems!

Upės vaga palaipsniui siaurėjo, tėkmė vis spartėjo, ir žmonės skriejo į priekį vis greičiau — mažutėlaičiai kamuolėliai, pasiklydę beribiame vandenyne; palyginti su galingos upės valia, jų troškimai ir viltys atrodė tiesiog niekingi. Sienos pamažu artėjo, dugnas tolo. Kaudamasis su srove, Stelas iš visų jėgų spaudė savo pultelius, bet upė nugalėjo — jį nenumaldomai nešė vis greičiau ir greičiau. Pro drumstą žalią vandenį abiejose pusėse ryškėjo dantytos uolos. Srovė pakėlė dugno nuosėdas, ir vandens spalva iš žalios pavirto į rudą. Drumzlės sūkuriavo aplink, ir stiprios šviesos, kurią metė šalme įtaisytas išorinis žibintas, fone žibėjo milijardai mikroskopinių dugninių nuosėdų dalelyčių.

“Įdomu, — probėgom pagalvojo Stelas, — ar tarp jų yra termiumo? Juk visa Ši velniava kilo būtent dėl jo”. Jis garsiai nusijuokė, ūmai prisiminė, jog mikrofonas įjungtas, ir tuojau pat jį išjungė. Likusieji veikiausiai nuspręs, kad vadas išprotėjo. O gal sukurs dar vieną pasakaitę, kurią vėliau seks kareivinėse? Generolas Stelas nusikvatojo pavojui į veidą! Tačiau generolo Stelo viduriuose glūdėjo toks svoris, tarsi per priešpiečius jis būtų prarijęs kelias švinines kulkas. “Betgi tai visų natūraliausias dalykas pasaulyje, — ne kartą sakė Bulius Štromas. — Norėčiau pasižiūrėti į tą idiotą, kuris prieš mūšį nejaučia baimės. Velniai rautų, sūneli, juk žmogus gali prarasti savo subinę!”

Kuo giliau jie niro, tuo tamsiau darėsi aplink. Labai netrukus dienos šviesa išnyko be pėdsako, o sienos priartėjo per penkiolika ar dvidešimt pėdų. Dabar Stelas susikaupęs reguliavo savo judėjimo greitį, tačiau maigyti pultelius buvo velniškai sunku. Šen bei ten upė nuplovė minkštesnį dirvos sluoksnį, apnuogindama pliką uolą. Ūmai priešakyje Stelas išvydo vieną tokį darinį: milžinišką, juodą akmeninę ietį, tokią tvirtą, kad per milijonus metų vanduo teįstengė ją nugludinti. Stelą nešė stačiai į uolą. Manipuliuodamas pulteliais, jis iš visų jėgų stengėsi pasukti į šalį, ir tuo pat metu įjungė mikrofoną:

— Priešaky uola… Žemyn, nerkite žemyn!

Žmonės už Stelo nugaros vienas po kito įvykdė jo įsakymą, leisdamiesi žemyn ir slysdami kone pačiu dugnu. Galiausiai ir generolui pavyko pakeisti savo judėjimo kryptį. Jis ėmė nuožulniai leistis žemyn, tačiau susidūrimo neišvengė.

Srovė bloškė jį į uolą. Galva trenkėsi į vidinį šalmo paviršių, regis, tokį kietą, tarsi jame nebūtų jokio pamušalo. Smūgis deginančiu skausmu atsiliepė kaukolės gelmėje, sąmonę aptraukė rūkas. Stelas įnirtingai kovėsi, stengdamasis leistis toliau, tačiau jam nepavyko — tėkmė stačiai prikalė jį prie akmens. Kojos laisvai sūpavosi nedidelėje erdvėje po uola, o galvą prilaikė virš jos garmantis srautas. Kostiumas atkakliai stengėsi užtaisyti aibę smulkių spragelių, pro kurias vidun skverbėsi šaltas vanduo, o speciali kalbanti šalmo įranga be atvangos murmėjo, informuodama Stelą apie naujus pažeidimus. Ūmai kažkas stvėrė jį už kulkšnies ir staigiai trūktelėjo žemyn. Pasirodo, jį išgelbėjo Komo, kaip sykis tą akimirką plaukęs po uola. Srovė nešė juos kojomis į priekį tiesiai link Šėtono Kilpos. Kostiumas suleido Stelui nuskausminančių bei žvalinančių vaistų, ir jo galva prašviesėjo. Generolas pažymėjo, kad siurbliams pavyksta išpumpuoti iš kostiumo vandenį… šiaip ar taip, kol kas.

— Dėkui, Žakai. Man nieko nenutiko…

Komo neatsakė — neturėjo laiko. Dabar juos nešė beveik stačiai žemyn, ir viršila rūpinosi, kas bus, kai jie pasieks dugną. Bet štai jie jau pačioje apačioje, ir upė pastvėrė žmones, atimdama iš jų paskutinę galimybę įtakoti savo judėjimą. Prieš pat Šėtono Kilpą dalis vandens gręžėsi tekėti atgal, ir toje vietoje susidarė siaubingi verpetai. Stelą su Komo suko ir blaškė nelyginant mažutėlaites smilteles. Jiems įkandin ir likusius pastvėrė tas pats pašėlęs sūkurys. Žmonės trankėsi į uolas ir vienas į kitą tarsi biliardo rutuliai. Vienas komandos A narys nuo smūgio neteko sąmonės, ir j į nunešė šalin; kostiumas virto skarmalais, vidun kliūstelėjo vanduo. Du komandos B karius stačiai perplėšė pusiau. Stiksas matė, kaip jų rankos, kojos bei liemenys susivijo į neįtikėtiną kamuolį, liuoksintį tai aukštyn, tai žemyn, tai į šalis — tarsi jis upės įsakymu šoktų siaubingą mirties šokį. Paskui, tarytum šis kūrinys būtų jai nusibodęs, upė suplėšė savo “žaislelį” ir prarijo atskirais kąsniais.

Stelą ji vėl išstūmė beveik vertikaliai aukštyn. Iš begalinių kostiumo įplėšimų stulpeliu kilo oro burbuliukai. Pirmieji pasiekę Šėtono Kilpą, Stelas su Komo pirmieji ir išplaukė išjos. Paragintos gausaus adrenalino antplūdžio, Stelo mintys blaškėsi it pašėlusios. Visų sunkiausia dar priešaky. Po poros minučių juos neš pro apžvalginį senato salės langą. Stelas išsirietė, vargais negalais nusitraukė nuo pečių kuprinę ir priglaudė ją prie krūtinės. Kuprinėje tinklas. Jo paskirtis paprasta — sustabdyti žmones, neleisti jiems praskrieti pro šalį ir nuplaukti upe tolyn, į užtikrintą mirtį. Generolas ištraukė trosą ir švystelėjo kuprinę kaip įmanydamas toliau; upė ją pastvėrė ir nusinešė. Po penkių sekundžių nešulys sprogs ir išsvies tinklą, kuris išsiskleis į visas puses nelyginant parašiutas. Vėliau komanda B dėl viso pikto išskleis dar vieną tinklą, nors Stelas vylėsi, jog pakaks ir šito. Štai priekyje jau sumirgėjo švieselės — apžvalgos langas atsidūrė visai greta. Galų gale kuprinė sprogo, tinklas išsiskleidė. Palietęs uolą, jis specialia mastika aklinai prisiklijavo prie jos, sukurdamas neįveikiamą kliūtį. Stelas taip smarkiai rėžėsi į tinklą, kad net atšoko šalin, bet netrukus vėl nuplaukė pasroviui.

— Kampas! — suriko Komo.

Stelas tučtuojau suprato, kas atsitiko. Vienas tinklo kampas neprisiklijavo prie sienos ir dabar, spaudžiamas tėkmės, pleveno ir pliaukšėjo nelyginant burė vėjyje. Atsirado spraga, kurią reikia kuo greičiau užtaisyti, antraip kas nors nugarmės upe žemyn. Beviltiškai kabindamiesi už sienų, Stelas ir Komo nušliaužė link atsiknojusio krašto, stengdamiesi pasiekti jį anksčiau, nei upė atneš kitą žmogų, tačiau širdies gilumoje suprato, jog nesuspės. Taip ir nutiko. Tamsi figūra nėrė tiesiai į kiaurymę ir nuplaukė tolyn, į tamsą.

— Šūdas! — palaipsniui tykstantis balsas priklausė kareiviui Levitcui. — Deja, sere, matyt, tai aš atsiųsiu jums atviruką…

Ir viskas. Kone klykdamas iš sielvarto, Stelas pašoko, kojomis užkabino tinklą, pastvėrė tabaluojantį kraštą, stipriai prispaudė jį prie uolos ir pajuto, jog tasai galų gale prisiklijavo. Ir tik tada suprato, kaip jam pasisekė. Jei būtų prilietęs mastiką, ji būtų mirtinai prikibusi priėjo kostiumo.

Kiekvienas tinklo krestelėjimas liudijo, kad pasirodė tie, kurie plaukė įkandin. Stelas atsigręžė ir pirmąkart pamatė apžvalgos langą bei už jo plytinčią posėdžių salę.

— Komanda B, išdėlioti užtaisus! — įsakė jis.

Įdomu, juos pastebėjo ar dar ne?

Figas pavargo — bemiegės naktys ir nuolatinė įtampa padarė savo. Jis sėdėjo pačioje pirmoje eilėje, pusiau primerkęs akis ir leisdamas sąmonei susilieti su šventuoju skysčiu, plaukti drauge su juo. Vandens paviršiuje šoko šviesa ir šešėliai, be atvangos kuriantys tobulo grožio raštą. Po poros minučių Figas turės nušauti dar vieną įkaitą; ši mintis jam kėlė pasibjaurėjimą. Taip, jis privalo nužudyti žmogų ir savo pareigą atliks, tačiau širdies gilumoje Klano vadas jau suprato, kad Taryba padarė klaidą. Žmonės neatsisakys planetos, netgi visų įkaitų gyvybės kaina. Vadinasi, vienu daugiau ar vienu mažiau — jokio skirtumo. Tačiau Figas gavo įsakymą, ir, nepriklausomai nuo rezultato, įsakymas turi būti įvykdytas. Upės gelmėje vėl pradėjo blaškytis šešėliai, tačiau šįsyk jų šokis atrodė kažkaip… keistai, šiek tiek kitaip, nei visada, — nelyginant jie judėtų prieš šventojo skysčio srovę. Figas plačiai atsimerkė. Jis mąstė greit ir beveik išsyk suprato, kas vyksta. Pašoko, susijaudinęs suplakė uodega į grindis ir suriko:

— Ataka iš upės pusės!

Pasigirdo duslus sprogimo garsas. Vanduo išstūmė didžiulį šarvuoto plastiko gabalą ir bloškė jį tiesiai į Figą. Tasai parkrito, vanduo užliejo jam nosį ir bumą. Ronietis pamėgino surikti… bet negalėjo išleisti nė garso.

Upė, prasiveržusi pro sprogimo išmuštą angą, nusitempė Stelą drauge ir sviedė į posėdžių salę. Jis persivertė ir taip smarkiai trenkėsi į grindis, jog vos neprarado žado. Burna gaudydamas orą, generolas žiūrėjo, kaip vanduo užlieja salę, kildamas vis aukščiau ir aukščiau. Labai miglotai, tarytum iš tolo, girdėjosi siaubo klyksmai. Paskui vanduo susiliejo virš Stelo galvos, ir visi išoriniai garsai nutilo. Jis apgraibomis surado krėslą, įsikibo į jį, prisitraukė ir įstengė atsistoti. Kai galva išniro virš vandens, generolas pamatė siaubingą visuotinės sumaišties ir mirties paveikslą.

Tuos roniečius, kurie sėdėjo pirmose eilėse, upė nuplovė ir išsvaidė lygiai taip pat, kaip ir jų belaisvius. Tačiau tų ateivių, kurie stovėjo prie tolimosios sienos, vanduo nepasiekė, ir, laikydamiesi gauto įsakymo, jie ėmė metodiškai šaudyti į žmones. Prasidėjo kruvinos skerdynės. Tiesa, kai kurie senatoriai sugebėjo paslėpti ginklus, ir netrukus grobikų gretos truputį praretėjo. Vėliau prie senatorių prisijungė ir Stelo žmonės. Atsimušę į vandenį, energetiniai spinduliai pakėlė didžiulius garo kamuolius. Tratėjo automatai, švinas vienodai sėkmingai plėšė į gabalus tiek žmonių, tiek ir roniečių kūnus. Stelas taip pat išsitraukė blasterį ir atidengė ugnį, nukaudamas po tris karius išsyk, tačiau iš avarinių koridorių jau skubėjo kiti. Kovodamas su tėkmės pasipriešinimu, Stelas galiausiai išbrido iš vandens, tačiau kostiumas kaustė judesius, paversdamas jį puikiu taikiniu.

Kažkuria savo sąmonės dalimi generolas viską suvokė, tačiau jo dėmesys buvo skirtas Olivijos paieškoms. Štai ji! Regis, mergina taip pat pastebėjo Stelą. Kaip sykis tą akimirką ji mėgino sutrukdyti tėvui plikomis rankomis pulti milžinišką ronietį. Bet ateivis iššovė anksčiau. Kulkos pervėrė prezidento kūną, išplėšdamos iš nugaros kruvinus mėsos gabalus. Žudikas atsigręžė, taikydamasis į Oliviją, bet staiga iš kažkur išniro žmogus, labai panašus į Rupą, ir stipriai smogė jai į veidą. Netekusi sąmonės, Olivija parkrito, ir žmogus nutempė ją link išėjimo. Ateivis gūžtelėjo pečiais ir atsisuko, ieškodamas naujo taikinio. Stelas jį pribaigė ir puolė paskui merginą, tačiau bėgo nelabai greit — dėl kostiumo. Staiga pasigirdo Komo riksmas:

— Generole, už nugaros!

Stelas staigiai atsisuko, kilstelėjo ranką ir spėjo atmušti jo link skriejantį kovinį kirvį.

Figas lėtai skendo, prisirijęs šventojo skysčio. Neįtikėtinomis pastangomis jis pamėgino nustumti plastiko gabalą, prispaudusį jį prie grindų. Galų gale tasai pajudėjo, ir slegiantis sunkumas dingo. Figas atsisėdo, paskui atsistojo. Pritrenktas, vargais negalais kovodamas su vandens pasipriešinimu, jis nukiūtino link pakopų, vedančių ant pakylos. Iš viršaus bus geriau matyti, ir vadovauti kariams bus patogiau. Vanduo vis plūdo, jo lygis kilo vis aukščiau. Galų gale Figas pasiekė pakylą ir užsiropštė ant jos.

Bet kas gi čia? Koks keistas garsas… Kai ronietis suprato, kas vyksta, buvojau pernelyg vėlu. Milžiniškų plieninių durų pusės užsitrenkė, ir jis atsidūrė upės spąstuose.

Kovinio kirvio rankena taip stipriai smogė Stelui per ranką, jog pirštai paleido blasterį, ir ginklas dingo po vandeniu. Ronietis išsišiepė ir vėl kilstelėjo kirvį. Stelas smakru spustelėjo mygtuką ir pajuto, kaip į delnus slystelėjo valdymo pulteliai. Generolas ištiesė kairiąją ranką į karį, paspaudė raudoną mygtuką ir pajuto atatranką, kai iš pašonės išlėkė pėdos ilgio harpūnas ir įsmigo į ateivio krūtinę. Harpūno smaigalyje įtaisytas užtaisas sprogo, ištaškydamas ronietį į druzgus. Kruvini gabalai nukrito į vandenį, nudažydami jį raudonai.

Vanduo jau pasiekė Figo smakrą. Praeis viso labo kelios sekundės, skystis susilies virš vado galvos, ir tasai nuskęs — kaip ir dauguma jo gentainių, Figas nemokėjo plaukti. Jis ramiai pagalvojo: “Na, ir kas, netgi jei aš mokėčiau plaukti? Mirčiau keliomis minutėmis vėliau, ir tiek. Bet svarbiausia, negi galima priešintis šventajam skysčiui? Toks elgesys būtų tiesiog nepadorus”. Gaila, kad jam nelemta žūti drauge su savo kariais, bet… Vadinasi, toks likimas.

Priėmęs sprendimą, Figas lėtai nukiūtino link šarvuotame plastike pramuštos angos. Vanduo jau užpildė visą prieinamą erdvę ir daugiau nebeplūdo. Beliko tik žengti pro spragą ir leistis nešamam tėkmės. Figas mostelėjo vibrodurklu, perrėžė tinklą ir nuslydo į tamsą. Taip, štai dabar jis iš tiesų susiliejo su šventuoju srautu. Sąmoningai nesipriešindamas tobulai esybei, jis mąstė apie karštą oranžinę saulę, rausvo smėlio dykumą ir… namus, kurių daugiau niekada nebepamatys.

Stelas dairėsi į šalis, ieškodamas Olivijos, tačiau mergina pradingo. Kautynės baigėsi. Visi Smėlynų Klano kariai buvo negyvi arba paimti į nelaisvę. Stelas lėtai ėjo tarp plūduriuojančių lavonų, tačiau Olivijos niekur nesimatė. Matyt, Rupas pabėgo ir pasiėmė ją drauge. Stelas mintyse keikė jį paskutiniais žodžiais. Koks niekšas! Nieko, atpildo jis neišvengs.

— Viršila! — šūktelėjo generolas.

Jokio atsako. Kiek atokiau Stelas pastebėjo veidu žemyn plūduriuojantį kūną su apsauginiu kostiumu ir pajuto, kaip iš siaubo susigniaužė širdis. Jis nubrido per vandenį, pervertė lavoną ir išvydo pažįstamus veido bruožus. Viršilos krūtinėje žiojėjo kumščio dydžio skylė. Atsargiai pakėlęs Komo kūną, Stelas nunešė jį prie galinės sienos ir paguldė sausoje vietoje. Gerklėje įstrigo gumulas, skruostais riedėjo ašaros. Velniai rautų, kodėl būtent Žakas? Ir būtent tada, kai jie galiausiai surado namus?.. Staiga Stelas suprato, kad namai Friholde Komo rūpėjo mažiausiai. Jo namai buvo brigada, ir Žakas paskui ją būtų ėjęs į pasaulio kraštą. O Stelui visuomet trūko laiko apie tai pamąstyti ir pasikalbėti su Komo iš širdies. Generolui pavyko sau įteigti, kad ir ištikimasis draugas trokšta to paties, kaip ir jis.

— Aš juo pasirūpinsiu, sere, — pratarė Stiksas.

— Ačiū, kaprale.

Stelas lėtai nusigręžė ir nuėjo pro masyvias, dabar jau atviras, duris. Visur šmirinėjo kareiviai ir savanoriai. Vieni linkčiojo, kiti saliutavo aukštam karininkui paniurusiu veidu, kuris nuvargęs kopė laiptais, po pažastimi nešdamas šalmą. Bet karininkas nieko nepastebėjo. Jis regėjo Komo veidą — rudas akis, pašaipias ir protingas, sugebančias tiek daug matyti ir pastebėti. O kiek kartų jis išgelbėjo gyvybę pačiam Stelui… Jeigu Stelas būtų atsidūręs reikiamoj vietoj reikiamu laiku! Viskas galėjo pasibaigti kitaip.

Bet, išėjęs į karštą vidudienio saulę, generolas sutramdė širdies skausmą, kaip ne kartą darydavo anksčiau. Reikėjo pagalvoti apie gyvuosius; beliko tikėtis, kad jie verti tokios aukos.


15


Šalti skausmo pirštai perplėšė tamsą, kurioje skendėjo Olivija, ir gniaužėsi vis stipriau, stipriau… Ji atsitokėjo ir pajuto, kaip galvoje pulsuoja klaikus skausmas. Stengdamasi įsitaisyti patogiau, ištiesė ranką ir įsitvėrė… Kas čia? Regis, virvė. Taip, virvė, kuria surištas kažkoks didelis ryšulys. Olivija išsitiesė, apsidairė ir suprato sėdinti galiniame per duobes besikratančios mašinos skyriuje.

— A-a, jūs atsipeikėjote, — pratarė Rupas, žvilgtelėjęs į ją per apžvalgos veidrodėlį. — Atleiskite, tačiau aš buvau priverstas jums trinktelėti.

Olivija kilstelėjo ranką ir apsičiupinėjo žandikaulį, o paskui galvą ties smilkiniais. Žandikaulį nepakenčiamai maudė, o ant galvos, kurią ji susitrenkė krisdama, iššoko didžiulis skausmingas gumbas. Ir tada plūstelėjo prisiminimai — tėvas puola roniečių karį, ji nesėkmingai stengiasi jį sulaikyti, ir… ją persmelkęs siaubas, kai tėvas krito, pervertas kulkos. Ir viskas per Rupą! Olivija aistringai troško pulti išdaviką ir pasmaugti j į plikomis rankomis, bet, deja, tai buvo neįmanoma. Priešakinę ir galinę mašinos dalis skyrė metalinė pertvara su vieninteliu labai mažu langeliu. Tarsi perskaitęs merginos mintis, Rupas tarė:

— Žinau, jūs manęs nekenčiate, ir, patikėkit, man labai gaila. Bet gal vieną gražią dieną suprasite, kad aš teisus. Imperija merdi, roniečių pergalė neišvengiama. O kai jie nugalės, mes, Friholdo gyventojai, galėtume atsidurti labai palankioje padėtyje.

Mašina sudrebėjo, įsmukdama į griovį. Kurį laiką variklis dirbo tuščia eiga, paskui mašinos nosis pakilo, ir ji išsiropštė iš duobės. “Praktiški” Rupo samprotavimai varė Oliviją iš proto, tačiau ji sutramdė įniršį ir paklausė:

— Kur jūs mane vežate? Ir kodėl?

— Į vieną vietelę, apie kurią žinau tiktai aš, — nekonkrečiai atsakė Rupas, aplenkdamas didžiulį riedulį. — Tiesą sakant, mes jau beveik atvažiavome. Tai kažkas panašaus į medžioklės namelį. — Ūmai jis nusijuokė — šiurpiai, beveik nesivaldydamas. — Juokinga! Dabar medžioja mane! — jis ištiesė ranką ir padidino kom-ryšio garsą.

Olivija įsiklausė ir netruko suprasti, kad jų iš tiesų ieško. Moteriškas balsas kreipėsi į Stelą:

— Atleiskite, generole, bet iš palydovinės sistemos, kaip paprastai, mažai naudos. Kol kas aš nieko neaptikau, tačiau tęsiu paieškas.

— Gerai, — atsakė Stelas. — Ačiū už pagalbą, kom-technike Ču. Jei tik ką nors sužinosit, tučtuojau susisiekit su manimi. Ryšio pabaiga.

Nuo jo balso Olivijos krūtinėje išplito šiluma. Ji prisiminė, kaip Stelas brido per vandenį, skverbdamasis jos link… o tada Olivija prasmego į tamsą. Vadinasi, jos ieško. Gal galima kaip nors jiems padėti? Tuo tarpu Rupas vėl sumažino garsą.

— Jie stačiai neriasi iš kailio. Pasirengę perkasti visą smėlį, — jis šyptelėjo ir dirstelėjo į veidrodėlį. — Norėčiau žinoti, dėl ko jie taip stengiasi — dėl manęs ar dėl generolo draugužės? Galbūt dabar, kai jūsų tėvas nebegyvas, generolas užims jo vietą? O gal šitaip ir buvo numatyta nuo pat pradžių?

Olivijai iš pykčio aptemo akys. Tačiau ji nagais įsikirto į delnus, ir skausmas padėjo jai susitvardyti. Nereikia galvoti apie Rupą, jis to nevertas. Reikia galvoti, kaip ištrūkti. Veikiausiai galima ką nors padaryti.

Ji įdėmiai apsidairė. Matyt, Čia viena iš tų mašinų, kuriomis naudojosi Rupas, patyliukais pervežinėdamas roniečius į senato garažą. Palei galinio skyriaus bortus stovėjo suolai, o viduryje gulėjo virve apvyniotas ryšulys su kažkokia įranga. Olivija ištaikė momentą, kai duobėtas kelias visiškai užvaldė Rupo dėmesį, labai atsargiai kyštelėjo ranką į ryšulį ir ėmė raustis jame, kol užčiuopė kažkokį pailgą metalinį cilindro formos daiktą. Mergina pamėgino apčiuopom nustatyti, kas tai. Galiausiai ji trumpam dirstelėjo žemyn ir tučtuojau vėl pakėlė akis, kol Rupas nieko nepastebėjo. Rankoje ji laikė maždaug dviejų pėdų ilgio išardomo palapinės smaigo sekciją. Vienas metalinio cilindro galas buvo nusmailintas, o kitas baigėsi įdubimu, į kurį reikėjo įstatyti kitą konstrukcijos dalį. Ne itin patikimas ginklas, nusprendė Olivija, bet vis geriau, negu nieko.

Rupas pasuko į siaurą, visiškai apleistą keliuką, ir mašina nuvažiavo toliau. Priešaky pasirodė standartinis pilkšvai rudos spalvos kupolas. Jis stovėjo siauro tarpeklio šlaito viduryje, iš viršaus pridengtas nedidele atbraila. Aišku, iš orbitos jo nieku gyvu nepastebėsi. Olivija įsikišo palapinės smaigą į dešiniąją kombinezono klešnę ir pajuto, kaip šaltas metalas vėsina odą. Kai tik mašina liuoktelėjo paskutinį kartą ir sustojo, mergina įgrūdo aštrųjį galą į batą.

Rupas išjungė variklį, priėjo prie galinio mašinos skyriaus ir atvėrė dureles. Rankoje jis laikė mažytį adatinį pistoletą.

— Atvažiavom, — pranešė jis. — Išlipkit, ir kuo greičiau. Man čia reikia su kai kuo pasimatyti.

Mašinoje nebuvo įmanoma išsitiesti, ir Olivijai teko ropštis iš jos susilenkus. Ji meldėsi, kad Rupas nepastebėtų, smaigo, tačiau nerimavo be reikalo. Jis beveik nekreipė į merginą dėmesio, nervingai dairydamasis aplink, tarsi laukdamas, jog kas nors tuoj tuoj iššoks iš už artimiausio uolos. Olivijos manymu, šitaip nuogąstauti nebuvo ko. Lipdama iš mašinos, ji pagalvojo, kad gal vertėtų parkristi, išsitraukti smaigą ir, kai Rupas pasilenks jai padėti, perverti juo išdaviko širdį. Tačiau tasai jau buvo už kelių žingsnių nuo mašinos.

— Į kupolą! — įsakė Rupas, mostelėjęs pistoletu.

Jiedviem žingsniuojant link kupolo, Olivija pratarė:

— Tai kvaila, Austinai. Aš nekaltinu jūsų už tą, kas nutiko. Teisybė, nepritariu jums, bet, man regis, jūs buvot nuoširdus. Nesuprantu, kodėl negalėtume likti draugais. Paprasčiau tariant, kodėl gi jums manęs nepaleidus? Juk jūs visai nekaltas.

Rupas kandžiai nusijuokė:

— Surimtėkite gi, Olivija. Aš jus pažįstu geriau, nei manote. Visų pirma, jei tik galėtumėt, jūs mane nužudytumėt. O antra, jūs man reikalinga tam atvejui, jei pasirodytų jūsų meilužis su savo žaisliniais kareivėliais. Ne, jūs pasiliksite čia iki sutemų, iki tos akimirkos, kai netoliese nusileis mažas greitas laivelis ir pasiims mane, — jis kreivai nusišypsojo. — Laimei, aš nepratęs viską statyti ant vienintelės kortos, tad iš anksto pasirūpinau ir kitomis nuošaliomis vietelėmis. Todėl apsišarvuokite kantrybe. Jums


 teks dar kurį laiką palaikyti man kompaniją.

Mergina gūžtelėjo pečiais:

— Ką gi, sutikit, pamėginti vertėjo.

Kai jiedu pasiekė kupolą, Rupas spynos skyde surinko skaičių kombinaciją, ir durys atsivėrė. Iš vidaus tvokstelėjo karščiu. Vos tik atvykėliai įėjo, automatiškai įsižiebė šviesa ir sudūzgė kondicionierius. Kaip ir daugumai nuošalių Friholdo statinių, kupolui energiją tiekė saulės baterijos; klimatas įgalino sukaupti tiek energijos, kad pakaktų ir naktims, ir darganotoms dienoms.

— Sėskite antai ten, — Rupas linktelėjo į kampelį, atitvertą tolimojoje kupolo dalyje.

Eidama per erdvų kambarį, Olivija pastebėjo ant sienų sukabinėtus trofėjus, ant grindų patiestus gyvūnų kailius. Matyt, Rupui šis kupolas išties atstojo medžioklės namelį. “Vadinasi, čia turėtų būti ir ginklų”, — pagalvojo jinai, įdėmiai nužvelgė sienas, bet nieko nepastebėjo. Mergina atsisėdo po masyvia smėlininko galva. Tie žvėrys truputį panėšėjo į žemiškuosius šernus, nors užaugdavo kur kas stambesni. Tas, kuris kybojo virš Olivijos galvos, piktai šiepė dantis, trijose raudonose jo akyse sustingo pagieža, o dvi skustuvų aštrumo iltis, išlenktas aukštyn ir į šalis, Rupas naudojo vietoj kabyklos. Dabar ant jų kyburiavo kelios senos nunešiotos skrybėlės.

Tuo tarpu Rupas elgėsi gana keistai — sustingo, žvilgsniu naršydamas kambarį. Ūmai Olivijos širdis liuoktelėjo ir ėmė plakti it paklaikusi. Už Rupo nugaros kažkas šmėstelėjo! Taip ir yra, iš tarpusienio į šviesą žengė ronietis.

— Ar manęs ieškai, senatoriau? — negarsiai paklausė jis.

Rupas staigiai atsigręžė, kilstelėjo pistoletą ir… išvydo tiesiai

į pilvą nukreiptą lazerinio šautuvo vamzdį. Išdavikas išblyško ir nuleido rankas.

— Išmintingas sprendimas, senatoriau, nors ir jis tik visai neilgam atidės tavo mirtį. Bet, kol tebesi gyvas, norėčiau išgirsti tavo atsakymą, kurį veikiausiai jau įspėjau, remdamasis faktu, jog atvykai čionai. Kiek suprantu, misija žlugo?

Netaręs nė žodžio, Rupas linktelėjo. Jo veidu upeliais sruvo prakaitas.

— Taip ir maniau, — liūdnai pratarė ronietis. — Gaila, labai gaila. Figas buvo puikus karininkas. Esu beveik tikras, kad Tarybos planas būtų pavykęs, jei nebūtų pasirodę samdiniai. Ir dėl jų pasirodymo kaltas būtent tu.

Dabar Rupą pradėjo krėsti drebulys.

— Aš ne… nežinau, kas jūs toks, bet patikėkite, aš… aš padariau viską, ko prašė Figas. Maldauju, pasigailėkite manęs.

— Šlykštus tipas, tiesa? — paklausė ronietis, pirmąsyk kreipdamasis į Oliviją. — Labai apgailestauju, bet jums teks numirti drauge su juo. Nevertėjo leistis į kelionę su tokia prasta kompanija. — Nelaukdamas atsakymo, jis apėjo Rupą ratu — lygiai taip, kaip aną naktį dykumoje darė Figas. — Gal tau, žmogau, bus įdomu sužinoti, kad aš esu roniečių stebėtojų korpuso narys. Ką, suki galvą, kaip čia atsidūriau? Tuoj gausi atsakymą į šį klausimą. Mes jau seniai žinome, kad nesėkmės atveju ketinai pabėgti. Juk tu nesi vienintelis išdavikas žmogus, kurio paslaugomis mes naudojamės. Bet pakaks apie tai. Mano darbas — stebėti ir tyrinėti. Tokiu būdu mes niekada nekartojame savo klaidų. Nelaimei, būtent man teks painformuoti Tūkstančio Tarybą, kas iš tikrųjų nutiko šios mūsų operacijos metu. Mano ataskaita jų nenudžiugins, — ronietis sustojo, gręždamas Rupą žvilgsniu. — Ir visgi viena menka smulkmena veikiausiai privers juos nusišypsoti — tavo mirties aprašymas.

Ateivis siaubingai lėtai pakėlė ginklą į krūtinės lygį. Kai Rupas suprato, kad mirtis nebeišvengiama, jo akyse šmėstelėjo ir tučtuojau pranyko kažkas, ko neįmanoma išreikšti žodžiais. Žydros energijos spindulys nurėžė jam nuo pečių galvą ir pramušė skylę sienoje už nugaros. Į vidų įsiskverbęs saulės spindulys nutvieskė ant grindų išsipleikusį kūną. Kol ateivis stovėjo ir be jokio gailesčio žvelgė į lavoną, Olivija pirštų galais prisėlino iš užnugario, abiem rankom sugniaužė smaigą ir atsivedėjusi bedė jį būtybei į kaklą. Didžiulei jos nuostabai, smaigas sulindo beveik be pasipriešinimo. Stebėtojas krūptelėjo, išlenkė nugarą, suriko ir spustelėjo nuleistuką. Tvykstelėjo dar vienas pliūpsnis, ir grindyse išsižiojo didžiulė skylė. Paskui ronietis susvyravo ir žnektelėjo šalia Rupo.

Iš pradžių Olivija apstulbo. Kaip jai pavyko? Mergina pritūpė greta ateivio, jau beveik tikra, kad jis nebegyvas, tačiau kupina ryžto įsitikinti galutinai. Teisingai, taip ir yra. Olivija niekada negirdėjo, kad karo veiksmuose dalyvautų Ronų Imperijos moterys. Gal, roniečių manymu, šitai apskritai neįmanoma? Tokiu atveju būtų aišku, kodėl jis nesuprato, kokią potencialią grėsmę jam kelia Olivija. Na, kad ir kaip ten būtų, jai pasisekė. Ir keistas dalykas.. Žvelgdama į tysančius kūnus, ji nejuto nei užuojautos, nei atgailos. Tik pasitenkinimą, ir nieko daugiau. Olivija nusigręžė ir nesidairydama išėjo iš kupolo. Įsiropštė į mašiną, įjungė kom-ryšį ir paprašė pagalbos. Po poros sekundžių ji jau kalbėjosi su susijaudinusia ryšininke. Šiai patarus, perjungė kom-ryšį siųstuvo režimu ir pasiruošė laukti, kol ją suras. Ir tada plūstelėjo ašaros. Olivija apraudojo motiną, tėVą ir galiausiai pati save. Tokios būsenos po valandos ją ir surado Stelas.


16


“Nuo kautynių senate praėjo dvi savaitės. Pakankamai daug, kad spėtume pasiruošti — tiek, kiek apskritai įmanoma”, — niauriai pagalvojo Stelas. Nepaisant visų sukrėtimų ir aibės įprastų problemų (tokių, kaip liūčių sezonas), pavyko išgryninti pakankamai daug termiumo, kad būtų galima atsiskaityti su “Intersistems” ir netgi šį tą pasilikti atsargai. Jei, žinoma, jie sugebės nuskraidinti krovinį į Fabriką, o šitai bus nelengva. Reikėjo saugiai nugabenti išgrynintą termiumą per milžinišką erdvę, parduoti jį, o paskui dar nuvykti į “Intersistems”. Kelyje jų gali tykoti piratai ir roniečiai, be to, reikėjo nepamiršti gamtinių kataklizmų tikimybės.

Stelas pažvelgė į kovinį displėjų, stovintį ant kajutkompanijos stalo, ir atsiduso. Jis pavargo, visi likusieji taip pat, ir nuovargis jau dirbo savo juodą darbą. Štai, prašom, jis tik ką susikirto su kapitone Boiko. Stelo pasiūlyta laivų išsidėstymo tvarka skrydžio metu nesulaukė jos pritarimo, o kapitonė nebuvo iš tų, kurie, reikšdami savo nuomonę, uoliai renkasi žodžius.

— Žinoma, jūs viršesnis už mane laipsniu, generole, bet, Dieve tu mano, nepamirškite: aš vadovavau šiam laivui, kai jūs dar mokėtės Akademijoje. Ir apskritai, kada tapote navigacinės taktikos ekspertu?

Su tais žodžiais ji viesulu išlėkė iš kajutkompanijos ir nuskuodė į kapitono tiltelį, kuriame kol kas dar vadovauja karininkai navigatoriai, o ne sausumos žiurkės.

Stelas vėl pažvelgė į kovinio displėjaus ekraną, kuriame dabar švytėjo siūloma laivų išsidėstymo schema, — stengdamasis aptikti jos trūkumus ir jų nerasdamas. Visuotinai priimti tradicinės navigacinės taktikos štampai reikalavo, kad kiekvienoje konkrečioje situacijoje laivai išsidėstytų atitinkama tvarka. Pavyzdžiui, gabenant vertingą krovinį, laivai, kuriuose jis patalpintas, glaudžiai susigrupuoja, kad apsauginiai jų ekranai susilietų, ir tikimybė įsiskverbti į būrio vidų praktiškai virsta nuliu. Krovinvežius lydintys laivai užtikrina papildomą apsaugą. Toks metodas, siūlomas tradicinės navigacinės taktikos šalininkų, atrodo pakankarnai logiškas ir daugeliu atvejų puikiai pasiteisina. Bet, nors iš pirmo žvilgsnio jų padėtis atrodė chrestomatinė, Stelas buvo įsitikinęs, kad šiuo atveju elgtis reikia kitaip.

Kodėl? Kad ir todėl, jog priešas iš jų tikisi būtent standartinio sprendimo. Vadinasi, reikia sugalvoti ką nors nauja, nusprendė Stelas ir… užsitraukė Boiko pyktį. Jis žiūrėjo į schemą, ir ši jam vis vien patiko. Paskui prisiminė Štromo žodžius: “Daugiau nei pusė pergalingų karų — gryniausios sėkmės rezultatas”. Na, ir nėra ko sukti galvos. Stelas patenkintas atsilošė krėsle ir pabandė prisiminti viską, ką žinojo apie jų kelionės tikslą.

Netoli Imperijos sienos skriejantis Fabrikas buvo planeta, visiškai atiduota sunkiosios pramonės žinion. Gyventi ten praktiškai neįmanoma. Tenykštė flora ir fauna senų seniausiai išnyko, tapusios toksinių atliekų aukomis. Ši aplinkybė nieko nejaudino, kadangi niekas Fabriko nelaikė savo namais. Gausias pramonės įmones aptarnavo robotai, o mokslinėse laboratorijose žmonės dirbo tik pagal kontraktus, paeiliui keisdami viens kitą — pusė metų Fabrike, pusė už jo ribų. Planeta buvo įtraukta į sąrašą pasaulių, kurių lankymas pavojingas gyvybei, bet ten gerai mokėjo, plius nemokama kelionė, plius precedento neturinčios saugumo priemonės — kruopščiai izoliuotos ir nuo žalingo aplinkos poveikio apsaugotos tarnybinės bei gyvenamosios patalpos.

Fabrikas dideliais kiekiais gamino sunkiuosius metalus, chemikalus, radioaktyviuosius izotopus ir panašius dalykus, kurių reikėjo Imperijai, netrokštančiai gamyklų išmetamomis dujomis teršti savo vidinių planetų. Kaip sykis tokioje vietoje lengviausia pritaikyti termiumą — visur, kur tik reikia, juo pakeičiant ne tokius karščiui atsparius metalus. Ir netgi jei termiumas junginyje su kitomis medžiagomis sukurs mirtinai pavojingas toksines atliekas, kas iš to? Planetoje ir žudyti nėra ko. Kada nors, kai visi gamtiniai Fabriko ištekliai išseks, ir planeta atsidurs pernelyg toli nuo prekybinių Imperijos kelių, ją paprasčiausiai apleis, ir ji virs negyvu vartotojiško žmogaus požiūrio į gyvenimą monumentu.

Kad ir kaip ten būtų, Fabrikas aistringai troško įsigyti termiumo, vadinasi, geresnės progos parduoti savo turtą jie neturės. Pavyzdžiui, Techno irgi norėjo pirkti termiumą, tačiau nedideliais kiekiais; gi Fabrikas pajėgė praryti viską, ką friholdiečiai galėjo jam pasiūlyti. Piratams, puikiai išmanantiems rinką ir padedamiems “Intersistems”, nebuvo sunku įspėti, kur būtent jie skris. Ir patykoti jų kelyje.

Kai nutilo pirmasis įspėjimo signalas, Stelas atsistojo, perėjo į kitą kajutkompanijos galą, palietė ąžuolinį barą — sėkmei — ir tik tada nužingsniavo į stebėjimo skyrių, įsikūrusį paskuigalinėje kapitono tiltelio dalyje. Po poros minučių jų mažas laivynas apleis orbitą, pakils į atvirą kosmosą ir, gerokai nutolęs nuo Friholdo, atliks hipererdvinį šuolį. Hipererdvėje jie bus saugūs, nebent kas nors įsigudrintų sekti iš paskos per tą patį panirimo tašką, tačiau tokio įvykio tikimybė velniškai menka. Tačiau, mąstė Stelas, patogiau įsitaisydamas nuo perkrovų saugančiame krėsle, išnirus iš hipererdvės bus visai kitaip. Jis labai nustebtų, jeigu tenai niekas jų nelauktų.

Pasigirdo antrasis įspėjimo signalas, ir lygiai po šešiasdešimties sekundžių greitėjimas įspaudė generolą į krėslą. Žygis prasidėjo. Kažkur toli apačioje Olivija dabar veikiausiai žiūri į dangų arba sėdi prie ekrano, žvilgsniu lydėdama spindinčius taškelius, sparčiai tolstančius nuo Friholdo ir — nuo namų. Paskui ji grįš prie nesibaigiančių administracinių reikalų, kurie dabar atėmė beveik visą jos laiką. Žinodamas, kiek daug mis Kasten padėjo tėvui, ir suprasdamas, kad jai būtina išsiblaškyti nuo savo sielvarto, buvęs senatorius, o nūnai prezidentas Bremas pasiūlė Olivijai savo asistentės vietą. Stelas nejučia šyptelėjo. Bremas turėtų nenuleisti nuo jos akių, antraip ta mergina viską perims į savo rankas! Olivija turėjo ne tik gerą galvą, bet ir narsią širdį, pamanė Stelas, prisiminęs, kas nutiko Rupo medžioklės namelyje. Ji — ledi tikra šio žodžio prasme.

Palaipsniui jo pavargę raumenys atsipalaidavo, ir tuo metu, kai laivai paniro į hipererdvę, generolas jau kietai miegojo.

Po vienos standartinės savaitės, dviejų valandų, keturių minučių ir penkiolikos sekundžių mažasis laivynas išniro iš hipererdvės netoli navigacinio švyturio. Kaip ir visi kiti panašaus tipo įrenginiai, švyturys vienodais laikotarpiais peršokdavo iš to paties įprastos erdvės taško į hipererdvę ir atgal. Be to, tuo metu švyturys spinduliuodavo savo asmeninį, tiktai jam vienam būdingą, kodą. Juo pažymėtas saugaus panirimo ir išnirimo taškas laivams tarnavo navigaciniu orientyru.

Žinoma, norėdamas bet kuris laivas gali nerti į hipererdvę kur tik pageidaus, bet toks poelgis visuomet yra ganėtinai rizikingas. Pavyzdžiui, galima išnirti iš hipererdvės tiesiog kokios nors saulės viduryje. Tad visi, išskyrus nedaugelį žvalgybininkų bei tyrinėtojų, naudojosi navigaciniais švyturiais, ir ši aplinkybė pavertė pastaruosius idealia pasalos vieta. Jeigu žinote, kur keliauja jus dominantis laivas, jums tereikia išsiaiškinti, kur yra artimiausias navigacinis švyturys, išdėstyti aplink jį savo pajėgas ir laukti. Įvertinęs visus šiuos faktorius, iš hipererdvės nyrantis Stelo laivynas susigrupavo ir… Sukaukė pavojaus signalai, o žmonės garsiai sukliko, kai, pasiekę įprastą erdvę, pastebėjo, kad juos iš visų pusių supa nesulyginamai galingesnio laivyno laivai.

— Parengtis numeris vienas! Įjunkite apsauginius ekranus visu galingumu, pabūklus paruošti mūšiui! Veikti tiktai po mano įsakymo! — suriko Boiko, tamsių žaižaruojančių akių žvilgsniu bėgdama nuo ekrano prie ekrano, analizuodama, tikrindama, planuodama.

— Kapitone, gavome signalą iš kito laivo, audio ir video, — pranešė kom-technikas.

Boiko dirstelėjo į Stelą. Tasai linktelėjo.

— Perjunkite jį į stebėjimo skyrių, — įsakė kapitonė.

Ryšio ekranai atgijo, ir Stelas išvydo tobulai žavingą ledi Almandos Kanse-Džouns veidą. Generolo akyse įžvelgusi nejučia tvykstelėjusį pasigėrėjimą, moteris nusišypsojo.

— Štai mes ir vėl susitikome, generole. Norėčiau, kad šitai nutiktų palankesnėmis aplinkybėmis. Būdama “Intersistems Inkorporeited” atstove, aš neabejotinai nudžiugau sužinojusi, kad jūs nusprendėt išmesti į rinką savo termiumą ir tokiu būdu atsiskaityti su mumis. Gavusi pranešimą, kad Friholdo laivai jau kelyje, netgi sumaniau atvykti čionai jūsų pasitikti. Deja, atskridusi radau visus šiuos laivus. Jūs veikiausiai jau supratote, kad jie priklauso piratams, — ji išraiškingai gūžtelėjo pečiais.

Almandos paporinta pasakaitė tik pralinksmino Stelą — toks akivaizdus buvo jos melas. Įtardama, kad piratams nepavyks pagrobti termiumo, ji iš anksto oficialiai nuo jų atsiribojo, kad vėliau suvaidintų nekaltą. Tas faktas, kad ledi Kanse-Džouns Friholde turėjo šnipų, kėlė apmaudą, tačiau anaiptol nestebino.

— Na, mes, be abejo, labai vertiname jūsų rūpestį, — apsimestinai rimtai atsakė generolas, — ir viliamės, jog sprogstantys piratų laivų jums nesukels jokių rūpesčių.

— Sprogstantys… kas?.. — suraukusi antakius, išsižiojo Almanda.

Bet sakinio taip ir neužbaigė, nes kaip tik tą akimirką du piratų laivai paskendo akinančiuose ugnies pliūpsniuose. Almandos atvaizdas dingo iš ekrano, ir tuomet, regis, nuo grandinės nutrūko pats velnias. Po Stelo signalo “Zulu”, “Šoną” ir “Mazajus” vienu metu trenkė salvę iš visų savo torpedinių baterijų. Pagal visuotinai priimtus navigacinius standartus ši ataka buvo niekam tikusi, bet suveikė netikėtumo faktorius, ir du piratų kapitonai brangiai sumokėjo už pernelyg didelį pasitikėjimą savo jėgomis. Tačiau jėgų santykis vis vien buvo ne Stelo naudai — vienas prieš keturis, be to, dabar piratai troško keršyti. Jų energetiniai spinduliai ir torpedos be atvangos talžė brigados laivus. Apsauginiai ekranai kol kas laikėsi, bet, aišku, tokio spaudimo jie ilgai neištvers.

Boiko klausiamai dėbtelėjo į Stelą. Jis palingavo galvą.

— Laikykitės, kiek įstengsite. Noriu, kad jie atsidurtų kuo arčiau.

— Generole, jeigu šitaip tęsis ir toliau, jie atsisės mums stačiai ant kelių! — griežtai atrėžė Boiko, prikąsdama lūpą ir žaibuodama akimis. — Tikiuosi, jūsų planas išdegs, antraip mes įkliuvom.

— Malonu išgirsti jūsų nuomonę, kapitone, — ramiai atsakė Stelas. — Manau, šitaip tęsis nepemelyg ilgai.

Jis vėl pažvelgė į ekranus. Kautynės pačiame įkarštyje. Piratų strategija nepasižymėjo ypatingu sudėtingumu — prasmukti tarp palydos laivų ir užgrobti transporterius. Užpuolikai kas akimirką veikė vis įžūliau ir palaipsniui artėjo, nes besikaunant paaiškėjo, kad priešininko laivai turi galingus apsauginius ekranus, bet menką puolimo arsenalą. Vadinasi, įmanoma išvengti jų salvių ir prasibrauti iki transporterių. Dar truputėlį lukterėjęs, Stelas davė ženklą.

Lengvajame kreiseryje “Keršytojas” Brolis Mustafa Infam Drago dirstelėjo į ekranus, nusikeikė ir išjungė bendrojo ryšio kanalą.

— Spjaukite į tuos skraidančius karstus, Broliai. Mūsų tikslas — jų ginami transporteriai. Jie gabena tą, ko mums reikia.

Jis linktelėjo pilotui, ir tasai paleido laivą grakščiu viražu, tikėdamasis patraukti pagrindinio nedidelės priešininko flotilės laivo dėmesį. Drago patenkintas šyptelėjo — paklusdamas jo įsakymui, piratų laivynas nušvilpė pro tris nerangius palydos laivus į pačią varžovo rikiuotės širdį. Paskui šypsena lėtai ištirpo, o akys ėmė blaškytis į šalis. Kažkas ne taip. Pernelyg lengvai viskas klojasi. Jis kaip sykis ketino vėl įjungti bendrojo ryšio kanalą, kai Stelas užtrenkė spąstus.

— Perduokit Sakalui, tegul įkrečia jiems į kailį, — tarstelėjo Stelas.

“Lizdas” tūnojo pačiame laivyno centre, ten, kur paprastai išsidėsto krovinį gabenantys laivai. Liukai atsivėrė, ir juodi, greiti it žaibas Sakalo perėmėjai šovė laukan, link artėjančių piratų laivų. Jų ataką beveik išsyk vainikavo sėkmė. Vienas, antras, trečias.. piratų kreiseriai tvykstelėjo nelyginant miniatiūrinės saulės ir staiga pradingo.

Stelas patenkintas stebėjo, kaip perėmėjai zuja tarp piratų laivų, sėdami mirtį ir paniką. Tačiau jis suprato, jog tai dar ne pergalė.

— Metas pradėti antrąją fazę, kapitone, — tarstelėjo jis Boiko.

Šį kartą moteris savo įsakymus palydėjo nežymia šypsenėle — savotiškas atsiprašymo variantas, maksimumas, kurį šia prasme sau galėjo leisti kapitonė Boiko.

— Dėmesio, antroji fazė, — kom-ryšio kanalais įsakė jinai.

Stelas pajuto, kaip “Zulu” pakeitė kursą; ekrane matėsi, jog kiti du transporteriai padarė tą patį. Netrukus jie susigrupavo, saugodami vienas kitą, ir aplink juos išsidėstė devynių perėmėjų eskortas. Štai dabar kapitonė Boiko buvo patenkinta. Triukai, žinia, neblogas dalykas, tačiau tradicinė taktika tikrai niekada neapvils.

— Visu greičiu pirmyn, — įsakė ji.

Pagreitis įspaudė Stelą į krėslą. Įdomu, mąstė generolas, kiek sugaiš piratai, kol supras, kad termiumą gabena transporteriai, o visai ne tos dvi senos “geldos”, kurios skrieja abipus “Lizdo”, tarytum saugodamos jį? Et, kuo vėliau, tuo geriau.

Ledi Almanda Kanse-Džouns, sėdinti savo jachtos salone ir stebinti ekranus, su panieka prikando lūpą. Kai transporteriai, iki

šiol vaidinę palydos laivus, visu greičiu nuskriejo Fabriko link, ji pirma suprato, kad būtent jie ir gabena termiumą. Tą kvailį Drago vėl apmulkino. Kurį laiką ji mąstė, ar nepasidalinus su juo savo spėlione, bet netrukus padarė išvadą, jog sentimentams nėra laiko. Tegul pjauna, ką per savo kvailumą pasėjo. Moteris aplaižė lūpas ir pažvelgė į veidrodį, užimantį visą priešais plytinčią sieną. Vienu idealiai sutvarkytu piršteliu įjungė interkomą ir paklausė:

— Maksai, ar matai laivus, skriejančius Fabriko link?

Maksas, jachtos pilotas-kiborgas, dirstelėjo į ekranus ir atsakė:

— Taip, mem.

— Noriu ten būti anksčiau už juos, — tarstelėjo jinai ir atsilošė ant šilkinių pagalvėlių.

Maksas įjungė variklius visu pajėgumu, jachta krūptelėjo ir šovė į priekį. Bet ledi Kanse-Džouns nieko nepastebėjo. Ji grožėjosi savo atvaizdu veidrodyje.

Prisikabinęs prie piratų kreiserio, Sakalas sulaikė alsavimą. Galų gale kompiuteris davė signalą, kad tikslas “sučiuptas”, ir Džekas spustelėjo nuleistuką. Dvigubi žydros ugnies spinduliai nučaižė piratų laivą. Akimirką nieko nenutiko — apsauginiai pirato ekranai susiurbė ir išsklaidė energiją.

— Dvi torpedos, — įsakė Sakalas, balsu aktyvavęs abu įrenginius. — Ugnis!

Torpedos šovė iš po bukai nurėžtų perėmėjo sparnų ir sprogo, atsimušusios į apsauginius priešų laivo'ekranus. Tačiau po sprogimo apsaugoje menkai sekundės dalelei atsirado properša, ir Sakalas tučtuojau pasinaudojo ta trumpute akimirka. Žydras jo energetinės patrankos spindulys prasiskverbė pro angą ir smogė neapsaugotam laivui. Visi perėmėjo ekranai tučtuojau aptemo, apsaugodami pilotą nuo akinančio sprogimo tvyksnio. Sakalas skubiai patraukė savo laivą į šalį ir pažvelgė į prietaisus, norėdamas išsiaiškinti padėtį.

— Neblogai, bose, — tarstelėjo Karia. — Iš tų niekšų išėjo visai neblogas kepsnys.

— Ačiū, Karia; bet, rodos, jie dar tykina link “Lizdo” ir kitų dviejų laivų. Manau, metas pradėti trečiąją fazę. “Lizde”, ar girdit mane?

— Taip, puikiai girdime, bose, — atsakė kapitonas Suza, “Lizdo” vadas.

— Pradedam trečiąją fazę.

— Klausau, bose. Trečioji fazė.

Jei Drago būtų buvęs atidesnis, jis veikiausiai būtų pastebėjęs, kad perėmėjai vienas po kito traukiasi iš mūšio. Bet šis procesas vyko palaipsniui, o Drago buvo pernelyg užsiėmęs, dalindamas įsakymus ir iš anksto mėgaudamasis akimirka, kai trys transporteriai atsidurs jo rankose. Vienas perėmėjas neišvengė smūgio, pradėjo vartaliotis erdvėje ir sprogo. Taip jam ir reikia! Drago piktdžiugiškai išsišiepė. Broliai laimi.

— Pasiruošt! Netrukus imsim juos abordažu.

Tie, kurie priklausė abordažinei grupei, pradėjo tikrinti ginklus, nervingai juokaudami ir žvalgydamiesi viens į kitą. “Keršytojo” pilotas dar kartą pademonstravo savo meistriškumą, vienu vieninteliu manevru atskraidinęs laivą prie pat “Lizdo”. Griebimo spinduliai tučtuojau neatsiejamai sukabino abu laivus. Tuo tarpu likusieji piratų laivai apsupo dvi senas “geldas”, skriejančias abipus “Lizdo”.

Tvykstelėjo lazerinis rėžtuvas, ir kruvinai raudonas spindulys įsisiurbė į plieną. Abordažo grupės nariai prakaitavo savo šarvuose ir spėliojo, kas jų laukia viduje, lengvas susirėmimas ar rimtos grumtynės. Iš anksto niekada negali būti tikras. Staiga uždarantis šliuzo kameros mechanizmas pasidavė, ir liukas šnypšdamas atsivėrė. Pirmoji abordažininkų greta puolė į priekį. Ir staiga, užnugaryje likusių nuostabai ir siaubui, priešakiniai buvo nublokšti atgal. Šaudydama ir mosuodama sunkiais koviniais kirviais, iš šliuzo kameros iššoko brigados karių falanga. Jai vadovavo viršila Flin. Nesugebėjusi rasti tinkamo kirvio, ji naudojosi įprastesnių ginklu, ugniasvaidžiu.

— Čia jums už Du-Kartu, mėšlini šunsnukiai! — suriko ji, laistydama piratus ugnimi.

Kai iš jų belikę pelenai nukrito ant žemės, Flin puolė į priekį, kupina ryžto nė vienam piratui neleisti išvengti atpilto.

Kituose dviejuose laivuose įvykiai klostėsi pagal tokį pat scenarijų; viduje nebuvo nieko, išskyrus brigados karius. Išlikę piratai sugrįžo į savo laivus, ir kautynės tęsėsi, bet dabar jėgų santykis buvo jau visai kitoks. Po valandos visi piratų laivai, norėję abordažu paimti transporterius, atsidūrė brigados rankose. Pakeliui į “Keršytojo” kapitono tiltelį Sakalas nuolat klupo ant negyvų ir sužeistų piratų, apdegusių pertvarų ir susprogdintų liukų. Aplink sūkuriavo dūmai. Šen bei ten tysojo ir brigados karių lavonai, tačiau jų buvo kur kas mažiau, nei piratų. Pasiekęs kapitono tiltelį, Sakalas susitiko viršilą Flin. Visur voliojosi nukautųjų kūnai, o vienas gulėjo prie pat jos kojų ir atrodė taip, tarsi į jį būtų ištuštinta visa apkaba. Pastebėjusi klausiamą Sakalo žvilgsnį, Flin tarė:

— Čia jų vadeiva, sere. Save vadino Broliu Drago. Norėjau paimti jį gyvą, sere, bet jis… Jis mane užpuolė.

Ji atrodė visiškai nekalta. Sakalas pažvelgė į Drago kūną, pastebėjo, kad tas neturi jokio ginklo, ir vėl pakėlė akis į Flin. Jis nepatikėjo nė vienu moters žodžiu.

— Suprantu, viršila. Tiek to, išneškite jį… Ir pasiskubinkit, mums metas keliauti.

— Klausau, sere, — atsakė Flin ir atsigręžė į savo karius. — Girdėjot, ką jis pasakė? Išneškite tą dvėselieną!

Bet Sakalas jos jau nebesiklausė. Jo dėmesį patraukė kovinio kompiuterio ekranas, kuriame maža laivų grupelė sparčiai tolo Fabriko link. Dabar piratams jų nebepasivyt, bet šitai nereiškia, kad sunkumai jau praeity.

— Sėkmės jums, pėstininkai, — sukuždėjo Džekas, atsiduso ir nenorom sutelkė dėmesį į kasdieniškesnes problemas.


17


“Zulu” pasiekė Fabriko orbitą, likusieji laivai saugiu atstumu sekė jam įkandin. Netgi dabar, jei prireiktų, jie galėjo pasitraukti į hipererdvę. Iš pirmo žvilgsnio nerimauti nebuvo ko. Apačioje lėtai sukosi Fabriko rutulys, kone visiškai aptrauktas baltais garbanotais debesimis, neleidžiančiais įžiūrėti, kas dedasi po jais. Planeta atrodė rami ir taiki.

— Kas ten sukasi jų orbitoje, kapitone? — paklausė Stelas.

Boiko pakartojo klausimą vidinio ryšio kanalais, išklausė atsakymą, dukart linktelėjo, dar kažką pasakė ir atsigręžė į Stelą.

— Viskas daugmaž taip, kaip ir tikėjomės, generole. Keturi stambūs krovininiai laivai, keli laisvieji prekybininkai, nedidelis laineris ir ginkluotas imperiškosios sargybos kreiseris. Taip, ir dar velnioniškai daug šiukšlių. Jiems reikėtų pašalinti visas šias nuolaužas, jos apsunkina navigaciją.

Stelas pritardamas linktelėjo. Visuomet atsiranda tingių kapitonų, kurie paprasčiausiai išmeta į erdvę viską, kas atlieka — sudegusias variklių tarpines, pramuštus kuro bakus, sugedusias saulės baterijas… ir dar daugybę kitų dalykų. Dauguma planetų turėjo specialius buksyrus, skirtus erdvės valymui nuo visokiausio stambaus šlamšto, bet Fabrike kažkas arba pernelyg tingėjo, arba paprasčiausiai nusispjovė į orbitoje susikaupusį sąvartyną. “Na, tai ne mano rūpestis”, — pagalvojo Stelas. Gi dėl laivų viskas aišku. Didieji krovinvežiai veikiausiai skirti rūdos išvežimui, laisvieji prekybininkai atvežė parduoti retus izotopus, o laineriu atvyko kita tarnautojų pamaina.

Imperiškosios sargybos kreiserio pasirodymas irgi paaiškinamas. Fabrikas — imperijos planeta, kuri, nors įsikūrusi pačiame pakraštyje, turi teisę tikėtis valdžios apsaugos. Šiaip ar taip, industriškai išsivysčiusi planeta — labai gardus kąsnelis piratams ar netgi roniečiams. Ir vieniems, ir kitiems nesunku veržliai perlėkti pasienio erdvę, prisikrauti, tarkim, kokių nors retų lydinių ir dingti. Imperiškasis kreiseris galėjo atvykti čionai saugoti planetos arba papildyti kuro atsargų, arba dėl tuzino kitokių priežasčių. “Na, imperiškasis kreiseris neturėtų mūsų jaudinti, — pagalvojo Stelas. — Mes nepadarėme nieko neteisėta, ir baimintis valdžios pareigūnų mums nėra ko. O štai kalbant apie likusius laivus… Verčiau pasisaugoti, nei paskui apgailestauti, jog kažko nepadarei”.

— Kapitone Boiko, pasiųskite perėmėjus, tegul pasisukioja apie tuos laivus. Ir tuo pačiu tegul atlieka stambiausių šiukšlių gabalų zondavimą.

Boiko akys žybtelėjo, lūpos virto plonu siūleliu.

— Kad ir kaip jus gerbiu, generole, tačiau esu priversta priminti, jog, skraidydami atmosferoj, perėmėjai sunaudoja labai daug kuro. Kai jie sugrįš iš šio nedidelio pasivaikščiojimo, jų bakai bus beveik tušti. Kas nutiks, jeigu mus užpuls kaip tik degalų papildymo metu?

— O kas nutiks, jeigu kuris nors šlamšto gabalas pasirodys besąs anaiptol ne šlamštas? — stengdamasis neprarasti kantrybės, paprieštaravo Stelas. — Tačiau aš suprantu jūsų nerimą, kapitone. Gerai, pasiųskite pusę perėmėjų, o likusieji tegul pasilieka čia ir pakeičia tuos, kuriems baigsis degalai.

Mažumą apsiraminusi, nors anaiptol ne visiškai patenkinta, Boiko davė atitinkamus nurodymus, “pusę” interpretavusi kaip keturis, o penkis perėmėjus palikusi apsaugai. Stelas viską matė ir girdėjo, tačiau nusprendė nutylėti ir nesivelti į naują ginčą. Be to, Boiko, ko gero, teisi.

Sugrįžę perėmėjai pranešė, kad neaptiko nieko grėsminga. Vienintelė jų pastebėta veikla — nuo Fabriko paviršiaus nuolat kilo savaeigiai krovininiai konteineriai, griebimo spinduliai nutverdavo juos ties atmosferos riba ir nutempdavo link kurio nors iš didžiųjų krovininių laivų. Robotai ištuštindavo konteinerius ir išsiųsdavo juos atgal į planetą. Vienu žodžiu, visi tarytum dirbo savo darbą. Žinoma, norint tuo įsitikinti, reikėtų apsilankyti kiekviename laive, kas, be abejo, sukeltų negatyvią imperiškosios sargybos reakciją. Tad nevertėjo nė mėginti. Jiems beliko elgtis atsargiai ir tikėtis, jog viskas bus gerai.

— Planetinis administratorius reikalauja, kad mes atsiųstume savo atstovus, — Stelo apmąstymus pertraukė kapitonė Boiko. — Atsakysim?

— Žinoma, — generolas atsistojo. — Pasakykite, kad mes jau pakeliui. Man reikia šatlo ir to žmogaus… kaip jį… taip, Miulerio.

Hansas Miuleris prezidento Bremo įsakymu vyko į Fabriką derėtis su pramoninkais. Stelas su juo susitiko prie šliuzo kameros. Miuleris, neaukštas vyriškis su plonučiais žilais plaukais, smulkiais veido bruožais ir ryškiomis skvarbiomis akimis, šykščiai nusišypsojo Stelui ir tvirtai paspaudė jam ranką.

— Malonu jus matyti, generole. Sveikinu dėl sėkmingai atliktos operacijos. Ką ir kalbėti, Kastenas vėl pasirodė besąs teisus. Mes be jūsų niekada nebūtume įstengę atsibelsti į tokią tolybę. Bet dabar mūsų laukia paskutinis mūšis ir, bijau, man, nieko daugiau nemokančiam, tik skaičiuoti pinigus, bus nelengva.

Stelas nusijuokė:

— Man rodos, tas, kas moka skaičiuoti pinigus, galiausiai visuomet tampa nugalėtoju.

— Teisybė, — apsimestinai rimtai atsiliepė pašnekovas. — Tiesa ir ta, kad apie mus, užnugario darbininkus, niekas nieko nežino, ir visa šlovė atitenka jums, kariškiams. O visgi laikai keičiasi. Pavyzdžiui, aš niekada anksčiau neturėjau asmens sargybinio. Gal dabar psichologiškai pasijusiu tvirtesnis!

Taip taręs, jis žengė į šliuzo kamerą. Stelas įėjo jam įkandin, ir netrukus jiedu atsidūrė šatle, kur jų laukė seržantas Stiksas ir penketas karių.

— Atleiskite, sere, — atsiprašė Stiksas. — Jie pasakė, jog negalima pasiimti daugiau nei šešių asmens sargybinių.

— Jokių problemų, seržante, — Stelas įsitaisė krėsle ir prisisegė. — Šešių visiškai pakaks. Jeigu mūsų nenudobė ta nelemta upė, viso kito galime nesibaiminti.

Stiksas atrodė patenkintas, bet truputį sumišo — dideliam savo pavaldinių džiaugsmui. Stelas užsimerkė — ne tam, kad pamiegotų, o kad galėtų netrukdomas pamąstyti…

Regis, prabėgo viso labo kelios sekundės, kai jis pabudo nuo drebėjimo — šatlas nėrė į atmosferą. Stelas įjungė interkomą ir paprašė piloto leistis lėčiau bei persiųsti Fabriko vaizdą į didįjį keleivių salono videoekraną.

Tiesą sakant, iš pradžių žiūrėti nebuvo į ką, nes juos iš visų pusių gaubė debesys. Šiaip ar taip, Stelas manė, jog ten debesys. Netrukus paaiškėjo, kad žemiau debesų sluoksnio visa planeta aptraukta drumzlinu balkšvu rūku. Išnėrę iš jo, pamatė tik bevaisę dykrą. Apačioje plytėjo negyvos žemės mylios; tik suakmenėję gausios augmenijos likučiai liudijo, jog kadaise čia viskas buvo kitaip. Šen ir ten vangiai tekėjo drumstos upės, nešdamos į negyvus vandenynus storą putų sluoksnį. Paskui prasidėjo kasyklos. Nulupusios planetos žievę, jos skverbėsi vis gilyn, taip giliai, kad krauleriams, šliaužiojantiems jose it lervos, netgi dienos metu reikėjo įsijungti žibintus. Sušmėžavo fabrikai, liejyklos ir sodrinimo gamyklos, atliekų bei šlako krūvos. Visi pastatai buvo statomi ir plečiami tik tam, kad patenkintų savo reikmes. Jie prarijo ir suvirškino viską aplink, tarsi pamišusios vėžio ląstelės. Energiją jiems tiekė geoterminis gręžinys, pragręžtas iki pat planetos širdies.

“Gal išties buvo prasmės pražudyti vieną planetą, kad išsaugotum šimtus kitų?.. Ir visgi šis reginys baisiai liūdnas”, — pagalvojo Stelas, šatlui nusileidus sename, tačiau puikiai įrengtame kosmouoste.

Tas irgi atrodė negyvas — nei viešbučių, nei restoranų, nei “linksmybės” namų, paprastai supančių kosmouostus. Šis buvo skirtas ne žmonių, o mašinų aptarnavimui. Ir mašinos čia painiojosi kiekvienam žingsny. Jos nešė krovinius iš senutėlio šatlo, nusileidusio iš kažkurio laisvosios prekybos laivo, pildė kažkieno grakščios jachtos kuro bakus, zujo, ritosi, šliaužiojo ir liuoksėjo aplink, atlikdamos tūkstančius pavedimų.

Kai šatlas sustingo, Stelas atsisegė diržus ir atsistojo — netikėtai lengvai. Jis pamiršo, kad Fabriko gravitacija tesiekia trečdalį friholdietiškos, kuri daugmaž lygi žemiškajai. Dabar aišku, kodėl orbitoje esančių laivų pakrovimui galima naudoti savaeigius konteinerius ir nenusigyventi. Kuo mažesnė gravitacija, tuo menkesnės kuro sąnaudos ir, atitinkamai, kaina, o Stelui jau kilo įtarimas, kad kainų minimizacija Fabrike — lemiamas faktorius.

Visi kelias minutes pasivaikščiojo po šatlą, pratindamiesi prie menkos traukos jėgos. Aplenkdami kampus ir atsitiktinai numesdami daiktus, kareiviai apstulbę ir šaipydamiesi stebėjo lėtą jų kritimą ant denio. Apsiramino tik pajutę smerkiamą Stikso žvilgsnį. Stelas taktiškai nusisuko pastebėjęs, jog seržantas pusbalsiu bara karius.

— Na, ir vėplos! Kaip manote, kur esat? Jeigu jūs taip žavitės žema gravitacija, kitąsyk, kai pakilsime į kosmosą, galėsiu jums duoti kelias grumtynių pamokas nulinės traukos sąlygomis. Norinčių bus?

Norinčių neatsirado. Nieko nuostabaus. Gal išoriškai Stiksas ir nedarė didesnio įspūdžio, bet visi žinojo, kad grumtynėse jis — asas, ir jo pamokos veikiausiai nebūtų labai malonios.

Atriedėjo žemas aštuonratis autobusas ir, lengvai stuktelėjęs, prisijungė prie šatlo.

— Karieta paduota, sere, — interkomu pranešė šatlo pilotas.

— Dėkui, — atsakė Stelas. — Ar nenorėtumėt prie mūsų prisidėti ir drauge išlenkti stiklą alaus?

— Su didžiausiu malonumu, generole, — sausai atsakė pilotas, — bet, kaip sakoma, aš už vairo.

— Tuomet kitą sykį, — atsiliepė Stelas. Jo nuotaika buvo puiki. Po poros valandų derybos bus baigtos, jie iškraus termiumą, gaus pinigus ir… į kelią. Jis grįžtelėjo į Stiksą: — Na, seržante, patikrinkim įrangą.

Miuleris susidomėjęs stebėjo, kaip kariai paskutinį kartą tikrina savo šarvuotus kostiumus bei ginklus. Stelas nemanė, kad jų prireiks, tačiau atsargumas jam buvo toks pat įprastas, kaip ir alsavimas. Paskui generolas kartu su Stiksu apžiūrėjo šarvuotą Miulerio kostiumą. Baigęs patikrinimą, Stelas įsakė visiems hermetizuoti kostiumus. Nereikėjo turėti mokslinio laipsnio, kad įspėtum: oras lauke kvėpavimui netinkamas. Sūkuriuojanti gelsvai ruda migla net iš pažiūros atrodė nuodinga.

Kai šliuzo kameros liukas atsivėrė, seržantas Stiksas drauge su dviem kariais apžiūrėjo autobusą ir tik tada pakvietė likusius. Pirmi įlipo kareiviai, paskui Miuleris ir galiausiai Stelas. Autobusas, skirtas penkiasdešimčiai žmonių nebuvo prašmatnus, bet ganėtinai patogus. Galinėje salono dalyje Stelas įžiūrėjo tualetą, tačiau nepastebėjo nei vairuotojo kabinos, nei paties vairuotojo. Sunku pasakyti, ar autobusas buvo robotizuotas, ar valdomas nuotoliniu būdu.

— Sveikinu jus Fabrike, gerbiamos biobūtybės, — iš interkomo pasigirdo mechaninis balsas. — Jūsų pačių saugumo dėlei prašau prisisegti diržus. Salone tvyro atmosfera, atitinkanti jūsų rasės reikmes. Mašina pajudės po 31 standartinės sekundės ir į paskyrimo vietą atvyks maždaug po 14 standartinių minučių. Linkiu malonios kelionės.

Laukdami, kol pajudės autobusas, jie stebėjo, kaip į langą barbena rūgštinis lietus, tekėdamas šarvuotu plastiku ir išėsdamas jame mikroskopinius latakėlius. Ilgainiui jis įveiks metalinį autobuso kūną, sugrauš gumines tarpines, ir, pragyvenusi vos metus, mašina iškeliaus į perdirbimo cechą.

Netrukus atvykėliai jau važiavo kranų, remontinių įrenginių bei sandėlių labirintu. Paskui prasidėjo liejyklų cechai, rūdos kalnai ir paruoštų metalinių liejinių rietuvės.

Visur šmižinėjo robotai. Jie vadovavo lydymo darbams, tempė sunkius krovinius, remontavo viens kitą ir atliko aibę kitų darbų, kuriuos gerokai palengvino menka gravitacija. Nieko nekliudydamas, autobusas nardė tarp robotų, o vieną akimirką netgi pravažiavo tarp milžiniško trikojo roboto-keltuvo atramų. Ir vis dėlto Stelas jautėsi taip, tarsi aerokaru skraidytų kabančiuose Visto, gimtosios fintiečių planetos, miestuose; pojūtis, be kurio gyventi būtų neabejotinai maloniau. Paskui autobusas nuriedėjo šlaitu ir nėrė į tunelį — tokį siaurą, kad jo sienos beveik lietė mašiną. Salone tvykstelėjo šviesa. Po poros minučių mašina sustojo, dar po sekundėlės šuoliu atsiplėšė nuo žemės ir slystelėjo aukštyn. Matyt, jie įriedėjo į vertikalios šachtos vamzdį, ir autobusas virto lifto kabina. “Išmintinga, — pagalvojo Stelas. — Sutaupomas laikas, be to, nereikia gabenti keleivių iš autobuso į liftą”.

Galų gale liftas sustojo. Stiksas išsiuntė du karius laukan patikrinti padėties. Kai tik jie davė ženklą, jog viskas gerai, Stelas išsivedė likusius. Prie autobuso lūkuriavo robotas. Išoriškai jis panėšėjo į žmogų — turėjo rankas, kojas ir galvą su supaprastintais veido bruožais. Ši aplinkybė vertė galvoti, kad jo šeimininkas

— žmogus. Stelas seniai pastebėjo, kad protingos būtybės — nesvarbu, kokioms rasėms jos priklausytų, — yra linkusios kurti robotus, panašius į save. Niekas neprieštarauja, jog robotas-keltuvas atrodo it milžiniškas metalinis vabalas maldininkas su trimis kojomis vietoj dviejų ir perskeltais strypgaliais rankų vietoj. Šiaip ar taip, keltuvas tėra protinga mašina. Tačiau niekas nepageidauja, jog panašus sutvėrimas slankiotų po namus ir rytais nešiotų kavą. Todėl tilarietiškų robotų galvas puošė skiauterė, fintiečių robotai panėšėjo į paukščius, ir, nors Stelui niekada neteko matyti roniečių robotų, jis labai nustebtų, jei tie būtų be uodegos.

Sekdamas paskui robotą koridoriumi, generolas pastebėjo, kad iš užpakalio tasai atrodo visai kaip žmogus. Galiausiai jie atsidūrė erdvioje svetainėje. Čia stovėjo patogūs baldai, sieninėse nišose spindėjo statulėlės ir kiti meno kūriniai, viskas skendėjo švelnioje šviesoje. Viduryje stovėjo didelis apvalus stalas, prie kurio sėdėjo jauna moteris, skeptiškai (ko gero, kaip ir visos sekretorės) žvelgianti į lankytojus. Jai prabilus, robotas nedelsdamas apleido kambarį.

— Generolas Stelas ir inspektorius Miuleris? — pasiteiravo jinai, tarsi laukdama, kad atvykėliai paneigs šį faktą.

— Tikrai taip, — šypsodamasis atsakė Miuleris.

— Administratorius Narsas tuojau jus priims, — pareiškė moteris. — Prašau sekti paskui mane.

Ji atsistojo ir nusivedė juos prie sienos, kuri tučtuojau slystelėjo į šalį. Patalpa, esanti anapus jos, atrodė išties prašmatniai. Sunkūs, raižiniais puošti baldai harmoningai derėjo su šen ir ten stovinčiomis grakščiomis skulptūromis bei pastelinių tonų peizažais. Langų nesimatė, ir, Stelo manymu, ši aplinkybė iškalbingai charakterizavo šeimininką. O štai ir jis pats. Administratorius Narsas buvo galingas vyriškis, sveriantis ne mažiau kaip keturis šimtus svarų. Nepaisant masyvumo, jis lengvai pašoko iš įspūdingo krėslo ir atskubėjo pasitikti lankytojų. Įvertinus menką Fabriko gravitaciją, svoris jo neapsunkino taip, kaip šitai nutiktų Žemėje. “Įdomu, ar jis kada nors išvyksta iš Fabriko?” — pagalvojo generolas. Narsas stebėtinai tvirtai spustelėjo jam ranką — vadinasi, po riebalų sluoksniu slypėjo puikiai išvystyti raumenys. Ir žvilgsnyje nė menkiausio silpnumo pėdsako.

— Sveiki atvykę į Fabriką. Aš esu Vilsonas Narsas. O jūs turbūt generolas Stelas? Na, žinoma, kariškio nesumaišysi su niekuo. O jūs, vadinasi, inspektorius Miuleris. Džiaugiuosi susipažinęs. Leiskite pristatyti kapitoną leitenantą Džoną Polį Džounsą.

Stelas akimirksniu pajuto simpatiją žmogui, kuris po šių žodžių žengtelėjo į priekį ir pasisveikino. Jį pavadino senovės didvyrio jūreivio garbei — aišku, jei generolas nieko nesupainiojo. Džounso negalėjai pavadinti stambiu, tačiau jis spinduliavo ryžtą ir jėgą, paprastai charakteringą stambiems žmonėms. Juodaodis, rudų akių, karingai atkišęs smakrą — Džonas Polis puikiai atrodė, vilkėdamas juodą navigatoriaus uniformą, ir tą žinojo.

— Malonu jus matyti, generole Stelai ir pilieti Miuleri, — jis spustelėjo abiem rankas ir nužvelgė pliką Stelo galvą. — Žvaigždžių Sargyba?

Generolas linktelėjo.

— Praeity. Dabar teliko įprotis, — jis perbraukė delnu glotniai nuskustą galvą.

— Atleiskite man, džentelmenai, aš tuojau sugrįšiu.

Narsas nužingsniavo į svetainę, kurios tarpdury tučtuojau išdygo sekretorė. Abu karininkai nulydėjo Narsą akimis ir susižvalgė. Stelas galėjo prisiekti, kad rudose leitenanto akyse šmėstelėjo kažkas… Sunku paaiškinti, kodėl, tačiau susidarė įspūdis, jog Džounsui storasis administratorius ne prie širdies. Tačiau Džonas Polis prabilo visai apie kitką.

— Taigi, jūs parduodate medžiagą, vadinamą termiumu, — pratarė jis.

— Jus teisingai informavo, kapitone, — atsakė Stelas — nesuprasdamas, kur link krypsta šis pokalbis.

Miuleris nesikišo, tačiau stebėjo juos susidomėjęs, tarsi jausdamas, jog vyksta kažkas neįprasta.

Džounsas gūžtelėjo pečiais ir dirstelėjo į svetainę.

— Narsas šito neslėpė, — jis patylėjo, mąsliai žvelgdamas į Stelą. — Tiesą sakant, jis netgi pasistengė, kad aš būtinai sužinočiau apie jūsų ketinimus ir dalyvaučiau susitikime.

— Įdomu, kodėl? — įsiterpė Miuleris.

Džounsas šyptelėjo:

— Nė nenutuokiu. Tačiau aš pažįstu Narsą ir esu tikras, kad jis turi svarių priežasčių. Tai yra, jam tos priežastys išties atrodo svarios.

Tą akimirką sugrįžo besišypsantis Narsas.

— Na, pasikalbėjot iš širdies, kariūnai? Dabar pats metas užsiimti darbu.

— Buvo malonu su jumis susitikti, — pratarė Džounsas, kreipdamasis į Stelą ir Miulerį. — Dėkoju už svetingumą, administratoriau Narsai. Būtinai pas jus užsuksiu, kai kitą kartą lankysiuos šiame sektoriuje.

Prieš išeidamas, navigatorius žvilgtelėjo į Stelą, tarsi sakytų: “Būk budrus!”

Atsakydamas Stelas linktelėjo ir nusišypsojo. Džounsui išėjus, jiedu su Miuleriu atsisėdo priešais administratorių. Tasai padėjo ant stalo senovišką lėkštę su pyragaičiais, paėmė vieną ir su didžiausiu malonumu suvalgė.

— Gal paragausite? Itin skanus patiekaliukas.

Stelas atsisakė, o Miuleris pasiūlymą priėmė — gal iš mandagumo, o gal todėl, kad išties norėjo valgyti.

— Taigi, — pradėjo Narsas, kruopščiai nusivalęs lūpas linine servetėle, — jūs norite parduoti termiumą. Nuostabus dalykėlis, tasai jūsų termiumas. Su malonumu j į nupirksiu. Žinia, su sąlyga, kad mane tenkins kaina. O jei ne, irgi ne bėda. Mes daugelį metų apsiėjome be termiumo, apsieisim ir toliau. Tad viskas priklauso nuo jūsų.

— Žinoma, — atsakė Miuleris, baigdamas kramtyti pyragaitį. — Derybos turi būti garbingos. Tačiau būtina įvertinti, jog termiumas ne tik pagerins jūsų gaminių kokybę, bet ir padės gerokai išplėsti jų asortimentą. Todėl darosi aišku, kad kainą šiuo atveju galima vertinti kaip antraeilį…

Ir prasidėjo derybos — procesas, teikiantis akivaizdų pasitenkinimą abiem jo dalyviams. Nė kiek neabejodamas, kad Miuleris susitvarkys pats, Stelas leido sau truputį atsipalaiduoti. Jo žvilgsnis nuslydo per kambarį ir stabtelėjo ties dideliu veidrodžiu. Generolas nusišypsojo savo atvaizdui ir pagalvojo, kad jo sunkus apsauginis kostiumas ryškiai kontrastuoja su rafinuotu patalpos apstatymu ir kad būtų gerai, jei viskas kuo greičiau baigtųsi.

O iš kitos veidrodžio pusės Stelui į akis žvelgė ledi Almanda Kanse-Džouns — nors jis pats, žinoma, nieko nenutuokė. Moteris nusišypsojo ir pasiuntė generolui oro bučinį.


18


Stelas prisimerkė nuo akinamai baltos galingų robotų-prožektorių šviesos. Robotai priminė milžiniškus vabzdžius — ilgas cilindrinis kūnas, iš kurio tryško galingas šviesos spindulys, o abipus jo — po keturias kojas. Prožektoriai be atvangos klajojo iš vienos vietos į kitą, šviesdami ten, kur reikėjo labiausiai. Stelui dingtelėjo mintis, jog šviesa reikalinga tiktai žmonėms; jeigu jie nedalyvautų iškrovimo darbuose, robotai, pasinaudodami savo sensoriais, galėtų darbuotis ir tamsoje.

“Et, koks skirtumas”, — nuvargęs pagalvojo jis. Jie tris dienas krovė termiumą ir, nepaisant robotų pagalbos, dirbo it katorgininkai. Dabar galų gale viskas baigėsi. Robotai jau iškrovė paskutinius metalinius kubo formos konteinerius — kiekviename tilpo šimtas svarų termiumo miltelių. Konteinerius sustatė ant platformų su oro pagalvėmis, sujungtų tarpusavyje it traukinio vagonai. Varikliams, kurių dėka platformos sklendė virš diurakritinių grindų, energiją tiekė traukiniui vadovaujantis robotas-krauleris. Dabar jis šuoliu pajudėjo iš vietos, ir platformos paklusniai nusekė įkandin jo. Ant jų sukrauti konteineriai sumirgėjo prožektorių šviesoj ir pranyko tamsoje.

Ištuštėjęs krovininis šatlas riaumodamas šovė aukštyn ir nuskriejo į šiaurę, kosmouosto link. Brigados šatlai netiko stambių krovinių gabenimui, teko pasinaudoti čionykščiu laivu — aišku, už papildomą mokestį.

— Vilsonas Narsas jau čia, generole, — Miulerio balsas Stelo ausinėse truputį treškėjo dėl trukdžių, kuriuos kūrė galinga aplinkinė energosistema.

— Ateinu, — atsakė Stelas ir nužingsniavo link didelio autobuso, laukiančio netoliese.

Eidamas generolas nežymiai šokčiojo — pasireiškė menka Fabriko gravitacija. Iškrovimo darbams pasibaigus, robotai-prožektoriai nedelsdami apleido aikštelę, ir aplink kone visiškai sutemo. Tiesa, tolimas horizontas jau nežymiai paraudo, pranašaudamas didingą saulėtekį. Auštančią dieną paprastai lydėdavo neapsakomas rožinės ir raudonos spalvos sprogimas, užliejantis nuniokotą landšaftą švelnia, paslaptinga šviesa. Atrodė, jog planeta rado būdą transformuoti savo bjaurumą į neįtikėtiną grožį.

Planetos administratorius laukė Stelo beveik tokiame pat autobuse, kaip ir tasai, kuriuo generolas važiavo į susitikimą pirmąją dieną. Būtent čia Vilsonas Narsas pažadėjo įteikti pinigus už termiumą. Paskui friholdiečiams reikės nukeliauti į kosmouostą, įlipti į savo šatlą, pakilti ir po kelių dienų atsiskaityti su “Intersistems Inkorporeited”. Baimindamasis tos galingos kompanijos machinacijų, Miuleris primygtinai pareikalavo grynųjų pinigų, o ne čekio. Stelas jį suprato — kompiuterių operatorius galima papirkti, įrašus pakeisti, ir kredai ištirps ore. Ir visgi generolui šis sprendimas nepatiko. Gryni pinigai galėjo tapti gardžiu kąsneliu piratams, vadinasi, juos reikėjo labai uoliai saugoti. O nuo Fabriko iki “Intersistems” būstinės ilgas kelias. Pati būstinė įsikūrė mažoje planetėlėje romantišku pavadinimu XTP 346, kurią kompanijos pilotai paprastai vadindavo Kale, — per begalę ginkluotų orbitinių platformų ten buvo labai sunku nusileisti.

Dėl kažkokios jam pačiam neaiškios priežasties Stelas nuolat prisimindavo leitenantą Džounsą ir jo perspėjantį žvilgsnį. Jiedu su Miuleriu ne kartą svarstė šį klausimą, stengdamiesi suvokti, ko gi jiems reikėtų baimintis, bet taip nieko ir nesugalvojo. Kai derybos su Vilsonu Narsu baigėsi, Džounso planetoje jau nebuvo. Ir nors jie nė sekundei nepamiršo atsargumo, nepavyko pastebėti jokios Vilsono ar jo personalo klastos. Ir visgi Stelas žinojo, kad iš tiesų nusiramins tik tada, kai jie gaus pinigus ir sveiki bei gyvi apleis planetą.

Stelui priartėjus, atsivėrė išorinis autobuso liukas. Drauge su dviem asmens sargybiniais, kurie Stikso įsakymu visuomet sekė generolo pėdomis, jis įėjo į šliuzo kamerą. Siurbliai išpumpavo nuodingą Fabriko orą, šnypšdamas atsivėrė vidinis liukas, ir visi trys, pakeliui segiodamiesi kostiumus, įėjo į autobusą. Tenai jų laukė Vilsonas Narsas, apsivilkęs patį didžiausią apsauginį skafandrą, kokį Stelui kada nors teko regėti.

— Malonu jus vėl matyti, generole. Mudu su inspektoriumi Miuleriu tik ką atšventėm sėkmingą mūsų mažyčio sandėrio baigtį. Gal teiksitės prisijungti? — Narsas linktelėjo į išskleidžiamą stalą, ant kurio stovėjo butelis atšaldyto vyno ir užkandžiai.

— Dėkui, — atsakė Stelas. — Manau, nieko nenutiks, jeigu aš taip ir padarysiu.

— Beliko viso labo keli formalumai, — nusišypsojo Miuleris. — Tad išlenkite taurę, užbaikime mūsų reikalus ir — į kelią.

— Už tai ir išgersiu, — Stelas gurkštelėjo vyno. — Neįsižeiskite, administratoriau Narsai, bet… baisiai norisi kuo greičiau iš čia išsinešdinti.

— Ką jūs, jokių nuoskaudų, — atsiliepė storulis, išsitraukdamas iš krepšio grakštų magnetofoną ir dėdamas jį ant stalo.

Miuleris išsitraukė saviškį, kur kas paprastesnį ir pigesnį. Įrašas bus daromas abiem įrenginiais išsyk ir galės būti pateiktas bet kuriame teisme. Pirmas prabilo Narsas.

— Aktyvacija, — pradėjo jis. — Čia Vilsonas Narsas, įgaliotasis Fabriko planetos administratorius. Standartinės pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos pagal Imperijos įstatymus, įforminimas.

Po to sekė visokiausi formalumai. Narsas patvirtino gavęs termiumą, Miuleris — gavęs pinigus, sumokėjęs imperiškuosius mokesčius, atsiskaitęs už šatlo nuomą ir taip toliau, ir panašiai.

Stelas klausėsi viena ausim. Protas jam kuždėjo, kad viskas klostosi taip, kaip reikia, tačiau kažkoks vidinis nerimas neleido atsipalaiduoti. Labai nemalonus jausmas. Juolab kad, nesuvokdamas nerimo priežasties, jis negalėjo imtis jokių konkrečių veiksmų.

— Na, štai ir viskas, džentelmenai, — pratarė Narsas, įsimesdamas į burną paskutinį užkandžio kąsnelį. — Pinigai čia, — jis linktelėjo į didelę metalinę dėžę, kūpsančią jam prie kojų, — ir, kaip matot, visi friholdietiški antspaudai, kuriais dėžę užantspaudavo pats inspektorius Miuleris, sveikutėliai ir nepaliesti. Dabar, jei neprieštarausit, palinkėsiu jums viso labo ir eisiu pietauti. Galiu įsivaizduoti, kaip jums norisi kuo greičiau leistis į kelią.

Stelas ir Miuleris mandagiai su juo atsisveikino. Narsas nužingsniavo link šliuzo kameros, stabtelėjo ant slenksčio ir tarė:

— Na, viskas buvo labai šaunu, džentelmenai. Linkiu jums sėkmės, bet atminkite — tuo mano atsakomybė ir baigiasi. Yra žmonių, aistringai trokštančių pasiglemžti jūsų pinigėlius, ir jūs patys privalote pasirūpinti, kad jiems nieko nenutiktų, — taip taręs, jis užsimovė šalmą, pamojavo jiems ranka ir dingo šliuzo kameroje.

Stelas ir Miuleris susižvalgė. Generolas pajuto, kaip per nugarą nusruveno šaltukas. Be jokios abejonės, Narsas žinojo, kas turi nutikti, ir iš anksto išdėstė savo poziciją, apsidrausdamas nuo visų galimų pretenzijų. Ir vėl Stelo atminty iškilo kapitonas Džounsas su savo perspėjimu. Atsivėrė išorinis liukas, Narsas išlipo iš autobuso. Dieve, kaip norisi kuo greičiau pasiekti šatlą ir pakilti! Tačiau pirmiausia reikia autobusu nuvažiuoti į kosmouostą.. Vadinasi, jiems telieka ruoštis blogiausiam bei tikėtis geriausio.

— Na, pirmyn, — pratarė Stelas, kreipdamasis į Stiksą. — Ir būkit pasirengę viskam.

— Puikus patarimas, generole, tačiau… truputį pavėluotas.

Stelas staigiai atsigręžė ir išvydo ledi Almandą Kanse-Džouns, vis tokią pat neįtikėtinai žavią ir tobulą. Greta jos stovėjo pusseptintos pėdos ūgio Autosargybinis. Abu tik ką išniro iš moterų tualeto, esančio užpakalinėje salono dalyje. Veikiausiai tenai jiems buvo velnioniškai ankšta.

Stiksas mintyse nusikeikė. Taipjau išėjo, kad šį kartą su jais neišsiuntė nė vienos moters, ir jam net į galvą nešovė apieškoti moterų tualetą. Ir kas dabar? Dabar priešais juos stūkso Autosargybinis. Vietoje galvos — nedidelis pabūklų bokštelis, vietoje rankų — energetinis ginklas; tikras Autokario, išgelbėjusio brigadą nuo zoniukų pasalos, brolis. Tokioje padėtyje belieka viena: vykdyti visus Almandos reikalavimus. Įveikti Ausargybinį nėra nė menkiausio šanso.

Ledi Kanse-Džouns apdovanojo juos savo tobula šypsena.

— Atsipalaiduokite, generole, jūs vis vien nieko negalėsite padaryti. Tikiuosi, būsit išmintingas, antraip mūsų mažiesiems metaliniams bičiuliams teks visą naktį gramdyti nuo sienų jūsų likučius. Na, o dabar paprasčiausiai stovėkite ten, kur stovite; tą patį galiu pasakyti ir jūsų žmonėms. Mano padėjėjas išvaduos jus nuo tos senos purvinos dėžės, ir mes iškeliausime savais keliais.

Autosargybinis priėjo prie dėžės, sveriančios per du šimtus svarų, ir pakėlė ją taip lengvai, tarsi tai būtų tik moteriška rankinė.

— Taigi, — niauriai pratarė Stelas, — “Intersistems” galų gale nusprendė veikti atvirai.

— Atvirai? — apsimestinai nustebusi pakartojo Kanse-Džouns.

— Ak, taip, suprantu. Na, galima pasakyti ir šitaip, — ji papūtė raudonas lūputes, apsižvalgė ir pridūrė: — Tik bijau, kad šis nutikimas taip ir liks mažyte mūsų paslaptim, nes po poros valandų visi jūs būsite mirę.

— Mirę? — blykšdamas perklausė Miuleris.

— Bijau, kad taip. — Ji išsitraukė mažytį blasterį ir nusitaikė į juos. Autosargybinis sunkiu žingsniu pajudėjo link šliuzo kameros liuko. — Be jokios abejonės, generolas, jei paliksime jį gyvą, sugebės pridaryti mums aibes nemalonumų. Man jis labiau patiktų miręs. Tą patį galiu pasakyti ir apie jus visus. Koks siaubingas nelaimingų aplinkybių sutapimas! — sielvartingai pridūrė ji. — Šauniojo generolo Stelo autobusas sugenda… be to, nebeveikia ir racija. Tikėdamasis sulaukti pagalbos, jis su savo palydovais išeina laukan. Nelaimei, žmonių galima rasti tiktai kosmouoste, daugiau nei už šimto mylių. O kadangi generolas ir jo žmonės jau ištisą dieną praleido savo kostiumuose, oro juose beliko vos kelioms valandoms, ir šaunuoliai paprasčiausiai uždūsta Fabriko paviršiuje. Arba čia, autobuse, jeigu šitaip jums patinka labiau, — gražuolė nusišypsojo. — Tiesą sakant, man visai nesvarbu. Šiaip ar taip, jie bus rasti nebegyvi, o pinigai paprasčiausiai pradings.

— Būkit maloni, patenkinkit mano smalsumą — kokia iš viso to nauda administratoriui Naršui? — pasiteiravo Stelas.

Ledi Kanse-Džouns šaltai nusišypsojo.

— Premija… ir, ko gero, esminis tarnybinis paaukštinimas. Šį klausimą derėtų pateikti jo bosui.

Stelas pajuto, kaip jo širdį sugniaužė ledinė ranka.

— Ir kas gi jo bosas?

Moteris nusijuokė:

— Aišku, “Intersistems Inkorporeited”. Kas gi daugiau? Kaip žinia, jiems priklauso nemenka Fabriko dalis. — Išvydusi Stelo veido išraišką, Almanda apsimestinai užjausdama palingavo galvą.

Po akimirkos ledi Kanse-Džouns dingo šliuzo kameroje, ir Miuleris sudejavo. Liukas jau vėrėsi, kai ūmai vėl pasigirdo jos balsas:

— Ak, visiškai pamiršau! Aš drįsau pranešti jūsų laivams, kad jūs Čia užtruksite iki rytojaus. Sudie! — Po paskutinio žodžio liukas užsitrenkė.

— Šūdas! Ar pastebėjote? — paklausė Stiksas. — Ji nedėvi apsauginio kostiumo!

Ir tik dabar, didžiausiai savo gėdai, Stelas suprato, jog seržantas teisus. Kanse-Džouns išėjo į nuodingą atmosferą be apsauginio kostiumo, o jis į šią aplinkybę net neatkreipė dėmesio. Stelas puolė prie lango. Laukėjau brėško rytas, ir — taip, antai jinai stovi, tarsi laukdama, kad generolas pažvelgtų pro langą. Ir netgi pamosavo jam ranka. Kažką pasakė Autosargybiniui ir paskui jį nužingsniavo link aerokaro. Po akimirkos mašina pakilo, šovė į dangų ir dingo.

— Kas, po velniais, darosi? — paklausė Miuleris, neramiai žvelgdamas į Stiksą ir Stelą.

Generolas atsiduso:

— Paprasčiausiai du robotai apšvarino mus iki siūlo galo… štai ir viskas.

— Du robotai? — nesusigaudydamas pakartojo Miuleris ir staiga delnu plekštelėjo sau per kaktą. — Jūs turite omeny, kad ta moteris… tai yra… kad ji robotas? Būtent todėl ji galėjo išeiti laukan be apsauginio kostiumo?

Stelas linktelėjo. Miuleris sustingo, virškindamas šią naujieną. Jis, kaip ir Stelas, pirmąkart Almandą išvydo tą dieną, kai ji kalbėjo senate. Ir nuo tos nepamirštamos minutės gražuolė vaidino pagrindinį vaidmenį… na, tam tikros rūšies fantazijose, pagyvinančiose nuobodžias jo gyvenimo akimirkas. Ko gero, su robotu viskas turėtų vykti kitaip. O gal lygiai taip pat? Jis nusijuokė. Paskui jį pradėjo kvatoti ir Stelas, ir kareiviai.

Tačiau juokas greitai nutilo. Visi mąstė apie tą patį — ar yra išeitis? “Turi, turi būti”, — tarė sau Stelas, nors patikėti laiminga pabaiga buvo sunku. Šiaip ar taip, be kovos jie nepasiduos.

— Gerai, vaikinai, metas imtis darbo, — pratarė generolas. — Seržante Stiksai, pasižiūrėkit, ar mašina išties sugedo. O jūs, kaprale Gomesai, patikrinkit raciją. Likusieji peržiūri savo įrangą. Manau, artimiausiu metu mes užsimanysime pasivaikščioti.

Nervingai kikendami, kareiviai pradėjo tikrinti ginklus ir apsauginius kostiumus.

— Vadinasi, kapitonas Džounsas buvo teisus, — tarstelėjo Miuleris.

— Regis, taip, — sutiko Stelas. — Dabar suprantu, kodėl Narsas išsikvietė Džounsą: kad mes nesuabejotume mūsų sandėrio teisėtumu. O paskui pasirūpino, kad viskas nutiktų jau po to, kai jis atliks savo oficialias pareigas. Netgi patarė mums geriau saugoti savo pinigus. Ir nė kiek neabejoju, kad, administratoriui tariant šiuos žodžius, jo magnetofonas buvo įjungtas.

Miuleris linktelėjo — jis atrodė labai prislėgtas.

— Tai vis mano kaltė; aš turėjau susiprotėti.

Stelas prunkštelėjo:

— Mėšlas! Jie mus paprasčiausiai pergudravo, štai ir viskas. Tačiau žaidimas dar nebaigtas.

Šie žodžiai suteikė Miuleriui drąsos. Netrukus sugrįžo Stiksas.

— Aš neradau jokio gedimo, sere, — pranešė jis, — bet ir rankinio valdymo taip pat. Vadinasi, neįmanoma patikrinti, ar variklis veikia, ar ne.

— Na, koks skirtumas! Svarbu, kad mes negalime priversti mašinos judėti, — atsakė Stelas.

— Racija išties nudvėsė, sere, — raportavo Gomesas.

— Norėdamas, kad padėtis pasidarytų dar įdomesnė, — įsiterpė Miuleris, — noriu atkreipti jūsų dėmesį į tą faktą, jog oras pastebimai blogėja.

Staiga Stelas pajuto, kad kvėpuoti iš tikrųjų pasidarė kur kas sunkiau.

— Gerai, hermetizuokite kostiumus, — paliepė jis. Akivaizdu, jog Kanse-Džouns ir Narsas kažkodėl norėjo, kad jie žūtų būtent išorėje. — Jeigu aš kada nors nutversiu Narsą, — sau panosėje subambėjo generolas, — jiems išsyk teks pasirūpinti galiūnais, turėsiančiais nuvilkti jį į karstą. O gal labiau tiktų robotas-keltuvas?

Ši mintis mažumą praskaidrino jam nuotaiką. Dabar, kai Stelas žinojo, kad Kanse-Džouns yra robotas, jis nebegalėjo rimtai ant jos pykti, nors troškimas iš širdies pasikalbėti sujos šeimininku toli gražu neprapuolė.

Turint omeny, kad oras autobuse jau beveik nebetiko alsavimui, pasilikti jame nebebuvo prasmės. Kai tik visi išėjo laukan, Stelas paklausė, kiek kuriam liko deguonies. Paaiškėjo, kad menkiausios atsargos yra jo paties — septynioms valandoms ir šešiolikai minučių; vadinasi, per tiek laiko jis privalo rasti išeitį. Kosmouostas stūkso už Šimto mylių. Vadinasi, šis variantas atpuola. Tačiau netgi jei pasmerktieji kokiu nors būdu pasieks Narsą, pagalbos iš jo nesulauks. Omai Stelas pastebėjo, kad beveik tiesiai virš jo galvos ore sklendžia metalinis diskas. Tas šunsnukis Narsas stebėjo juos per savo robotą-šnipą!

Apsimetęs, jog nieko nesuprato, Stelas kreipėsi į Stiksą:

— Dabar nežiūrėkite, seržante, bet tiesiai virš mūsų skraido robotas-šnipas. Stebėkite jį ir būkite pasirengęs po mario komandos likviduoti.

Stiksas linktelėjo:

— Klausau sere… Po jūsų komandos.

Tegul dar kurį laiką tas niekšas į mus pasižiūri, pagalvojo Stelas ir apsidairė aplink. Kas gi ten, už kelių šimtų jardų į dešinę? Rodos… Taip, pakabinamas geležinkelis. Jis driekėsi tarp milžiniškos jėgainės ir liejyklos, o paskui nyko kažkur rytuose. Geležinkeliu lėtai šliaužė didelis juodas vilkikas, tempiantis atvirus vagonus su rūda. Posūkyje sąstatas truputį pakrypo, ir iš kai kurių vagonų išriedėjo susmulkintos uolienos gabalai. Traukinio ilgis siekė bent dvi mylias. Netgi sumažintoj gravitacijoj patempti tokį griozdą galėjo tik itin galingas vilkikas, bet sąstatas vis vien judėjo labai lėtai.

Paskui Stelas pastebėjo, kaip kažin kas šmėstelėjo rytuose. Pasigirdo tolimas grumėjimas, ir į dangų pakilo savaeigis krovininis konteineris. Stelas įsivaizdavo, kaip ties atmosferos riba griebimo spindulys nutveria konteinerį ir tempia iš paskos nelyginant meškerė žuvį. Staiga Stelas išsišiepė ir taip smarkiai trinktelėjo Miuleriui per nugarą, kad tasai vos neparkrito.

— Seržante Stiksai… Atsikratykite šnipo, — įsakė Stelas.

Jam dar nespėjus užsičiaupti, tvykstelėjo žydras žaibas, mažas metalinis diskas sprogo, ir ant apsauginių kostiumų, visiškai jiems nepakenkdamas, pažiro metalinių dalelių lietus.

— Šaunuolis, seržante, — pagyrė Stelas, — o dabar pirmyn. Traukinys mūsų jau laukia!

Ir tada jis nuliuoksėjo link vienbėgio geležinkelio. Dėl menkos gravitacijos atstumas tirpo bematant. Generolui už nugaros pūškavo Miuleris, paskui jį skubėjo kareiviai, o Stiksas bėgo paskutinis. Pasiekęs vieną masyvų stulpą, prilaikantį geležinkelio konstrukciją, Stelas suprato, kad jo viltys pasiteisino — aplinkui stulpą vijosi laiptai.

Tačiau, užlipęs ant pirmosios pakopos, jis tučtuojau sumojo, jog laiptai sukonstruoti ne žmonėms, o robotams. Pakopos buvo platesnės, nei reikėjo, ir pernelyg toli viena nuo kitos. Kopti tebuvo įmanoma vienu būdu — užšokti ant laiptelio, rankomis įsitverti kito, prisitraukti iki pusės ir tik tada ropštis toliau. Įvertinus menką gravitaciją, didelių pastangų šiai akrobatikai nereikėjo, bet kuo mažesnis buvo žmogus, tuo sunkiau jam sekėsi. Dirstelėjęs žemyn, Stelas pamatė, jog neaukštam Miuleriui kopti nėra lengva, bet tuomet Gomesas pakišo inspektoriui petį, ir viskas išsisprendė. Netrukus generolas pasiekė metalinę platformą, besidriekiančią išilgai geležinkelio konstrukcijos. Traukinys kurtinančiai griaudėjo pro šalį, ir Stelas pastebėjo, kad iki jo uodegos beliko vos ketvirtis mylios. Reikėjo pasiskubinti.

— Gyviau!

Jis nuskubėjo grotuotu tilteliu, kuris it arka linko virš platformos. Matyt, tiltelis buvo skirtas tam, kad geležinkelį aptarnaujantys robotai galėtų pereiti į kitą pusę.

Likusieji sekė įkandin. Viršutinėje, horizontalioje tiltelio dalyje turėklų nebuvo. Aišku, robotams jie nereikalingi. Už dvidešimties pėdų po jais vienas paskui kitą plaukė atviri vagonai, kupini rausvos rūdos. Jų beliko velniškai mažai! Stelas atsigręžė ir išvydo, kad jo palydovai jau visai greta.

— Šokam! Greičiau! — suriko jis ir liuoktelėjo žemyn.

Puri uoliena truputį sušvelnino smūgį, be to, padėjo ir apsauginis kostiumas. Stelas kelis kartus persivertė, vargais negalais atsistojo ir apsidairė. Ant tiltelio šmėžavo viso labo dvi figūros, Stiksas ir kažkuris kareivis. Kodėl jie nešoka? Velniai rautų, beliko du ar trys vagonai! Veikiausiai karys išsigando, ir Stiksas stengėsi jį nuraminti; Stelas įjungė mikrofoną ir tą pat akimirką išvydo, jog seržantas paprasčiausiai nustūmė kareivį ir liuoktelėjo pavymui. Jiedu nukrito į tą patį vagoną — paskutinį! Generolas lengviau atsiduso ir tarė:

— Pranęškit, kaip sekasi.

Vienas pasitempė kulkšnį, kitam perplyšo ir truputį išsihermetizavo kostiumas; kažkas pametė ginklą. Žinoma, laimės nedaug, bet, įvertinus visas aplinkybes, nieko blogo.

— Tvarkelė, vaikinai, — pratarė Stelas. — O dabar pamažėle kraustykitės pas mane. Noriu, kad visi atsidurtumėt čia, VIP skyriuje.

Pasigirdo juokas, ir Stiksas atsiliepė:

— Klausau, sere… Tikiuosi, baras veikia?

— Atleiskite, seržante, — atsakė Stelas, — bet jis laikinai uždarytas. Užtai sėdynės patogios ir vaizdas tiesiog nuostabus.

Taip ir buvo. Geležinkelis rangėsi tarp rūkstančių vamzdžių, gamyklų ir šlako krūvų. Atsargiai, kad neiškristų, Stelas užsiropštė ant rūdos krūvos ir pasilenkė, stengdamasis įžiūrėti, kur jie važiuoja. Tolumoje į dangų pakilo dar vienas savaeigis krovininis konteineris. Susidarė įspūdis, kad traukinys rieda tenai, ar bent jau pravažiuoja greta. Neblogai. Kiek laiko truks kelionė? Mažiausiai kelias valandas. Stelas smakru spustelėjo mygtuką, ir perregimame šalmo skydelyje pasirodė duomenys apie kostiumo būklę. Deguonies beliko penkioms valandoms ir dvidešimčiai minučių. Jis įsitaisė ant rūdos kalno ir eilinį kartą priminė sau Buliaus Štromo žodžius: “Kas bus, tas bus, sūneli… Ką bepadarysi?”


19


Po dviejų valandų ir septyniolikos minučių traukinys sumažino greitį ir sustojo. Stelas daugiau nebetikrino, kiek oro liko kostiume, iš anksto žinodamas, kad atsakymas jam nepatiks. Priešaky jų sąstato kitas lygiai toks pat tik ką pranyko dideliame neaiškios paskirties pastate. Tvykstelėjo pliūpsnis, lydimas kurtinančio griaudėjimo, ir į dangų šovė dar vienas savaeigis krovininis konteineris. Kurį laiką Stelas žiūrėjo, kaip iš už didžiojo pastato lygiais laiko tarpais kyla konteineriai.

— Na, seržante, ką pasakysit? — Stelas linktelėjo į krovininį konteinerį, virtusį šviesia dėmele dangaus fone. — Gal ir mums derėtų keliauti ten pat?

Stelas pažvelgė į dangų, paskui į Stelą ir vėl aukštyn.

— Ko gero, sere, — kreivai šyptelėjęs, atsakė jis. — Laukti mes beveik nebeturime laiko.

Stelas nusijuokė.

— Na, tuomet eime, antraip pražiopsosim savo reisą!

Jis nušliaužė nuo rūdos kalno ir nušoko žemėn. Paskutiniąsias dešimt mylių geležinkelio konstrukcija tolydžio leidosi, kol galiausiai nusidriekė pačiu paviršiumi. Generolas sparčiai nužingsniavo link tolimojo pastato. Žinoma, jis būtų galėjęs bėgti šuoliais, bet kareivis Klienas pasitempė kulkšnį, ir jiems teko apsiriboti sparčiu žingsniu. Klienas klibikščiavo paskutinis, kareiviai jį prilaikė.

Pakeliui Stelas įdėmiai žvalgėsi į vagonus, pro kuriuos jie ėjo, ir tik tuomet jų formoje įžvelgė kai ką pažįstama. Iš pradžių jis negalėjo suvokti, koks čia reikalas, bet, eilinį kartą žvilgsniu palydėjęs į dangų kylantį konteinerį, ūmai suprato: vagonai yra cilindrų puselės, paprasčiausiai paguldytos ant rėmų, slystančių geležinkeliu. Jei rūdos prikrautą cilindro puselę uždengsi kita tokia pat, priešaky pridėsi kūgį, stabilizatorius, išorėje pritvirtinsi kuro bakus ir raketinius variklius, išeis tikrų tikriausias krovininis konteineris! Kiekvienas jų veikiausiai turi asmeninę kompiuterinę valdymo sistemą. Užuot tampius rūdą į šatlą, paprasčiau pastatyti šatlą aplink ją, paleisti visą įtaisą į dangų, o sugrįžusį žemėn panaudoti iš naujo. Labai išmintinga. “Reikia priversti šią itin efektingą sistemą padirbėti mūsų labui”, — pagalvojo Stelas.

Jo planas buvo visai paprastas. Įsiropšti į tokį mini šatlą, ištverti kelių g pagreitį be perkrovoms atsparaus krėslo, o paskui kokiu nors būdu nusigauti į savo laivus, laukiančius kosmose. “Tik tiek”, — pagalvojo jis ir garsiai nusijuokė. Ir, kaip paprastai, per vėlai sumojo, kad neišjungė mikrofono.

Jie jau atsidūrė greta didžiulio pastato, kuris vieną po kito rijo vagonus. Paveikslas nesikeitė: traukinys čiūžteli į priekį per vagono ilgį, dešimties minučių pauzė ir eilinio konteinerio startas; paskui procesas kartojasi nuo pradžių. Iš akies nustatęs pastato dydį, Stelas paskaičiavo, kad tarp jų ir pakilimo platformos yra maždaug trisdešimt vagonų. Tačiau, naudodamiesi ribotomis oro atsargomis, jie negalėjo laukti tris šimtus minučių. Vadinasi, reikia įsibrauti į vidų, surasti krovininių konteinerių surinkimo vietą ir įlįsti į tą cilindrą, kuris eilėje stovi pirmas. Tik štai bėda: anga, pro kurią vagonai šliuožė į pastatą, buvo pernelyg siaura; tarp vagono ir sienos beliko vos kelių colių pločio plyšys.

— Seržante Stiksai!

— Taip, sere!

— Padarykite čia duris, — Stelas parodė į pastato sieną.

— Klausau, sere. Gomesai, ar girdėjai, ką pasakė generolas? Jam reikalingos durys.

Gomesas buvo ne iš tų, kuriems reikia kartoti dusyk. Jis nešėsi ne tiktai šautuvą, bet ir mini raketinį įrenginį bei keturias raketas. Kiekvienas likęs karys, išskyrus seržantą, nešė dar po dvi raketas. Gomesas kilstelėjo trumpą, bukai nurėžtą vamzdį, spragtelėjo saugiklį, dirstelėjo pro taikiklį ir spustelėjo gaiduką. Pasigirdo galingas “vu-u-ušš!”, ir raketa smogė į taikinį. Plastikinė siena triokštelėjo ir perskilo. Dūmams išsisklaidžius paaiškėjo, kad pro atsivėrusią angą gali įvažiuoti net mašina.

— Neblogai padirbėjai, Gomesai, — tarstelėjo Stelas ir nėrė pro skylę. — Nelabai tvarkingai, užtat velnioniškai greit.

Jiems dar nespėjus įlįsti vidun, pasirodė du aptarnaujantys robotai ir pradėjo lopyti spragą. Ko gero, jie apie šį įvykį pranešė į valdymo centrą. Stelas iš visos širdies vylėsi, jog tuo metu, kai storulis galiausiai susiprotės, kas ir kaip, jie jau bus apleidę planetą.

Priekyje pamėkliškoj šviesoj judėjo menkai įžiūrimos masyvios figūros. Metalas skimbčiojo į metalą, veriamai žviegė pneumatika, šnypštė ir kibirkščiavo suvirinimo lankai. Suvirinęs dvi cilindro puses, robotas-suvirintojas apmirdavo ir laukdavo, kol ateis kito vagono eilė. Pastato viduje Stelas įsakė visiems laikytis drauge, kad niekas nepasimestų tamsoj. Tarp kojų šmižinėjo mažutėlaičiai robotai, kiti, didesni, apeidavo žmones, o milžiniški robotai-keltuvai paprasčiausiai juos peržengdavo, stengdamiesi nesutrėkšti mažučių dvikojų sutvėrimų, taip ryžtingai einančių savo keliu. Štai ir trokštamas vagonas, pirmas eilėje pas robotą-suvirintoją. Stelas įlipo į jį, nušoko ant rūdos krūvos, ir vagonas beveik išsyk šuoliu pajudėjo į priekį. Greta viena po kitos nusileido tamsios figūros.

— Susiskaičiuoti — įsakė Stelas.

Tokiomis sąlygomis visai nesunku ką nors pamesti. Staiga ant generolo žnektelėjo kažkieno kūnas. Vargais negalais išsivadavęs, Stelas suprato, jog čia Miuleris.

— Priminkite man, generole, kad aš daviau žodį niekada daugiau nekeliauti drauge su jumis, — gailiai sulemeno inspektorius.

— Na, kad ir kaip ten būtų, ši kelionė jums brangiai nekainuos, — šypsodamasis atsakė Stelas. — Man regis, tam, kuris pratęs skaičiuoti pinigus, šitai turėtų patikti.

Miuleris nusijuokė. Skaičiavimas baigėsi — vagone susirinko visi. Stelas pamėgino įsitaisyti patogiau, bet tą akimirką vagonas staigiai sustojo. Iš viršaus jų link artėjo kažkas didžiulis, juodas, panašus į krano strėlę. Jis leidosi taip greit, kad, rodos, tuoj tuoj užgrius tiesiai ant bėglių. Stelas krūptelėjo — viršutinis puscilindris žvangtelėjęs užėmė jam skirtą vietą. Dabar karius apgaubė neperžvelgiama tamsa. Generolas ištiesė ranką ir viso labo už poros colitrnuo šalmo užčiuopė korpusą. Jis niekada nesiskundė klaustrofobija, bet dabar nepajėgė įveikti panikos. Tarsi virš galvos kas būtų užtrenkęs karsto dangtį. Stelas įjungė išorinį šalmo žibintą, {žiūrėti pavyko visai nedaug — tik dalelę metalinio konteinerio korpuso, tačiau jam vis vien gerokai palengvėjo. Išlenktoje sienoje vingiavo elektros laidai, kuro vamzdžiai ir panašiai.

Pasigirdo tykus šnypštimas — robotas-suvirintojas ėmėsi darbo. Stelo dešinėje iš pradžių pasirodė viena raudona dėmė, paskui kita, ir dar, ir dar. Robotui jungiant abi cilindro puses, dėmės liejosi į ilgą raudoną liniją, lanku juosiančią visą vagoną. Stengdamasis, kad jo balsas skambėtų kuo džiugiau, Stelas paklausė:

— Ar kas nors atkreipė dėmesį, kuriuo galu pakyla šis daiktas?

Tai buvo svarbus klausimas; kai vienas konteinerio galas pakils, rūda subirs į kitą. Stelas paskaičiavo, jog konteinerio krovinys užima maždaug devynis jo tūrio dešimtadalius — įvertinus ir keleivius, užimančius nemažai vietos. Jiems veikiausiai nelabai patiks, jei iš viršaus užgrius kelios rūdos tonos. O j irk žmonėms teks ištverti perkrovą, kas jau savaime bus nelengva, netgi be papildomo svorio ant pečių. Žinoma, visi tuojau suprato klausimo esmę. Po ilgos pauzės prabilo Miuleris.

— Man regis, aerodinamika reikalauja, kad konteineris turėtų kažką panašaus į priekinį kūgį. Jį tvirtinant, girdėsis triukšmas. Kai tik jį išgirsime, reikės persikelti tenai, iš kur jis sklis.

Staiga konteineris pajudėjo; suvirinimas baigėsi. Cilindrą prilaikantys tvirtinimo mechanizmai sužvangėjo ir atsikabino. Netrukus tolimajame cilindro gale, į dešinę nuo Stelo, pasigirdo garsus kleksėjimas.

— Miuleris teisus… Eime! — suriko jis.

Visi nušliaužė į kitą vagono galą. Stelas kelis kartus šalmu atsitrenkė į metalinį korpusą; tai priminė, kiek mažai jiems beliko vietos. Tamsoje blaškėsi ir liuoksėjo žibintų spinduliai, apšviečiantys miniatiūrines griūtis, kurias kėlė žmonių judėjimas. Galų gale visi pasiekė numatytą vietą.

— Tvarkelė… Būkit pasirengę, — kimiai išspaudė Stelas. — Kai šis galas pradės kilti, iš po kojų išslys atrama.

Taip ir nutiko — be to, visai netrukus. Staiga jų konteinerio galas šastelėjo į viršų, ir rūda nugrumėjo žemyn. Viskas būtų nieko — kristi beveik nebuvo kur, — tačiau pakilo didžiulis dulkių debesis, iš esmės pabloginęs matomumą. Kai dulkės nusėdo, Stelas tarė:

— Na, dabar įsitaisykit patogiau. Perkrova, patys suprantat. Nors, turint omeny žemą gravitaciją, neturėtų būti labai blogai.

Pasigirdo bildesys, griausmas ir vibracija: robotai tvirtino prie metalinio korpuso stabilizatorius, kuro bakus ir variklius. Paskui Stelas pajuto smūgį į konteinerio korpusą ir išgirdo šnypštimą.

— Generole! Pažvelkite tenai! — šaukė Stiksas.

Stelas atsisėdo ir pajuto, jog šalmas remiasi į korpusą. Dirstelėjęs į dešinę, jis vargais negalais įžiūrėjo Stiksą, o virš jo — besiveriančią angą, pro kurią vidun įlindo didelis purkštukas. Staiga iš jo trykštelėjo kažkokia lipni balkšva medžiaga, apgaubdama žmones iš visų pusių ir apsunkindama judėjimą.

— Gulkit! — įsakė Stelas, ir pats paklausė savo įsakymo.

Po poros akimirkų nežinoma medžiaga aklinai užlipdė jo šalmo langelį. Nenorėdamas tuščiai eikvoti energijos, Stelas išjungė išorinį žibintą. Mąstyk logiškai, paliepė sau jis, iš visų jėgų kovodamas su panika ir tramdydamas iš krūtinės besiveržiantį klyksmą. Šitaip daroma ne šiaip sau. Konteineris užpildytas ne visiškai, ir baltosios putos veikiausiai skirtos tam, kad rūda negalėtų laisvai judėti. Galbūt tos putos netgi apsaugos mus. Tačiau logika savo ruožtu, o Stelas niekaip neįstengė įveikti baimės, nuo kurios susigniaužė viduriai ir pasidarė sunku alsuoti. Ir jeigu šitaip jaučiasi jis, tai ką kalbėti apie likusius?

— Seržante Stiksai!

— Sere?

— Dabar mes nebeturime ką veikti, beliko tik ramiai gulėti, tad pats metas pasiklausyti, kaip jūs praleidote paskutines atostogas. Nagi, pasidalinkite su mumis savo prisiminimais.

Stojo ilga pauzė, ir Stelas išsigando, jog nieko neišeis. Paskui Klienas tarė:

— Iš tikrųjų, seržante, papasakok apie paskutines atostogas… Regis, tu jas praleidai bibliotekoje?

Pasigirdo juokeliai ir draugiškos replikos. Galiausiai jos pasiekė tikslą, o gal Stiksas suprato, ką būtent sumanė Stelas. Šiaip ar taip, seržantas prabilo ir apsakė savo paskutiniąsias atostogas — aišku, gerokai pagražindamas įvykius. Maždaug pasakojimo viduryje — jame figūravo trys “linksmos” Martiano mergužėlės ir policininkas, kuris Stiksą palaikė kažkuo kitu, — konteineris krūptelėjo ir nuslydo į starto vietą. Nebyliu susitarimu visi apsimetė, jog nieko nepastebėjo — kaip ir klaksėjimo, bildesių bei drebėjimo, lydėjusių cilindro kelionę į pakilimo platformą. Netrukus estafetę perėmė Miuleris. Jis spėjo paporinti pusę stebėtinai juokingos ir įdomios istorijos, kai varikliai ūmai suriaumojo, ir jų šviežiai iškeptas laivas šovė į debesimis aptrauktą Fabriko dangų.

Stelas pajuto, kaip krūtinę prislėgė papildomas svoris. Nepaisant sumažintos gravitacijos, pojūtis buvo labai nemalonus, netgi skausmingas. Jis iš visų jėgų stengėsi nepasiduoti ir visgi galų gale prasmego į minkštą tamsą.

— Generole… generole… atsitokėkite! — regis, balsas gręžte gręžė Stelą gaubiančią tamsą. — Gyviau, generole, mums reikia nešdintis iš čia.

Stikso balsas skambėjo taip atkakliai, kad Stelas galų gale atsipeikėjo. Jis vargais negalais išniro iš tamsos ir sugergždė:

— Girdžiu tave, seržante. Aš paprasčiausiai mažumėlę nusnūdau.

Pasigirdo nervingas kikenimas. Stelas pamėgino atsisėsti ir pajuto negalįs net pakrutėti. Po velniais, na, žinoma! Čia gi baltosios putos. Įdomu, kaip jie “nešdinsis iš čia”, jei įklimpo į ją nelyginant musės į medų?

Šatlu virtęs konteineris sudrebėjo, nutvertas griebimo spinduliu, ir lėtai nuplaukė link milžiniško krovininio laivo. “Ką daryti? Ką?” — karštligiškai bandė sugalvoti Stelas. Tačiau į galvą neatėjo jokia mintis.

— Paprasčiausiai atsipalaiduokite, — tarė jis likusiems. — Ko gero, galimybė atsiras krovininiame laive.

Kokia galimybė? Jis nė nenutuokė, tačiau… Gal išties?

Galingas smūgis pranešė, kad jie jau greta krovininio laivo. Keturi maži robotai-buksyruotojai, sudaryti kone perdėm iš variklių, sujungtų su laivo kompiuteriu, priskriejo prie cilindro ir nutempė jį link krovinių platformos. Traukos jėgai neegzistuojant, šis darbas reikalavo labai menkų energijos sąnaudų. Sutartinai stumdami konteinerį, jie sparčiai nubuksyravo jį prie tuščio rėmo, sumontuoto begaliniame surenkamame skyde, palei kurį rikiavosi stacionarūs robotai. Pastatę konteinerį, buksyruotojai nutempė rėmą su kroviniu robotų link.

Pirmasis buvo viso labo tik savaeigė žarna. Ji tučtuojau slystelėjo prie konteinerio, surado mažą metalinį liukelį ir, pasinaudojusi radiokodu, aktyvavo jį. Lukterėjo, kol liukas atsivers, įsispraudė į angą ir suvibravo — vidun plūstelėjo žalios putos.

— Sere, dedasi kažin kas keista, — susijaudinęs pratarė Stiksas. — Ta balta medžiaga tirpsta.

Taip ir buvo. Stelas įsijungė išorinį žibintą ir pamatė, jog baltosios putos, veikiamos žaliosios masės, palaipsniui nyksta. Susijungusios tos dvi medžiagos virto miltelių pavidalo dribsniais, kuriuos žmonės lengvai nupurtė nuo apsauginių kostiumų. Netrukus baltosios putos pradingo visiškai. Niekas nebekliudė judėti, ir dabar visi bėgliai sklandė nesvarume, o greta jų plaukiojo rūdos gabalai.

— Prisitvirtinkite prie vamzdynų ar dar prie ko nors, — įsakė Stelas.

Jis apsidairė ir virš galvos pastebėjo kuro vamzdį. Veikdamas praktiškai apgraibomis — ką nors įžiūrėti trukdė uolienų nuolaužos, — trūktelėjo savo ištraukiamo lyno galą ir pritvirtino jį prie atramos.

“Dabar, — pagalvojo Stelas, — reikia, kad kas nors atidarytų šią konservų dėžę, ir mes laisvi”. Jis paprašė duomenų apie likusį orą ir vargais negalais nurijo gerkle pakilusį gumulą. Netgi įvertinus penkiolikos minučių avarinę atsargą, alsuoti jam beliko ne ilgiau, kaip dvidešimt šešias minutes.

Tuo tarpu konteineris tęsė savo kelionę pro stacionarius robotus. Kai žarna, išgelbėjusi juos nuo baltųjų putų, sugrįžo į savo lizdą, antroji žarna, kur kas didesnio skersmens, nuvingiavo link paskuigalinės konteinerio dalies, surado liuką, prisitvirtino priėjo ir atvėrė, pasinaudojusi kitu radiosignalu. Slėgio pokytis aktyvavo galingą roboto variklį ir rūda lėtai nuplaukė link žarnos, kuria jai buvo lemta keliauti į milžiniškus laivo triumus.

Kai kitame konteinerio gale žarna pradėjo siurbti rūdos gabalus, Stelas pajuto vibraciją. Iš pradžių jis nesuprato, kas vyksta, bet netrukus pastebėjo, kad visas krovinys pajudėjo į vieną pusę, ir suvokė, koks čia reikalas. Ypač kai sumojo, kad ir jį patį tempia ta pačia kryptimi. Jeigu jie nieko nedarys, be to, nedelsdami, juos paprasčiausiai įsiurbs drauge su rūda.

— Seržante Stiksai!

— Taip, sere!

— Man reikia dar vienų durų.

— Kur, sere?

— Kur nors arčiau paskuigalio. Ir skubiau, kol mes dar galime priešintis traukai.

— Klausau, sere. Gomesai, pasirengęs?

— Tvarkelė, seržante, dar vienerios durys, supratau.

Gomesas liuoktelėjo link paskuigalio ir prisitvirtino prie korpuso, kad galėtų daugmaž stabiliai išlaikyti raketinį įrenginį.

— Visiems priglusti prie korpuso! — įsakė Stelas — melsdamasis, kad koks nors didelis rūdos gabalas nepataikytų į raketinį įrenginį sukeldamas nesavalaikį sprogimą.

Dėl rūdos minkštumo tokia baigtis buvo menkai tikėtina, tačiau įmanoma. Tvykstelėjo galingas pliūpsnis, lydimas kurtinančio griausmo ir virpesio. Laimei, niekas nenukentėjo. Stelas pastebėjo, kad vibracija, susijusi su siurbiančios žarnos veikla, liovėsi. Stiksas nuplaukė į paskuigalį ir patvirtino, jog vakuuminis siurblys nebeveikia. Be to, jis pranešė, kad toje vietoje, kur pataikė raketa, metaliniame korpuse pasirodė tik nedidelė dėmė. Nieko nuostabaus. Mėginti pramušti angą plieniniame korpuse su mini-raketiniu įrenginiu tolygu bandyti sugriauti namą, šaudant į jį iš žaislinio orinio šautuvo. Ir visgi Stelą persmelkė aštri neviltis — jis nė akimirkai nepamiršo, kiek mažai jam beliko oro.

Į galvą nešovė jokia geresnė mintis, ir generolas įsakė Gomesui pakartoti bandymą. Pasikvietė Stiksą ir liepė jam pamėginti susisiekti su kuo nors radijo ryšiu. Žinoma, menkai tikėtina, kad krovininio laivo įgula sektų būtent šį specifinį kanalą, tačiau pamėginti vertėjo.

Gomesas ne itin sėkmingai iššovė dar du kartus, ir raketos baigėsi. Beliko tos, kurias nešėjo bičiuliai. Šaulys vieną po kitos susprogdino jas į korpusą, stengdamasis pataikyti į tą pačią vietą, tačiau taikytis trukdė aplink plūduriuojanti rūda. Stiksas vėl nusklendė į paskuigalį ir pranešė, jog korpuso dėmė jau švyti raudonai, o kai Gomesui beliko viso labo dvi raketos, šarve išsižiojo skylė. Pro ją akimirksniu išlėkė visa rūda ir Fabriko oro likučiai. Laimei, žmonių, prisitvirtinusių lynais, toks pat likimas neištiko.

Stelas lengviau atsiduso ir suriko:

— Gyviau, gyviau! Lauk iš čia!

Nė vienam nereikėjo kartoti du sykius. Visi atsisegė lynus, nusklendė link angos ir vienas po kito nėrė laukan, stengdamiesi nepaliesti vis dar raudonai žioruojančių kraštų. Atsidūręs išorėje, Stelas įsitvėrė į stabilizatorių ir apsidairė. Sunkiai alsuodamas, išsekintas pastangų, kurių prireikė išsivadavimui iš konteinerio, jis pamėgino įžiūrėti, kokie mechanizmai juos supa, bet kažkodėl niekaip negalėjo to padaryti. Šalmo viduje pasigirdo dūzgimas. Stelas suprato, kad šis garsas susijęs su kažkokiu labai svarbiu dalyku, tačiau neįstengė prisiminti, kokiu būtent. Kažką reikia daryti su oru? O gal metas keltis? Ak, jis taip pavargo. “Leiskite dar pusvalandžiuką pasnausti”, — pagalvojo Stelas ir, nebepajėgdamas kovoti, prasmego į tamsą. Stabilizatorių glėbiančios rankos nusilpo, pirštai vienas po kito atsigniaužė, ir generolas lėtai nusklendė šalin.


20


Stelas atsitokėjo nuo pragariško galvos skausmo. Maža to — kažkas purtė jį už peties, garsiai šaukdamas vardu.

— Markai… Pabusk… Deguonies trūkumas — dar ne priežastis voliotis ištisą dieną.

Staiga jis išties panoro pabusti, skatinamas vienintelio tikslo: sužinoti, kas jo kankintojas, ir pribaigti niekšą. Stelas iš pradžių pramerkė vieną akį, paskui kitą. Ir išvydo prie jo palinkusią buvusią bičiulę ir būsimą leitenantę Samantą Aną Mouzli. Jos lūpas iškreipė negailestinga šypsena.

— Na, pagaliau, — pareiškė moteris. — Asmeniškai aš net neketinau patikėti visais tais plepalais, neva tau baigėsi oras. Man regis, tave paprasčiausiai kamuoja pagirios.

Stelas dejuodamas atsisėdo, nukorę nuo gulto kojas ir apsidairė. Taip, viskas aišku. Jis yra savo kajutėje, transporteryje “Zulu”, tačiau visai neseniai sapnavo… Aha, neva guli atvirame karste, nepajėgdamas pakrutėti, o robotai beria jam ant krūtinės rūdą. Sulig kiekvienu kastuvų mostu rūda slegia vis labiau, ir galiausiai jis net nebeįstengia kvėpuoti. Po velniais, dar nežinia, kas blogiau — sapnas ar pabudimas. Generolas atsistojo ir perliejo Sem žudančiu žvilgsniu. Jokios naudos. Ji užsirūkė cigaretę ir atsilošė krėsle.

Stelas nusliūkino į vonios kambarį apsišlakstė veidą ir įsistebeilijo į veidrodį, apžiūrinėdamas savo krauju pasruvusias akis. Vadinasi, jis dar gyvas. Įsitikinęs šiuo ganėtinai svarbiu faktu, pasirausė savo daiktų krepšyje, surado skausmą malšinančias tabletes, prarijo keturias išsyk ir užgėrė vandeniu. Grįžo į kajutę, atsisėdo ant gulto ir paėmė iš Sem rankų puodelį garuojančios kavos. Gurkštelėjo ir su malonumu pajuto, kaip šiluma skverbiasi į skrandį ir išplinta po visą kūną.

— Tu, — kimiai išspaudė jis, — tiesiog sadiste.

— O tu, — kuo rimčiausiai atsiliepė jinai, — vos neiškeliavai į aną pasaulį. Aš per tave kone išsikrausčiau iš proto.

— Leisk papasakoti, kaip viskas vyko. Aš vos nenumiriau… ir, rodydama savo rūpestį… tu pradėjai mane kankinti.

— Iš dalies, — pripažino Sem. — Bet taip jau išėjo, kad kažkam reikėjo priimti kelis svarbius sprendimus, o generolu čia vadina būtent tave.

Staiga plūstelėjo prisiminimai. Stelas palingavo galvą.

— O reikėtų vadinti idiotu, — tarstelėjo jis.

— Liaukis. Šitaip galėjo nutikti bet kam. Ir, be abejo, be tavęs jie visi vargu bau būtų išsikrapštę iš ten gyvi. Man nelabai norisi pripažinti, tačiau… Šauniai sugalvota — pasinaudoti krovininiu konteineriu. Ir taip manau ne aš viena. Paklausius Miulerio, tu stačiai genijus. Šiaip ar taip, mes turime šansą pataisyti savo reikalus, — Samanta atsistojo. — Po pusvalandžio kajutkompanijoje pasitarimas… Ar įstengsi ateiti?

Jis linktelėjo.

— Ateisiu.

— Gerai, — nusišypsojo Sem.

Pasilenkė, švelniai pabučiavo jį į lūpas ir išėjo.

Per likusį pusvalandį Stelas kruopščiai nusiskuto veidą ir galvą, apsivilko švarią uniformą, suvalgė didžiulį sumuštinį ir išgėrė puodelį stimuliuojančio gėrimo. Ir pasijuto kur kas geriau — beveik puikiai. Kaip sakydavo Bulius Štromas: “Sūneli, kad pasijustum puikiai, retsykiais turi jaustis blogai”.

Jam įėjus į kajutkompaniją, viršila Flin riktelėjo:

— Stot!

Visi tučtuojau pašoko ir sustingo “ramiai”. Visi, išskyrus Vilsoną Narsą. Tasai sėdėjo, vargais negalais įsispraudęs į krėslą, ir niauriai stebeilijo į grindis.

Stelas linktelėjo Flin ir delnu perbraukė seną ąžuolinį barą. Išvydęs Narsą, leido sau šyptelėti iš pasitenkinimo. “Kažkas nesėdėjo rankas sudėjęs”, — pagalvojo generolas, įsitaisydamas krėsle.

— Laisvai, — tarstelėjo Stelas, ir visi susėdo į savo vietas.

Čia susirinko Boiko, Nišita ir Kosto, o taip pat Sakalas su keliais vyresniaisiais pilotais, majoras Vangas, Samanta ir Miuleris. Likusias vietas užėmė vyresnieji karininkai. Puiku. Kajutkompanijoje yra visi, kurie turi būti, vadinasi, niekas rimtai nenukentėjo. Stelas neklausinėjo, kaip baigėsi susirėmimas su piratais

— į jį atgręžti besišypsantys veidai bylojo iškalbingiau už bet kokius žodžius. Aiškus dalykas, jie laimėjo ir atskriejo tiesiai į Fabriką, kaip ir buvo numatyta.

Kai visi susėdo, žodžio paprašė Miuleris.

— Jums leidus, generole, aš norėčiau pradėti pasitarimą.

— Malonu jus matyti, Hansai, — šypsodamasis atsakė Stelas.

— Žinoma, pradėkite pasitarimą. Nors apskritai man atrodė, jog tasai, kuris yra pratęs skaičiuoti pinigėlius, labiau linkęs kalbėti ne pradžioje, o pabaigoje. — Miuleris nusijuokė, paskui jį ir likusieji. — Kol nepradėjote, norėčiau tarti dar kelis žodžius. Noriu padėkoti jums ir seržantui Stiksui, kad išgelbėjote man gyvybę.

Miuleris išraudo, nudelbė akis ir įsistebeilijo į stalviršį. Flin bakstelėjo alkūne akivaizdžiai sutrikusiam Stiksui, ir vaikinas visiškai suglumo. Stelas pastebėjo tą mažą scenelę ir šyptelėjo prisiminęs, ką prieš kelias minutes jam pasakojo kapitonė Boiko.

Ji nuodugniai apsakė, kaip Miuleris su Stiksu — dusdami, nes ir jiems baigėsi deguonis, — tempė jį per visą milžinišką krovininio laivo triumą; kaip, atsisakę paklusti, regis, neišvengiamam likimui, jie be atvangos stengėsi atverti šliuzo kameros liuką ir kaip galų gale tas pasidavė, ir tada jie į kamerą pirmiausiai įstūmė Stelą. Prisiminė, kaip atsipeikėjo, per kaukę alsuodamas grynu deguonim, ir išvydo nustebusį krovininio laivo kapitono veidą. Prisiminė, kaip pažadėjo sumokėti už padarytą žalą, kaip netrukus persikėlė į “Zulu”, kaip jam sugirdė migdomuosius, kuriems turėjo būti dėkingas už dešimt valandų trukusį miegą ir galvos skausmą…

Miuleris atsikosėjo ir atplėšė akis nuo stalviršio.

— Ačiū, generole… bet, kaip žinia, mudu su Stiksu būtume negyvi… ir likusieji taip pat… jeigu nejus. Todėl dėkoti reikia jums… Tiek to, pasikalbėkim apie reikalus. Mums liko dar viena problema. Štai, paklausykite, — jis išsitraukė magnetofoną, pasidėjo jį ant stalo ir įjungė. Kambaryje pasklido ledi ar, tiksliau pasakius, roboto Almandos Kanse-Džouns balsas. Miuleris akimirkai išjungė magnetofoną. — Jūs pakišot man mintį, generole, kai pasakėt, jog Narsas įrašinėjo ir tada, kai mūsų derybos pasibaigė. Aš pamaniau, kad, velniai rautų… Kad šį žaidimą galiu sulošti ne prasčiau už jį.

Stelas nusišypsojo. Pasirodo, tasai Miuleris yra labai išradingas žmogus.

Paskui jie klausėsi Kanse-Džouns samprotavimų, kaip planuojama nužudyti Stelą ir jo palydovus. Į pranešimą, kad Narsas dirba “Intersistems” ir sutiko dalyvauti šio sumanymo įgyvendinime, Fabriko administratorius sureagavo abejingai. Įrašui pasibaigus, visų žvilgsniai nukrypo į jį. Narsas šyptelėjo.

— Neturiu ką pasakyti — nebent tiek, jog visa tai melas. Iš tiesų, kas patikės robotu? Ta save įsimylėjusi šlamšto krūva veikiausiai visiškai kuoktelėjo.

Miuleris su užuojauta palingavo galvą.

— Nebloga gynybos linija, administratoriau Narsai. Bet aš truputėlį pasirausiau kompiuterio atmintyje ir aptikau įdomių precedentų. Pasirodo, Imperijos teismai dažnai išklauso robotų parodymus… atlikus visavertę diagnostinę procedūrą, patvirtinančią, kad jie funkcionuoja normaliai. Nemanau, kad Kanse-Džouns turėtų funkcionavimo problemų. Mudu abu puikiai žinom, jog Kanse-Džouns viso labo tik programinis produktas. Esu tikras, nuodugnus patikrinimas patvirtins, kad jos programa buvo sudaryta truputį… neįprastai; pavyzdžiui joje nėra draudimo žudyti žmogų. Visa tai vargu bau sukels palankumą jūsų kompanijai. Aišku, visus domina klausimas, kokie robotai gali žudyti žmogų, o kokie — ne. Žinome, kad Autosargybinį galima vertinti kaip potencialų žmogžudį, tačiau niekam nesinori mirti nuo, tarkime, Autoliokajaus rankos. Kad ir kaip ten būtų, manau, jūs neprieštarausite, jog Kanse-Džouns, kaip dešimtos klasės robotas, pasižymi itin išvystytu intelektu, beveik nenusileidžiančiu žmogiškajam. Jos parodymus teismas neabejotinai išklausys su didžiausiu dėmesiu. Dar daugiau, teismas turi teisę nuodugniai nuskenuoti jos atmintį. Lažinuosi, jie bus sužavėti kai kuriais pašnekesiais su jumis. Ir žinote, kodėl? Ogi todėl, kad robotų atmintis ne tokia kaprizinga, kaip žmonių, ir kiekvienas joje užfiksuotas žodis tolygus faktui. Esu tikras, kad net imperiškasis teismas, nepaisant visų “Intersistems” advokatų pastangų, pripažins jus kaltu dėl mėginimo nužudyti.

Miuleris akimirkai nutilo, perliejo Narsą tokiu žvilgsniu, kokiu verbuotojas galėtų žiūrėti į visiškai žalią naujoką, ir liūdnai palingavo galvą.

— Atvirai šnekant, Narsai, man kažkodėl neatrodo, kad jūs ilgai ištversite Liūne, planetoje-kalėjime, — užbaigė inspektorius.

Pirmąkart per visą laiką storulis išblyško ir netgi kažkaip sumenko. Tačiau kandumo neprarado.

— Visa tai vien tušti tauškalai, Miuleri… ir liks tokiais, kol jūs neatvesite to roboto į Imperijos teismą. Bet jisai nežinia kur… o mes kol kas dar čia… tad jūs nieko neturite.

— Na; nevisiškai, — šypsodamasis įsiterpė Stelas. — Mes turime jus.

Jis nuoširdžiai žavėjosi Miulerio išvedžiojimais, bet širdies gilumoje pritarė Naršui: be roboto jie tegali priešpastatyti savo žodžius jo žodžiams. Vargu ar tokioje situacijoje būtų prasmės apeliuoti į Imperijos valdžią. Tačiau reikėjo pamėginti įbauginti Narsą, kad tasai išklotų viską, ką žino.

— Beje, — tęsė Stelas, kreipdamasis į likusius, — norėčiau žinoti, kam turime būti dėkingi už mūsų rausvaskruosčio bičiulio viešnagę “Zulu”?

Visų žvilgsniai nukrypo į Sem. Ji mažumėlę pasimuistė savo krėsle ir iššaukiančiai užsirūkė kitą cigaretę.

— Ji leidosi jūsų ieškoti, generole, — paaiškino kapitonė Boiko; jos balse aiškiai suskambo nepritarimo gaidelės. — Kai atėjo pranešimas, kad jūs nusprendėte dar vieną dieną užtrukti paviršiuje, ji nepatikėjo. Pasiėmė šatlą ir nuskrido žemyn. O kai grįžo, drauge atsigabeno ir jį, — Boiko linktelėjo į Narsą.

Stelas pažvelgė į Boiko, į Samantą ir vėl atgal. Instinktas jam kuždėjo, kad už kapitonės žodžių slypi šis tas daugiau, bet tas pats instinktas patarė nesigilinti į smulkmenas. Bent jau kol kas. Veikiausiai Samanta pasiėmė šatlą, nepaisydama Boiko įsakymo, o už tai galima atsidurti teisme. Kita vertus, ji buvo teisi… Per pastaruosius tris tūkstančius metų karininkus ne kartą gelbėjo būtent nepaklusimas įsakymams.

Sem išpūtė aromatinių dūmų čiurkšlę.

— Apgailestauju, kad nesuradau jūsų, sere. Bet, kadangi atsidūriau tenai, pagalvojau — kodėl gi suvenyro vietoj nepasiėmus šio storulio?

Stelas pasistengė kalbėti neutraliu tonu.

— Aišku. Kad ir kaip ten būtų, leiskite visos antžeminės grupės vardu padėkoti visiems už paramą. Bet manęs neapleidžia nuojauta, kad jūsų galvose bręsta kažkoks planas. Man regis, aš esu vienintelis nežinantis. Gal kas nors bus toks malonus ir paaiškins, kas ir kaip?

Įsiviešpatavo tyla, susirinkusieji susižvalgė. Galų gale Miuleris tarė:

— Na, nepasakyčiau, jog planas… Kol kas viso labo tik mintis, kaip… kokiu būdu susigrąžinti mūsų pinigus. Jeigu jūs pritarsite, galėsime pradėti ruošti planą, — jis nusišypsojo. — Tiesą sakant, man toji mintis atrodo pribloškianti.

Staiga Stelo gyslose sustingo kraujas. Generolas suprato, ką jie sumanė. Kaipgi jis įspėjo? Sunku pasakyti. Galbūt atsakymą padiktavo nuojauta, kad egzistuoja vienintelis būdas susigrąžinti pinigus: užpulti “Intersistems” būstinę, įsikūrusią planetoje, pramintoje Kale. Be abejo, Kanse-Džouns jų pinigus gabeno būtent tenai. Ši mintis Stelui nebuvo nauja ar netikėta. Būtent ji šmėžavo jo sąmonės gilumoje, kai generolas pasiuntė Sem surinkti daugiau duomenų apie “Intersistems” būstinę. Žinoma, tuomet šis sprendimas tebuvo dar vienas ėjimas šachmatų lentoje, atliktas tiesiog šiaip sau, dėl viso pikto. Tačiau dabar ataka iš perdėm teorinės galimybės virto vieninteliu būdu išgelbėti Friholdą.

Stelas nužvelgė susirinkusiųjų veidus, stengdamasis suprasti, ar jie suvokia, kokios gali būti tokio apsisprendimo pasekmės. Kaina netgi sėkmės atveju gali būti pernelyg aukšta. Miuleris jam atsakė tiesiu, atviru žvilgsniu, lyg sakydamas:

— Taip, aš suprantu, kuo viskas gali baigtis. Bet kito kelio nėra, tai aišku, kaip dukart su keturi.

Samanta užgesino eilinę cigaretę ir šyptelėjo, tarytum norėdama pasakyti:

— Aš — už.

Sakalas akimirkai atplėšė akis nuo lubų ir linktelėjo. Boiko pažvelgė į savo draugus kapitonus, paskui vėl į Stelą ir nusišypsojo — veikiausiai pirmąkart per kelias savaites.

— Jie pasiruošę, generole.

Stelas irgi nusišypsojo.

— Na, tokiu atveju mes negalime jų nuvilti, teisingai, kapitone?

Per kambarį nusirito nervingo juoko banga.

— Jūs išprotėjote! — Vilsonas Narsas dairėsi į šalis, tarsi netikėtai supratęs, jog pateko į pamišėlių rankas. — Planeta, kurioje įsikūrė būstinė, — tikra tvirtovė. Erdvėje aplink ją knibždėte knibžda ginkluotos orbitinės platformos. Prasiveržti pro jas ir likti gyvam paprasčiausiai neįmanoma. Bet net jeigu jums pavyktų… Antžeminė apsauga ginkluota ne prasčiau už jus. Ir galiausiai, — pergalingai užbaigė jis, — netgi jei jūs nugalėsite, jus užgrius visa Imperijos galia!

Stelas pritardamas linktelėjo.

— Puiki analizė, administratoriau Narsai. Sutinku, skverbdamiesi į tą planetą, mes turėsim problemų. Tačiau esu tikras, jog galim tikėtis jūsų pagalbos.

— Niekada! — karštai šūktelėjo Narsas.

Stelas filosofiškai gūžtelėjo pečiais.

— Kaip pageidausite. Viršila!

— Taip, sere! — pašokdama atsiliepė Flin.

— Įsakykite išvesti suimtąjį.

— Klausau, sere! — ji davė ženklą prie durų stovintiems kareiviams.

— Ir dar štai kas, viršila Flin, — pridūrė Stelas. — Pasirūpinkite, kad, mūšiui prasidėjus, pilietis Narsas atsidurtų priešakiniame paties pirmo laivo skyriuje.

— Klausau, sere! — pašaipiai atsiliepė Flin ir pažvelgė į karius.

— Išveskite jį!

Kai blykštantis Narsas pradingo už durų, Stelas grįžo prie brigados reikalų.

— Kapitone Mouzli, kiek suprantu, jūs atlikote jums pavestą užduotį?

— Tikrai taip, sere.

— Tiems, kurie galbūt nežino, — Stelas dirstelėjo į Miulerį ir Sakalą, — pranešu, jog kapitonė Mouzli — brigados žvalgybos karininkė. Neilgai trukus po to, kai mes susitarėme su Sakalo Sakalais ir apleidome Endo, aš pasiunčiau ją pasižvalgyti į “Intersistems” būstinę. Ne todėl, kad būčiau buvęs neišpasakytai įžvalgus, o paprasčiausiai laikydamasis senos kariškių taisyklės stengtis kuo daugiau sužinoti apie savo priešininką. Kapitonė ne tik atliko užduotį bet ir sugrįžo pačiu laiku, kad atgabentų čionai mūsų bičiulį Narsą. Klausomės jūsų ataskaitos, kapitone.

— Taip, sere, — atsiliepė Samanta ir susikaupusi rimtai apžvelgė visus sėdinčius už stalo. — Kaip jau minėjo generolas Stelas, aš gavau įsakymą išžvalgyti “Intersistems” būstinę. Man pavyko įsiskverbti į ją, gavus laikiną antrojo piloto darbą viename laive, aplink planetą vežiojančiame VIP-personas. Tokiu būdu aš du kartus apsilankiau paviršiuje, — ji trumpam nutilo, tarsi mintyse peržvelgtų viską, ką tenai pamatė. — Trumpiau tariant, Narsas iš tiesų gana tiksliai nusakė padėtį. “Intersistems” pilotai ne šiaip sau planetą praminė Kale — savo pavadinimą ji pelnė dėl navigacinių sunkumų, susijusių su milžinišku ginkluotų orbitinių platformų kiekiu.

Sem atsistojo ir priėjo prie plonyčio pilko skydo, dengiančio didžiąją vienos pertvaros dalį. Paėmė elektropieštuką ir skubiai nubraižė planetos schemą, apjuostą tankiu šiluminiam spinduliavimui jautrių minų sluoksniu. Linijos, kurias pilkame paviršiuje paliko pieštukas, nušvito žydrai.

— Nėra reikalo aiškinti, kad minų laukas — svarbiausia mūsų problema. Per j į nutiestas saugus kelias — deja, toks sudėtingas ir painus, jog be kompiuterio jo neįveiki Gaila, bet šitos programos kopijos kiekvienam žingsny nesimėto, — kreivai šyptelėjusi užbaigė jinai.

Pokštą palydėjo visuotinis juokas. Kai visi apsiramino, Samanta pažvelgė į Sakalą.

— Tarkime, mums pavyks prasiskverbti pro minų lauką ir išlikti gyviems. Toliau — kad, neduok Dieve, neimtume nuobodžiauti, — mūsų laivus pasitiks galybė perėmėjų. Tikslaus skaičiaus įvardinti negaliu, bet galiu prisiekti, kad jų kur kas daugiau, negu mūsų.

Jei Sakalas ir sunerimo, tai niekuo neišsidavė, o jo vyresnioji pilotė Karia ištaisė grimasą — parodydama, ką galvoja apie tą kiekybinę persvarą. Sem irgi nusišypsojo ir nusigręžė į savo schemą.

— Jeigu įveiksime minų lauką ir nusikratysime perėmėjų, paviršiuje mūsų lauks itin karštas sutikimas. Nors apskritai skaičiumi mes daugmaž dvigubai pranokstam jų saugumo pajėgas, dauguma administracijos darbuotojų praėjo karinius apmokymus ir gali būti vertinami kaip operatyvinis rezervas. Ir, žinoma, Narsas anaiptol nejuokavo sakydamas, jog gynėjai puikiai apmokyti ir ginkluoti, — ji nutilo, o po sekundėlės pakėlė į Stelą užuojautos bei kartėlio kupinas akis. — Bijau, niekas nenustebs, jei pasakysiu, kad nelabai seniai jiems vadovauti pradėjo… pulkininkas Malikas.

Visų žvilgsniai nukrypo į Stelą; netgi Miuleris buvo girdėjęs apie išdaviką. Stelas tylėjo. Išgirdus Maliko pavardę, jį užliejo neapykantos, įniršio ir pasibjaurėjimo banga. Paskui ji nuslūgo, palikdama kažkokį užbaigtumo pojūtį. Įvykiai vystosi ratu, ir dabar jų su Maliku laukia kitas susitikimas. Paskutinis. Stelas šyptelėjo, ir Miulerio nugara nuėjo pagaugais: šioje šypsenoje nebuvo linksmumo, tik pasitenkinimas plėšrūno, galų gale pavijusio savo auką.


21


Malikas gulėjo ant nugaros, pro primerktus vokus stebėdamas ledi Kanse-Džouns ir per šnerves pūsdamas dūmus, lėtai kylančius į palubę. Ilgas pelenų stulpelis nuo cigaretės nukrito ant prašmatnios paklodės, bet Malikas nieko nepastebėjo — jis susižavėjęs žiūrėjo į nuogutėlaitę Almandą. Beje, ji buvo užsiėmusi tuo pačiu. Sėdėdama prieš didžiulį, visą sieną užimantį veidrodį, gražuolė colis po colio studijavo savo stulbinantį kūną. Švelniai jį lytėjo ir glostė, tarsi tikrindama, ar nėra pažeidimų.

Jie tik ką baigė mėgautis meilės malonumais, ir Malikas atsipalaidavo, jausdamasis stebėtinai kupinas gyvybės. Kaip ir visuomet, viskas praėjo sklandžiai, bet, irgi kaip visuomet, liko kažkokio keisto nepasitenkinimo pojūtis, kurio kilmės pulkininkas nesuprato. Su kitomis moterimis jis patirdavo ne tik orgazmą, bet ir emocinį pasitenkinimą. Užvaldęs jas, pasijusdavo stiprus ir neįveikiamas. Ir, svarbiausia, būtent nuo jo priklausė viskas — ir poza, ir tempas, ir kulminacinė akimirka. Bet su šita kale viskas buvo kitaip. Kai tik jų kūnai susiliedavo, jis kažkokiu nepaaiškinamu būdu prarasdavo kontrolę, ir viską spręsdavo tiktai ji. Taip nutikdavo visuomet, ir, nieko negalėdamas pakeisti, Malikas tiesiog kraustėsi iš proto.

Jausdama jo žvilgsnį, Almanda patyrė pasitenkinimą. Kaip ir visi vyriškiai, Malikas jos geidė, ir šiuo metu jo troškimas sutapo sujos ketinimais. Tačiau greit, labai greit viskas pasikeis. Šiaip ar taip, jai pasisekė ten, kur kiti nepešė nieko, ir netrukus ji sulauks dosnaus atlygio. Tuomet tik nuo jos vienos priklausys šio vyro likimas, ir jos asmeninis taip pat, nes Almanda gaus laisvę! Visu kūnu iki pat pirštų galiukų nusruveno susijaudinimo šiurpuliai — elektroninės smegenys sukūrė mažutėlaitį įtampos šuolį sidabriniuose jos nervų sistemos kontūruose.

Olinas pažadėjo: kai tik pavyks rasti patyrusius robototechnikos srities specialistus, draudimai, kurių prikaišiota įjos programą, bus panaikinti. Ir ji taps visiškai, absoliučiai laisva! Kaip žmonės, tik labiau… Galbūt Almanda Kanse-Džouns bus vienintelis iš tikrųjų laisvas robotas visame pasaulyje. Ir ji sugebės pasinaudoti savo laisve. Šiaip ar taip, skirtingai nei žmonės, jinai nemirtinga, o kai atsargoje turi amžinybę, gali pasiekti daug, labai daug. Be to, jinai tobula. Tokia tobula, kad būstinėje tiktai vienas žmogus žino, kas ledi Kanse-Džouns yra iš tiesų, — pirmininkas Olinas. Būtent jam Almanda turėtų būti dėkinga, jog išvydo dienos šviesą, ir būtent jisai netrukus padovanos jai laisvę. Ir kas, jei neilgai trukus po to jis netikėtai mirs? Ji galėtų pakoreguoti šiokius tokius įrašus, pašalinti kai kuriuos žmones, ir tuomet niekas niekada nesužinos, kad ji yra robotas. Tobulas Almandos lūpas nutvieskė šypsena.

Staiga kambario tylą perplėšė garsūs Maliko racijos šaukimai; ji drauge su drabužiais gulėjo ant krėslo. Malikas pasilenkė, paėmė raciją ir įjungė. Pasiklausė, nusikeikė ir staiga sviedė raciją per visą kambarį, pataikydamas tiesiai į veidrodį. Almandos atvaizdas suskilo į tūkstančius gabalėlių, ant grindų pažiro stiklo šukelės. Malikas stvėrė ją už rankos ir stipriai trūktelėjo į save.

— Vadinasi, tu įsitikinusi, kad Stelas nebegyvas? — paklausė jis.

Almanda vargais negalais prisivertė nepasipriešinti jam fiziškai.

— Taip, Peteri. Jis turi būti nebegyvas. Aš gi tau pasakojau, kad palikau generolą Fabriko paviršiuje su deguonies atsarga, skirta vos kelioms valandoms.

Malikas piktai išsišiepė:

— Nejaugi? Tuomet galbūt būsi tokia maloni ir paaiškinsi, koks laivynas artėja planetos link? Idiotai iš valdymo centro sako, kad ten piratai, — betgi mudu su tavimi žinom, jog, velniai rautų.. jog tenai gali būti tiktai Stelas! Niekas daugiau nesiryžtų tokiam žygiui!

Malikas stipriai ją pastūmė, ir Almanda nugriuvo ant grindų tarp stiklo šukių. Jeigu pulkininkas būtų buvęs atidesnis, jis, ko gero, būtų nustebęs, kad ji nesusipjaustė, ir pastebėjęs akyse žybtelėjusį įsiūtį. Tačiau Malikas buvo pernelyg užsiėmęs — jis skubiai vilkosi drabužius ir segėsi ginklus. Baigęs rengtis, pastvėrė nuo tualetinio stalelio Almandos raciją ir išbėgo iš miegamojo, pakeliui dalindamas įsakymus. Jis dar privers tą bukagalvį Stelą pasigailėti, jog tasai apskritai atsirado šiame pasaulyje.

* * *


Stelas nenuleido akių nuo ekrano, kuriame kas akimirką vis didėjo Kalės atvaizdas. Tinkamas pavadinimas, nusprendė generolas, bet dėl jo kalta toli gražu ne pati planeta. Ji atrodė nedidukė, ir žiūrėti beveik nebuvo į ką: milžiniški vandens plotai, šen ir ten išblaškyti rudi sausumos skutai ir baltų debesų potėpiai danguje. Kadaise tai buvo pats paprasčiausias, vidutiniškas pasaulėlis; bet, atvykus žmogui, viskas pasikeitė. Dabar planeta virto tikrų tikriausia tvirtove. Jos apsauga nusileido nebent žemiškajai. Stelo širdyje sukirbėjo abejonės. Gal jis apsiskaičiavo, ką nors pamiršo, padarė kurią nors iš tūkstančio galimų klaidų? Jis nugrūdo tas mintis gilyn, į tą atkampią vietelę, kur paprastai tūnodavo visos jo abejonės ir baimės. Viskas jau nuspręsta. Dabar beliko tik veikti.

Jis dirstelėjo į kovinį displėjų, atspindintį padėtį. Aštuonios žydros dėmelės — jų laivai — atrodė mažutėlaitės palyginti su dideliu geltonu planetos apskritimu. Stačiai absurdas: skruzdėlės, susiruošusios užpulti dramblį. Nuo šios minties Stelas šyptelėjo. Na, vadinasi, jis skrieja pagrindine skruzdėle — praeity piratų laivu “Keršytojas”, nūnai pervardintu į “Friholdo kerštą”, — kuriai vadovauja kapitonė Boiko. “Zulu” ir kiti du transporteriai su minimalia įgula iškeliavo į Friholdą. Su jais išskrido dar vienas iš piratų atimtas laivas, naujutėlaitis kreiseris, dabar vadinamas “Kovine sėkme”. Būtų gerai, kad jis pateisintų savo pavadinimą — jeigu transporteriai susitiks piratus arba roniečius, sėkmės jiems tikrai prireiks.

Stelui nebuvo lengva apsispręsti ir išsiųsti transporterius namo. Pagrindinė jų funkcija bei paskirtis — ginti priešo apsuptyje atsidūrusią brigadą, ko nepasakytum apie buvusį “Keršytoją”. Kita vertus, piratų laivai geriau ginkluoti, vadinasi, gali sėkmingiau apsiginti patys. Ši aplinkybė atriša rankas Sakalui, suteikdama galimybę jo perėmėjams pulti priešą, o ne ginti laivyną. Be to, jiems paprasčiausiai nepakako apmokytų žmonių, galinčių aptarnauti ir savus, ir iš piratų atimtus laivus. Dėl visų šių priežasčių Stelui, galima sakyti, pasirinkimo neliko. Be to, egzistavo dar vienas argumentas, kurio jis neminėjo niekam. Jeigu brigadai nepasiseks, Krasnovskis Friholdo gynybai turės bent jau transporterius ir piratų kreiserį. Akimirkai dingtelėjo mintis apie Oliviją. Laivų nedaug, bet… vis šis tas.

Stelas paskutinį kartą patikrino operacijos planą. Visų pirma, jo žinioje buvo “Friholdo kerštas”, trys kreiseriai ir transporteris, kuriuos brigadai maloniai perleido piratai. Šitie mūšyje iškovoti laivai ne tik pasižymėjo didžiule ugnies galia, bet ir užtikrino puikią priedangą. Narsas, be abejo, teisus: jei bus įrodyta, kad “Intersistems” būstinę užpuolė Friholdas, Imperijos valdžia sureaguos nedelsdama. Vadinasi, reikėjo sukurti įspūdį, jog Kalę atakuoja kažkas kitas. Kas? Aiškus reikalas — arba piratai, arba Antroji Ronų Imperija. Daugiau nėra kam.

Iš šių dviejų variantų buvo pasirinktas piratiškasis. Visų pirma, jie jau turi piratų laivus, antra, norint apsimesti roniečiais, reikėtų sugaišti velniažin kiek laiko. Be to, piratams Kalė buvo gardus kąsnelis, ir Imperijos valdžia veikiausiai patikės, kad planetą užpuolė būtent jie. Gal vėliau aukštieji ponai netgi nuspręs, kad jau metas trinktelti piratams per pirštus, — irgi neblogai. Ar, pavyzdžiui, valdžia gali pagalvoti, kad piratų Brolija suskilo, ir dalis jų nusprendė nubausti “Intersistems” už tai, kad toji pažeidė jų sandėrio sąlygas. Tad artėjant prie Kalės reikėjo elgtis piratiškai, išsidėstyti jiems būdinga kovine rikiuote, naudotis jų radijo dažniais ir panašiai.

O transporteriai užtikrins jų alibi. Stelas įsivaizdavo, kaip, sugrįžęs į Friholdą, pasakys Imperijos karininkui:

— Ne, sere, ką jūs! Pasak dokumentacijos, mes turime viso labo tris transporterius, ir, kaip matote, visi jie Friholdo orbitoje. Žinoma, mes turime ir tą kreiserį, kurį atėmėme iš piratų, betgi jūs veikiausiai nemanote, kad su tokiu laivynu drįstume užpulti “Intersistems”?

Nuo šios minties Stelas šyptelėjo. Norint, kad jų pasakaitėmis patikėtų, reikės atsikratyti likusiųjų piratų laivų — jei, žinoma, jie po šio mūšio apskritai liks gyvi. Aišku, “Intersistems” supras, kas nutiko iš tiesų, bet… ar įstengs įrodyti? Štai, pavyzdžiui, jis tiksliai žino, kad “Intersistems” ketina pasiglemžti Friholdą. Ir kas iš to? Kaip sakė Narsas, žinojimas ir įrodymai — skirtingi dalykai.

Be piratų laivų su jais skriejo užmaskuotas Sakalo “Lizdas” ir dvi senos “geldos”, dalyvavusios mūšyje su Drago. Iš viso aštuoni laivai, nors visai netrukus liks tiktai šeši. Stelas pažvelgė į Boiko, mintyse pažymėjęs, kad ji atrodo labai įsitempusi. Jis nusišypsojo, kapitonė automatiškai atsakė jam tuo pačiu.

— Visi laivai užėmė savo pozicijas ir yra pasirengę atakai, sere.

— Ačiū, kapitone, — atsakė Stelas ir vėl pažvelgė į kovinį displėjų.

Dabar nuo planetos paviršiaus vienas po kito kilo maži raudoni taškeliai. Priešininko perėmėjai. “Gerai, — pagalvojo Stelas.

— Galbūt mums pavyks truputį sumažinti kiekybinį skirtumą”. Jis prisivertė laukti ir nekreipti dėmesio į niaurią Boiko išvaizdą. Lėtai slinko minutės, ir štai pirmieji priešininko perėmėjai jau pasiekė įėjimą į orbitinį minų lauką. Kai tik laivai nėrė vidun ir kompiuteris nuvedė juos saugiu keliu per sudėtingą minų labirintą, atėjo metas pradėjo pirmąją fazę. Stelas tarė:

— Išsiųskite branderius.

Iš tiesų tai buvo visai ne branderiai — šitaip kadaise vadino laivus, naudojamus senovės jūrų kautynėse. Anuomet išrinkdavo senas geldas, kurių niekam negaila, padegdavo ir paleisdavo plaukti su burėmis ar paprasčiausiai pasroviui, taip apskaičiavę jų dreifą, kad liepsnojančios kiuženos atsidurtų pačiame priešo laivų būrio centre. Jei viskas būdavo apskaičiuota teisingai, ugnis greit persimesdavo į stovinčius laivus ir sunaikindavo juos. Akademijoje karo istorija buvo mėgiamiausias Stelo užsiėmimas. Dabar jis ketino griebtis tokios pat taktikos, bet iš kitos pusės.

Koviniame displėjuje nuo gretos atsiskyrė du žydri taškeliai ir nulėkė planetos link. Senosios “geldos” pradėjo savo paskutinį skrydį. Netrukus vienas laivas staigiai pasisuko ir dingo iš akiračio, aplenkdamas planetą, o tuo tarpu antrasis ir toliau lėkė beveik vertikaliai žemyn. Žmonių juose nebuvo; abu laivus valdė kompiuteriai, kurie šiuo metu paklusniai vykdė jiems duotus savižudiškus įsakymus.

Stelas nejučia sulaikė alsavimą — laivas, kol kas esantis matomoje zonoje, prisiartino prie orbitinio minų lauko. Tai buvo lemiama plano akimirka. Jeigu dabar jie patirs nesėkmę, nebeliks jokio šanso siekti pergalės. Stelas taip tvirtai įsikibo į krėslo ranktūrius, kad net pabalo pirštų krumpliai. Stebėdamas, kaip laivas artėja link minų lauko, generolas kuždėjo sau po nosim:

— Arčiau… Dar arčiau… Dar truputėlį… Metas!

Po akimirkos tvykstelėjo akinantis pliūpsnis, ir laivas žuvo.

Tačiau drauge su juo sprogo ir aplinkinės minos. Minos, sklendusios atokiau nuo sprogimo vietos, sureagavo į temperatūros pokytį ir taip pat pradėjo sproginėti. O kadangi jos buvo išdėliotos pakankamai tankiai, prasidėjo kažkas panašaus į grandininę reakciją. Sprogimų banga nusirito nuo minos prie minos, naikindama jas vieną po kitos. Išėjo net geriau, nei tikėjosi Stelas.

Tuo metu, kaip jis ir numatė, kai kurie “Intersistems” perėmėjai buvo pačioje minų lauko gilumoje. Kai branderiai aktyvavo minas, pilotai suprato, kas vyksta, tačiau nieko negalėjo padaryti, neiškrypdami iš siauro saugaus koridoriaus. Jeigu jie pamėgins perimti valdymą iš kompiuterių ir vairuos laivus patys, veikiausiai kliudys kurią nors miną. Na, o jei šito nepadarys, juos pasivys ugninis viesulas. Beliko tik bejėgiškai stebėti įvykius, neturint nė menkiausios galimybės įtakoti jų baigtį, nors ant kortos buvo pastatytas pats gyvenimas. Kas bus toliau? Ar jiems pavyks išnirti iš minų lauko anksčiau, nei laivus pasivys sprogimų banga? O gal jie žus nuolaužų ir liepsnos debesy? Sekundės šliaužė vėžlio greičiu, ir štai tie, kuriems pasisekė, ūmai išnėrė iš minų lauko ir, kai jau susiruošė lengviau atsikvėpti, išgirdo savo žūstančių draugų klyksmus.

Vargšeliai, pagalvojo Stelas. Tai buvo negarbingas kovos būdas. Jis prisivertė nuvyti šias mintis, kaip jau tūkstančius kartų elgėsi anksčiau, ir sutelkė dėmesį į svarbesnes problemas. Didelė priešininko laivų dalis nespėjo pasiekti lauko, išvengė grandininės sprogimų reakcijos ir, be abejo, išliko. Dabar jie puolė į priekį, pasinaudodami milžiniškomis minų lauko spragomis. Laivų pilotai buvo kupini ryžto atkeršyti už žuvusius.

— Atėjo pirmojo branderio patvirtinimas, sere, — pranešė Boiko.

Žvalgybiniai jo aparatai šiuo metu sukosi aplink planetą ir perdavė į kovinį “Friholdo keršto” kompiuterį viską, ką užfiksavo savo sensoriais. Be to, jie pumpavo informaciją iš žvalgybinių priešininko palydovų. Labai netrukus Boiko žinos viską, netgi tai, kokios spalvos kojines dėvi budintis karininkas. Stelas pastebėjo, kad jos balsas skamba ramiai, tačiau kaktą išmušė prakaitas. Aišku, jaudinasi. Lygiai taip, kaip ir jis pats.

— Sveikinu, sere, — pridūrė kapitonė. — Jūsų planas buvo nepriekaištingas.

— Sveikinti reikėtų jus, kapitone, — šypsodamasis atsakė Stelas. — Planas pavyko tik todėl, kad jūs nepriekaištingai jį įvykdėte.

Moters veide šmėstelėjo šypsena.

— Be to, mums velniškai pasisekė.

Stelas pritardamas linktelėjo.

— Tikėsimės, kad mus ir toliau lydės sėkmė. Metas pradėti antrąją fazę.

Malikas dirstelėjo į kovinį valdymo centro displėjų ir nusikeikė pamatęs, kad sprogimų banga nusirito per visą minų lauką.

— Velniai jį rautų! Tas kalės vaikas sugebėjo išlaužti duris ir dabar gali netrukdomas įeiti vidun.'Mes privalome jį sulaikyti… turiu omeny, tučtuojau. Įsakykite mūsų perėmėjams nedelsiant blokuoti jų laivyną. — Dabar jis kreipėsi į savo padėjėją, kapitonę Foli: — Kad daugiau nė vienas laivas neįstengtų išsiveržti iš jų rikiuotės!

— Klausau, sere, — atsakė Foli ir perdavė įsakymą kom-ryšių.

Prieš kelias minutes ji jau davė lygiai tokį pat įsakymą, bet nusprendė Malikui šio fakto nepriminti. Ginčytis su juo tolygu savižudybei. Visiškai neseniai jis primygtinai pareikalavo, kad laukas būtų sustiprintas papildomomis minomis, nors inžinieriai prieštaravo kaip įmanydami. Foli žinojo, kad ir likusieji verčiau patylės. Kai Malikas tapo viršininku, tie tarnautojai, kurie turėjo galvas ant pečių, netruko suprasti, kad savo patarimus reikia pasilaikyti sau ir apsimesti, neva jo sprendimai nekelia jokių abejonių. Ji atsiduso. Iš visko sprendžiant, šiandien bus labai ilga diena.

Sakalo perėmėjas sūpavosi ant manevrinių variklių. Aplinkui jį kiti perėmėjai darė tą patį, jų variklių riaumojimas drebino visą “Lizdo” pakilimo-nusileidimo platformą.

— Pradėti antrąją fazę,supratau, — Sakalas kom-ryšiu patvirtino gavęs įsakymą ir persijungė į savo aviabrigados dažnį. — Tvarkelė, Sakalai. Metas atidirbti už mūsų pinigėlius. Užkursim jiems pirtį, tačiau protingai — noriu, kad visi sugrįžtų atgalios.

— Netgi Karia? — paklausė kažkas.

— Ypač Karia, — tučtuojau atsiliepė vyriškas balsas. — Ji tokia.. stačiai niam-niam!

— Svajoti naudinga sveikatai, vaikine, — atsakė Karia. — Žiūrėk, taviškis ims ir pasistos — išimties tvarka.

Sakalas nusijuokė:

— Patausokit savo juokelius priešininkui. Rikiuokitės grandimis ir pirmyn.

Jis kairiąja ranka padidino manevrinių variklių galingumą, o dešiniąja spustelėjo valdymo svertą pirmyn ir žemyn. Viso labo už poros jardų nuo atviro liuko įjungė pagrindinius variklius, staigiai užvertė laivo nosį ir nėrė į tamsą. Likusieji nusekė paskui jį po penkis perėmėjus grandyje. Rezerve neliko nė vieno. Visi gavo griežtas veikimo instrukcijas ir tučtuojau išsisklaidė į šalis.

Pats Sakalas drauge su ketvertu grandžių nuskriejo pasitikti priešo naikintuvų. Milžiniškas rudas Kalės rutulys, išterliotas baltų debesų dėmėmis, kabojo virš jų it scenos, kurioje turėjo vykti kautynės, dekoracija. Skenuodamas savo prietaisus, Sakalas pastebėjo, kad tenai, kur minų lauke atsirado properšos, sprogusių užtaisų ir priešo laivų vietoje susiformavo metalinių skeveldrų užuolaida. Nors joje taip pat žiojėjo spragos, užuolaida buvo labai pavojinga; dideliu greičiu atskriejęs ir į ją atsitrenkęs perėmėjas galėjo paprasčiausiai ištikšti į gabalėlius.

— Laikykitės atokiau nuo tos šiukšlių krūvos, — tarė Sakalas ir pasuko į dešinę, pakraščiu apskriedamas metalo nuolaužas.

Paskui pokalbiai nutrūko: priešo laivai išsiveržė iš sudriskusio minų lauko, į visas puses spjaudydami mirtinai pavojingus spindulius ir raketas. Tarp laivų prasidėjo dvikovos — vienas prieš vieną, du prieš du, trys prieš penkis. Nors iš pradžių “Intersistems” perėmėjai turėjo kiekybinę persvarą, operacija minų lauke gerokai sumažino atotrūkį o pirmosios kautynių minutės sutirpdė jį visiškai.

Sakalo pilotai skriejo nuo saulės, kruopščiai taikėsi ir taikliai šaudė. “Intersistems” pilotai buvo įtūžę dėl savo draugų žūties minų lauke, emocijos kliudė jiems veikti apgalvotai ir šaltakraujiškai. Be to, daugelis jų praktiškai neturėjo kautynių patirties. Jie darė klaidas ir tučtuojau už jas mokėjo. Jų laivai sproginėjo, virsdami ryškiais oranžiniais kamuoliais, ir, nelyginant krintančios žvaigždės, vartaliodamiesi lėkė link planetos paviršiaus. Tačiau tie, kurie ištvėrė pirmąsias penkias minutes, buvo šaunūs. Labai šaunūs. Ir netrukus jų veiksmai pradėjo kelti atakuojantiems nerimą. Sakalas krūptelėjo, kai ausinėse pasigirdo širdį draskantis klyksmas, ir vienas iš jo Sakalų nušvilpė link paviršiaus. Jis įsijungė vidinį saviškių ryšio kanalą ir išgirdo trumpas, įniršio kupinas pilotų replikas.

— Sūdąs! Jič pričiupo Kalą.

— Užsičiaupk, kvaily! Vienas iš jų įsikibo tau į uodegą.

— Aš pričiupau tą šunsnukį! Atsargiai, Slimai… Po velnių, jis praskriejo visai greta.

— Eikš pas mamytę… Eikš pas mamytę… Štai taip… Mamytė mažyliui turi puikią torpedėlę… Štai tau, atsiimk!

— Džekai! Paskui tave porelė!

Šis balsas įsiveržė į Sakalo sąmonę nelyginant durklo dūris. Jis skubiai dirstelėjo į apžvalgos ekraną — taip ir yra, dvi savaime nusitaikančios torpedos, reaguojančios į šiluminį spinduliavimą, skriejo paskui jo išmetimo vamzdžius, o už jų šmėžavo du priešo naikintuvai. Sakalas išmetė susikaupusias šiukšles ir staigiai pasuko į kairę. Atsimušusios į degančias visokiausio šlamšto nuolaužas, torpedos sprogo; tačiau naikintuvų šis triukas neapgavo. Jie tarsi prilipo jam prie paskuigalio. Sukaukė pavojaus sirenos, neramiai sumirksėjo žiburiai — vienas iš jų įsigudrino užkabinti kairįjį Sakalo sparną. Po velnių, dar ims ir prasidės atmosferos nuotėkis! Jis blaškėsi į šalis, vangstydamasis nuo mirtinų žydrų spindulių, bet, aišku, šitaip negalėjo tęstis amžinai.

— Mes ateinam, bose! — suskambo ausinėse kažkieno balsas, bet Sakalas suprato, kad jie nesuspės.

Tuomet jam dingtelėjo viena mintis — gudrybė, kuri arba išdegs, arba ne. Jei ne, jis net nespės pasijusti idiotu… Sakalas sukando dantis, įjungė abu variklius visu galingumu ir metėsi link metalinės užuolaidos, sudarytos iš sprogusio minų lauko nuolaužų.

— Tuojau… tuojau… dar truputėlį… Štai!

Sakalas iš visų jėgų trūktelėjo į save valdymo svertą, pajuto, kaip perkrova įspaudžia jį į krėslą, ir… prie pat metalo trupinių sienos šovė aukštyn. Jam už nugaros nugriaudėjo du galingi sprogimai; priešininko naikintuvai iš inercijos nušvilpė pirmyn ir atsitrenkė į erdvėje sklendžiančias metalo nuolaužas.

— Neblogai sugalvota, bose! — riktelėjo kažkuris Sakalo pilotas.

Jis neatsakė. Paprasčiausiai nepajėgė. Pernelyg smarkiai kaleno dantys.

Stelas neatplėšė akių nuo kovinio displėjaus. Jie laimėjo, bet tiktai vos vos. Dėkui Dievui, brigadai nereikėjo užgrobti planetos — ji paprasčiausiai neįstengtų. Tačiau ir numatyta užduotis pareikalavo milžiniškų pastangų. Pirmoji fazė — minų lauko perpiešimas — pavyko netgi geriau, nei jis drįso tikėtis; dėkui tam kvailiui, kuris taip tankiai sukaišiojo minas. Antroji fazė artėjo į pabaigą. Netrukus jie kontroliuos kosmosą ir atmosferą.

Viso labo keliems “Intersistems” naikintuvams pavyko prasmukti pro Sakalus ir užpulti Stelo laivus. Beveik visus juos ištaškė sunkieji “Friholdo keršto” ir kreiserių pabūklai. Tačiau vienas priešo pilotas, puikiai suvokdamas, jog skrenda į užtikrintą pražūtį, sugebėjo įveikti visas kliūtis ir taranavo paskui galinę kreiserio kapitono tiltelio dalį. Per laivą nusirito sprogimų banga, perplėšdama jį it konservų skardinę. Laive buvo kapitonas Kosto ir “Mazajaus” įgula. Žuvo visi iki vieno. Drauge su jais žuvo ir kažkuri Stelo dalis.

Tačiau dabar ne metas apverkti kritusius, jis sielvartaus vėliau. Dabar reikia susikaupti ir pasistengti, kad daugiau aukų nebūtų. Be to, viskas galėjo pasibaigti kur kas blogiau. Velniai rautų, visa brigada sukišta į vieną vienintelį transporterį, ir jei prakeiktas savižudis būtų rėžęsis į jį… Bet šitaip nenutiko. Vadinasi, metas pradėti trečiąją fazę.

Stelas pažvelgė į kapitonę Boiko ir staiga suvokė, kad ji jau nebejauna. Moters veidą vagojo gilios raukšlės, tamsiuose plaukuose šmėsčiojo sidabrinės gijos. Tačiau akys liepsnojo ryžtu, o tvirtai sučiauptos burnos kontūrai bylojo apie nepalenkiamą tvirtybę.

— Trečioji fazė, sere? — ramiai paklausė ji.

— Taip, kapitone. Pradėkite vykdyti trečiąją fazę.

Ji palinko prie kom-ryšio pulto, perdavinėdama įsakymus, o Stelas vėl atsigręžė į kovinį displėjų. Dabar brigadai reikės nusileisti į paviršių, prasibrauti iki būstinės komplekso, užimti jį ir išsilaikyti lygiai tiek, kiek sugaiš specialioji komanda, kol suras Friholdo pinigus. Taip, lengva nebus.


22


Pasiekęs atmosferą, laivas krūptelėjo, sudrebėjo nuo raketų žemė-oras sprogimų ir, stengdamasis jų išvengti, ėmė mikliai vingiuoti į šalis. Stelui panašūs skrydžiai nebuvo naujiena, jis šimtus kartų patyrė tą patį, bet visgi vėl pasijuto nekaip. Sitai blogiau už viską: bejėgiškai blaškytis metalinėje skardinėje, kol visi, kas tik gali, stengiasi ją prakiurdyti. Generolas nutaisė abejingą veidą ir išspaudė pašaipią šypsenėlę, skirtą kariams, ankštai susigrūdusiems aplink. Ir išvydo atsakomąsias šypsenas.

— Ką, nejaugi jūs visuomet į planetas leidžiatės tokiu būdu? — paklausė nuo pašėlusio kratymo pažaliavęs Miuleris.

Jis primygtinai išsireikalavo keliauti žemyn drauge su Stelų.

— Deja, taip, — atsakė Stelas. — Žmonėms kažkodėl nepatinka, kai juos užpuola iš dangaus.

Miuleris neva nustebęs palingavo galvą.

— Suprantu, ką turite omeny. Nūnai žmonės ne itin svetingi.

— Kaip sekasi mūsų svečiui? — Stelas dirstelėjo į Narsą, plūstant į prakaitu savo milžiniškame apsauginiame kostiume.

— Tiesiog puikiai, — tvirtai pareiškė Miuleris. — Atsidėkodamas už tai, kad neįkišome jo į priešakinį atakos laivą, kaip ketinome daryti iš pradžių, administratorius Narsas sutiko padėti mums surasti savo pinigėlius ar bent jau kažką tolygaus. Tiesa, Vilsonai?

— Storulis neatsakė, ir Miuleris liūdnai palingavo galvą. — Ko gerokam nelabai patinka mūsų skrydis, bet, esu tikras, apačioje jis su mumis bendradarbiaus.

Kalbėdamas inspektorius glostė didžiulį pistoletą, kurį j am įteikė prieš skrydį į planetą. Narsas spoksojo į ginklą it užkerėtas. Stelas šyptelėjo. Nedideliame sausokame Miulerio kūne slypėjo narsa, kurios pakaktų visam būriui.

Kaip sykis tą akimirką laivas staigiai metėsi į šalį. Nepaisant saugos diržų, Stelas vos neišlėkė iš krėslo, o jo viduriai atliko salto mortale.

— Atleiskite, bet tenka suktis iš paskutiniųjų, — interkomu pranešė pilotas. — Aplink skraido tiek metalo, kad galima būtų pastatyti visą laivyną. Pakentėkite dar truputį.

Laivas leidosi toliau, sprukdamas nuo raketų ir spindulių. Nekreipdamas dėmesio į nemalonius pojūčius, Stelas nusprendė dar kartą apgalvoti trečiąją fazę. Pirmoji atakuojančiųjų banga išsilaipino Nusileidimo Zonoje maždaug prieš tris valandas. Jų laukė labai ryžtingas pasipriešinimas, ir, jei ne kiekybinis brigados pranašumas, vaikinai būtų vargiai susidoroję su puikiai ginkluotais ir apmokytais sargybiniais. Kareiviai vargais negalais užgrobė NZ, o šiuo metu juos apsupo ir užblokavo ginkluoti komplekso tarnautojai. Jeigu viskas klosis taip, kaip sumanyta, antroji banga išsilaipins NZ, persigrupuos, užims administracinį kompleksą, susirinks Friholdo pinigus ir išskris.

Staiga Stelą švystelėjo atgal — pilotas, ruošdamasis nusileidimui, įjungė manevrinius variklius. Laivas sudrebėjo, kovodamas su inercija, sumažino greitį ir, dusliai bilstelėjęs, nutūpė ant žemės.

— Įgulos ir savo vardu sveikinu jus, atvykusius į Kalę, — pasigirdo iš interkomo piloto balsas. — Čia truputį debesuota ir lyja, bet šiaipjau rytas tiesiog nuostabus. Kompanija “Kosminiai Savižudžiai” dėkoja, kad buvote su mumis, ir viliasi, jog puikiai praleisite laiką.

Nepaisydamas širdį gniaužiančios baimės, Stelas nejučia šyptelėjo. Paskui priėjo prie liuko, iššoko laukan, persivertė per galvą ir prigludo prie žemės, slėpdamasis už kažkokios mašinos nuolaužų. Virš galvos švilpė kulkos, rikošetu atšokdamos nuo laivo korpuso. Aplink Stelą išsislapstė kareiviai, o po to visi trumpais perbėgimais pajudėjo į priekį. Generolas atsigręžė ir išvydo, jog Narsas ne tiek iššoko, kiek išvirto iš laivo; matyt, Miuleris jį paprasčiausiai išstūmė. Paskui storulį nušoko ir inspektorius, pataikęs tiesiai ant administratoriaus ir tokiu būdu sušvelninęs savo kritimą.

Medikų komanda skubiai iškrovė šešetą neštuvų ir nubėgo į šalį — laivas pakilo ir akimirkai pakibo ore. Pilotas pasinaudojo šia galimybe, kad švinu palaistytų žemę aplinkui NZ. Jo varikliai pakėlė nuolaužų ir skeveldrų debesis šimto jardų spinduliu. O paskui laivas visu greičiu šovė aukštyn, stengdamasis pasislėpti saugiame kosmose. Žeme it griaustinis nusirito jo variklių kauksmas.

— Sveiki atvykę, generole.

Stelas staigiai atsigręžė ir išvydo greta stovinčią viršilą Flin. Jos šalmo antveidis buvo pakeltas, visas veidas išterliotas purvu, ir mergina labiau panėšėjo į fermerio dukrą, nei į brigadinį ypatingosios sudėties karininką.

— Mane atsiuntė majoras Vangas, sere.

— Gerai, — Stelas vargais negalais perrėkė kylančio laivo variklių kauksmą. — Neverskime majoro laukti.

Flin vinguriuodama nusivedė jį gatvėmis, nusėtomis stiklo šukėmis ir plytgaliais, tarp subombarduotų pastatų ir išvartytų mašinų. Jiems dukart teko sustoti ir slėptis nuo galingos sargybinių ugnies. Palaipsniui kautynių garsai artėjo, o besileidžiančių ir kylančių laivų riaumojimas tyko. Šen ir ten gulėjo nukautųjų lavonai. Didžioji dalis su “Intersistems Inkorporeited” šalmais, bet pasitaikė ir juodai apsirengusių brigados karių. Šių kūnų taip pat buvo nemažai.

Majoras Vangas savo komandinį punktą įkūrė bombos sprogimo išraustame piltuve. Jis pats sėdėjo ant sprogmenų dėžės ir kom-ryšio kanalais šaltakraujiškai dalino įsakymus. Sprogimas nuplėšė jam koją žemiau kelio, ir visa, kas iš jos liko, ilsėjosi ant atramos, suręstos iš plastikinės dėžės. Nuopjova tampriai suveržta kruvinu raiščiu. Greta, laukdami evakuacijos, gulėjo kiti sužeistieji. Technikai čia pat ardė sugedusį raketinį įrenginį, o virėjai atidarinėjo maisto pakuotes, stengdamiesi greitosiomis pagaminti kokį nors užkandį. Jie atrodė nepatenkinti: taip jau išėjo, kad visose pakuotėse buvo vien desertas.

Stelas ir Flin nusirito per piltuvo kraštą ir priėjo prie Vango.

— Sveiki, generole, — kreivai šyptelėjęs, pratarė tas. — Atleiskite, kad neatsistoju.

Stelas palingavo galvą:

— Po velnių, majore… Visi turi teisę atsipūsti.

Kurį laiką vyrai tylėdami žvelgė vienas į kitą, nepajėgdami žodžiais išreikšti juos užplūdusių jausmų.

Stelui nereikėjo sakyti, ką jis galvoja apie Vangą ir didvyrišką jo elgesį, — generolo žvilgsnis bylojo iškalbingiau už žodžius. Pirmasis tylą nutraukė Vangas:

— Ši planeta tikra kalė, sere. — Aplink netilo susišaudymas, sproginėjo granatos, skardėjo trumpi įsakymai — ir šiame fone medikai nešiojo sužeistuosius, o kareiviai rikiavosi gynybai. Vangas palingavo galvą. — Toks jausmas, tarsi kovotume su saviškiais, sere. Tas šunsnukis Malikas išmokė juos visų mūsų triukų.

— Jis atsiims, kas priklauso, — niūriai pažadėjo Stelas, iš visos širdies vildamasis, jog taip ir bus. — Jūs velniškai gerai padirbėjote, majore. O dabar aš jus pakeisiu. Sanitarai! — Du medikai nusileido į piltuvą, ir Stelas mostelėjo į Vangą. — Nuneškite jį į saugią vietą.

— Klausau, sere! — unisonu atsakė jie.

Generolas atsigręžė į Vangą, norėdamas su juo atsisveikinti, bet majoras jau gulėjo be sąmonės.

Ledi Almanda Kanse-Džouns vedžiojo akimis nuo kovinio displėjaus į Maliką ir atgal. Teko pripažinti, kad jis veikė labai meistriškai. Ji jau beveik valandą stebėjo, kaip pulkininkas įsakinėja. Žinoma, Malikas žmonių negailėjo, bet šiaip jau savo darbą atliko neblogai. Ir visgi, nelaimei, nepakankamai gerai. Šito jis niekada nesuprato — skirtingai nei ji. Antrosios brigados karių pasirodymas iš esmės keitė padėtį. Deramai vadovaujami, jie netrukus įveiks gynybos pasipriešinimą ir užims administracinį korpusą. O faktas, kad vadovavimo problemų jie neturi, nekėlė jokių abejonių. Ji apsiskaičiavo: Stelui pavyko likti gyvam. Nuo šios minties Almandą persmelkė bejėgiška pagieža. Ir, kas visų blogiausia, pirmininkas Olinas jau išvyko iš planetos mažyčiu greitaeigiu laivu. O drauge su juo dingo ir jos šansas įgyti laisvę. Netgi jei gynėjai sugebės įveikti brigadą, tokio fiasko jai niekada neatleis.

Maliko akys liepsnojo įtūžiu, jis šūkavo įsakymus kom-ryšiu, dėl menkiausios priežasties išdėdamas savo žmones į šuns dienas. Žvelgdama į jį pro pusiau primerktas blakstienas, Almanda galvojo apie tai, kaip šis vyras ją įžeidė. Ir ji iškentė, vildamasi, kad… bet jos viltims išsipildyti nelemta. Nuo šios minties kai kuriuose Kanse-Džouns kontūruose pašoko įtampa. Atsiliepdami maži energetiniai impulsai testavo gautą signalą ir grįžo į smegenis. Šios patvirtino, kad tokia reakcija atitinka esamas aplinkybes, ir davė įsakymą ją sustiprinti. Palaipsniui Almandą persmelkęs jausmas augo, susierzinimas virto pasipiktinimu, paskui įniršiu ir galiausiai įsiūčiu. O, koks nuostabus pojūtis! Ji nesikišo, kai aktyvavosi ir kitos programos dalys.

Stelas kilstelėjo prie akių binoklį ir pareguliavo ryškumą. Administracinis kompleksas akimirksniu priartėjo ir užpildė visą vaizdo ieškiklį. Stelas spustelėjo tolimačio mygtuką, ir atvaizdo centre pasirodė balta dėmelė. Sukdamas ratuką prietaiso šone, jis privertė dėmelę judėti; kas kartą, kai ji stabteldavo ties kuriuo nors objektu, apatinėje vaizdo dalyje pasirodydavo skaičius, atitinkantis juos skiriantį atstumą. Stelas beveik neabejojo, kad energetinė patranka paslėpta sugriautame pastate už tūkstančio jardų nuo čia. Jo įtarimas pasitvirtino, kai iš ten išsiveržė žydras spindulys ir įsmigo į pylimą maždaug už šimto jardų nuo generolo. Iš pradžių pakilo baltas debesis — išgaravo dirvoje buvęs vanduo. Paskui pylimas pradėjo lydytis ir sruventi. Ūmai jis pradingo visiškai, palikęs žydrosios ieties smūgiui du už pylimo prisiglaudusius karius. Trumpas tvyksnis, ir žmonės dingo, tarsi nė nebuvę. Iš jų belikę pelenai dar nespėjo nukristi žemėn, kai patranka pradėjo gręžtis, rinkdamasi kitą taikinį.

Stelas nusikeikė ir nuleido binoklį. Jie įstrigo čia, maždaug už dviejų tūkstančių j ardų nuo administracinio komplekso, ir būtent ši energetinė patranka neleido judėti į priekį. Šitokiu būdu brigadai teko susimokėti už tai, jog visi sunkieji pabūklai iškeliavo namo su transporteriais. Bet, tiesą sakant, Stelas neturėjo iš ko rinktis. Skrendant iš Fabriko, beveik visa brigada susigrūdo į vienintelį transportinį laivą, kuriame jiems buvo pakankamai ankšta ir be sunkiųjų pabūklų. Stelas krūptelėjo, išvydęs kitą žydrą tvyksnį ir pajutęs ore pasklidusį ozono kvapą. Tiesa, šįkart šauliams nepasisekė. Penki kariai spėjo pasislėpti už pastato, kurio sienų nepajėgė įveikti netgi toks galingas ginklas. Beliko vienintelė išeitis, nors Stelui ji labai nepatiko.

— Sujunkite mane su Sakalu, — įsakė jis kom-technikei.

— Klausau, sere, — pirštai nubėgo portatyvinės klaviatūros klavišais. — Jis lauks ketvirtame dažnyje.

Stelas įsijungė nurodytą dažnį — generolo balsas bus transliuojamas į palydovą, paskui į “Lizdą” ir tik tada jį išgirs Sakalas. Girdimumas buvo puikus.

— Na, kaip gi galėčiau pasitarnauti mūsų Brolijos šlovei? — pašaipiai paklausė Sakalas.

Ši ironiška piratiškų radijo pokalbių imitacija privertė generolą šyptelėti.

— Pašalindamas iš kelio tą prakeiktą energetinę patranką, štai kaip.

Pauzė. Kai Sakalas prabilo vėl, jis, regis, jau nebenorėjo juokauti:

— Sprendžiant iš mūsų radijo markerių, srityje, prigludusioje prie taikinio, truputį ankštoka, Brolau. Esi tikras, kad nori smogti į jį iš oro?

Stelas suprato ir pritarė piloto nerimui. Jei Sakalas su savo žmonėmis negalės veikti juvelyriškai tiksliai, jie, užuot sunaikinę priešo pajėgas, gali netyčia susprogdinti pusę saviškių. Bet, velniai rautų, kitos išeities paprasčiausiai nėra!

— Užduotis patvirtinta, — atsakė Stelas. — Duok mums dešimt minučių pasislėpti.

— Supratau tave, Brolau. Įsirauskite giliau.

— Perduokit visiems, — pratarė Stelas, kreipdamasis į kom-technikę, — tegul pasiieško kokio nors urvo ir tūno tenai, kol viskas pasibaigs. Po dešimties minučių ant žemės užgrius dangus.

Mergina linktelėjo ir susijaudinusi prabilo į mikrofoną. Stelas pažvelgė į Flin ir keturis karius, kuriuos viršila paskyrė jo apsaugai.

— Eime… Pasiieškokim slėptuvės.

Jis nusivedė savo mažą būrelį tenai, kur pirma, sėlindamas gatvėmis, pastebėjo įėjimą į požemį ar kažką panašaus. Teko pereiti maždaug pusę kvartalo, kom-technikė sekė jiems įkandin. Viduje kariai aptiko erdvų vestibiulį. Skubiai patikrinus patalpą paaiškėjo, kad ten nieko nėra. Liuoksėdami sustingusio eskalatoriaus pakopomis, jie nusileido iš pradžių vienu, o paskui dviem lygiais žemiau ir būtų leidęsi dar giliau, tačiau kelią pastojo griuvusi diurakritinė siena. Matyt, besitraukiantys “Intersistems” gynėjai susprogdino pertvaras, kad priešininkas negalėtų prasiskverbti į jų požeminę transporto sistemą.

— Tiek to, — tarstelėjo Stelas. — Čia ir apsistosime.

— Visi praneša radę slėptuves, — pranešė kom-technikė.

— Tikėsimės, — susijaudinęs atsiliepė Stelas, žvelgdamas aukštyn, tenai, kur netrukus prasidės kautynės. — Tikėsimės.

Žemė liuoktelėjo jam priešais, ir Sakalas eilinį kartą pasigailėjo skrendąs ne savo asmeniniu perėmėju. Žinia, protu jis suprato, kad visos mašinos vienodos, bet, kaip ir likusieji pilotai, buvo šimtu procentų įsitikinęs, kad jo laivas ne toks, kaip kiti. Jo laivas turėjo sielą ir asmenines savybes, kurias Sakalas nuodugniai ištyrė ir kuriomis visuomet galėjo pasikliauti. Tačiau jo perėmėjas liko “Lizde” — su apgadintu sparnu atmosferoje nepakariausi. Štai kodėl dabar Sakalas skriejo atsarginiu laivu, ir tokia padėtis jam visiškai nepatiko. Regis, valdymas kiek lėtesnis, kairiojo variklio efektyvumas vos devyniasdešimt šeši procentai, o ir pats piloto krėslas kažkoks… nepatogus.

Dirstelėjęs į užpakalinio vaizdo ekraną, Sakalas įsitikino, kad likusieji dešimt perėmėjų lekia tiksliai paskui jį. Jis perdėm automatiškai patikrino prietaisų parodymus: varikliai, ginklai, elektronika — viskas funkcionuoja normaliai. Tada sutelkė dėmesį į taikinį — absurdiškai menką dėmelę ant žemės, šiaurinėje administracinio komplekso pusėje. Keblumas tas, kad reikėjo sunaikinti tikslą, neperžengiant tos nedidelės erdvės ribų. Truputį šiauriau — ir jis ištaškys po Nusileidimo Zoną ją ginančius brigados karius. Truputį piečiau — ir maža kas beliks iš administracinio komplekso, o juk būtent tenai sudėti jų pinigėliai. Truputį ryčiau — ir nukentės gyvenamieji pastatai, vadinasi, ir daugybė civilių asmenų. O jei smogs truputį vakariau… tuomet jų skrydis apskritai bus tik tuščias laiko gaišimas.

Dabar Sakalas aiškiai matė tikslą. Pažymėjo tą sritį savo valdymo tinklelyje, persiuntė informaciją apie taikinio išvaizdą, koordinates bei atstumą visoms pabūklų sistemoms ir aktyvavo jas. Stumtelėjo valdymo svertą į priekį ir nulėkė žemyn, o tada nusklendė virš planetos paviršiaus, kildamas ir leisdamasis tiksliai pagal vietovės reljefą. Žemė sparčiai lėkė pro šalį, ir, kaip paprastai tokiomis akimirkomis, Sakalas pajuto, kaip jį užlieja įnirtingos, grubios jėgos banga. Kažkuria savo esybės dalimi jis gėdijosi šio jausmų antplūdžio, užtai kita dalis džiūgavo, mėgaudamasi greičio, galybės ir pavojaus pojūčiu. Jis iš visų jėgų tvardėsi, laukdamas tos svaiginančios akimirkos, kai jiedu su mašina susilies į vieną visumą, o taikinys atsidurs jo valioje.

— Palauk… Lukterėk… Dar truputėlį… Ugnis!

Perėmėjas pakrypo — atsiliepdama į žodinę Sakalo komandą, atgijo dviguba energetinė patranka, ir paviršiaus link nuskriejo keturios raketos žemė-oras bei ištisas bombų spiečius. Po dešimties sekundžių pilotas nutraukė ugnį ir nėrė iš.apšaudomos zonos.

Dešimt perėmėjų vienas po kito pakartojo savo vado veiksmus. Jų raketos, reaguodamos į šiluminį sunkiųjų pabūklų spinduliavimą, paskubomis trupino įtvirtinimus, paversdamos juos griuvėsiais. “Protingos” bombos ieškojo pačių stambiausių, kompaktiškiausių, geriausiai paslėptų taikinių. Versdamos sienas ir lubas, jos veržėsi iki pat pamatų, o po penkių sekundžių susprogdavo, dažniausiai sugriaudamos ir visą pastatą. Tuo tarpu žydros energijos impulsai viską aplink pavertė išsįlydžiusiu žemės, kūno ir metalo mišiniu.

Dar kartą praskriejęs virš nurodytos srities ir patikrinęs atakų efektyvumą, Sakalas pajuto, kad jo susijaudinimas atlėgsta. Bumą degino aitrus metalo prieskonis. Apačioje įsiviešpatavo mirtina rimtis. Nė menkiausio judesio. Sakalas įjungė mikrofoną ir prikimusiu balsu pranešė:

— Užduotis įvykdyta.

Ir nuskriejo aukštyn, į žydrą giedrą dangų.

Kareiviai nedidelėmis grupelėmis lindo iš priedangų — iš pradžių nuogąstaudami, o paskui vis narsiau. Stelas su savo palydovais taip pat apleido požeminę slėptuvę, sustojo ir nustebęs apsidairė. Sakalo asai viską aplinkui numatytą taikinį sulygino su žeme. Nei priešo karių, nei vabzdžių dūzgimo — nieko, išskyrus ugnies treškėjimą ir žvirgždo gurgždėjimą po kojom. Visur sūkuriavo dūmai, susipindami keisčiausiomis figūromis, kurias, nelyginant mirusiųjų šmėklas, lengvas vėjelis nešė tolyn. Išties fantasmagoriškas reginys. Stelas vargais negalais atplėšė nuo jo akis ir susimąstė apie tai, ką reikės daryti toliau.

Reikėjo kuo greičiau išnaudoti situacijos pranašumus, neleidžiant Malikui atsitokėti ir pasitelkti naujas jėgas. Kareiviai nužingsniavo į priekį, bet vadai nešūkčiojo įsakymų, o perdavinėjo juos pakuždomis, tarsi baimindamiesi sutrikdyti aplink viešpataujančią tylą. Bet netrukus šie keisti kerai išsisklaidė. Iš pradžių nuaidėjo pavienis šūvis, paskui nugriaudėjo sprogimas, o kiek vėliau nusirito masinės ugnies grumėjimas. Stelas net nespėjo rimtai sunerimti, kai susišaudymas palaipsniui nusilpo ir netrukus liovėsi visai.

Prie administracinio komplekso jų niekas nepasitiko. Geras ženklas, ir Stelo širdyje suruseno viltis. O kai jie įėjo į pastatą ir ėmė kopti laiptais, po senovei nesutikdami jokio pasipriešinimo, pažvalėjo galutinai. Dabar generolas jau neabejojo brigados pergale. Stelas stebėjosi — jis manė, kad Malikas kausis už kiekvieną administracinio komplekso colį. Tačiau fortūnai nepatinka, kai mirtingieji įgrista jai kamantinėjimais. Tereikia neatsipalaiduoti ir neprarasti budrumo. Stelas įsakė Flin pasiųsti žvalgus ir įvertinti kompleksą.

Pasirodė Miuleris, nekantriai raginantis Narsą. Apklausęs administratorių, Stelas pasiuntė savo žmones į tas patalpas, kuriose galėjo būti saugomos vertybės. Į kai kuriuos ypač slaptus kambarius teko veržtis jėga. Galiausiai iš visur plūstelėjo kareiviai, nešini įvairiausios formos bei apimties konteineriais. Miuleris patikrino kiekvieną, dažniausiai iš nevilties linguodamas galvą, bet retsykiais džiugiai trindamas rankas. Konteinerius, nusipelniusius tokio palaiminimo, sukrovė ant tuščios platformos, kuri vėliau nugabens juos į laivą. Atstumtuosius be ceremonijų suvertė į didelę krūvą po “Intersistems” logotipu, pavaizduotu ant vienos sienos. “Dar truputėlį, — pagalvojo Stelas, — dar šiek tiek. Paskui mes viską sukrausime į laivus ir išskrisime iš čia velniop”. Jis tiesiog negalėjo sulaukti, kada gi tai nutiks.

— Generole… Tas kapralas sako suradęs kažką, į ką jums derėtų dirstelti, — apmąstymus nutraukė Miulerio balsas.

Greta inspektoriaus stovėjo vidutinio amžiaus vyriškis su kapralo antsiuvais; jo veidas Stelui pasirodė kažkur matytas. Generolas įsižiūrėjo įdėmiau. Na, žinoma! Tos mažos akutės ir didelė raudona nosis tegalėjo priklausyti vieninteliam žmogui.

— Čia jūs, seržante Diskersonai?

— Kapralas Diskersonas, sere, — sutrikęs atsakė tas.

Stelas klausiamai kilstelėjo antakį:

— Girtuokliavimas?

— Taip, sere, — liūdnai linktelėjo Diskersonas.

Stelas apstulbęs palingavo galvą. Jis pats asmeniškai pakėlė Diskersoną į seržantus mažiausiai tris kartus.

— Žinote, Diskersonai, jei ne gėrimas, jūs jau veikiausiai būtumėt generolas.

Kapralas plačiai išsišiepė:

— Vadinasi, gerai, kad aš geriu, sere. Na, koks gi iš manęs generolas?

Stelas nusijuokė ir paklausė:

— Tai kas gi nutiko?

— Eikite paskui mane, generole, — tvirtai pareiškė Diskersonas. — Vaizdelis, kurį pamatysite, jums patiks.

Stelas taip ir padarė. Drauge su viršila Flin ir savo asmens sargybiniais jis užkopė paskui Diskersoną laiptais, nužingsniavo pro trejas susprogdintas duris ir atsidūrė didelėje patalpoje, labai primenančioje komandinį centrą.

— Čionai, generole, — pakvietė Diskersonas.

Stelas priėjo artyn ir išvydo… Maliką. Tasai buvo nebegyvas — akys išsprogusios, veidas pamėlynavęs, gerklę gniaužė metaliniai pirštai, priklausantys ledi Almandai Kanse-Džouns. Ji jau nebeatrodė žavinga. Plastikinė veido oda sutirpo nuo Maliko rankoje sustingusio energetinio pistoleto šūvio, atidengdama metalo ir plastiko skeletą. Tas reginys atrodė kažkoks nepadorus. Išliko tiktai lūpos, išlenktos it šypsenoj.


23


Kom-technikė Ču žvilgsniu palydėjo “Lizdą”, nykstantį hipererdvėje. Baisiai gaila, kad Sakalai išskrido, tačiau jie gavo naują pasiūlymą, o Friholdas negalėjo suteikti jiems nuolatinio prieglobsčio. “Tiek to, — pagalvojo Ču, nužvelgusi priešais išsirikiavusius monitorius, — reikalai ir be jų taisosi iš esmės. Kapitonė Boiko kaip reikiant aplopė orbitinės palydovų sistemos skyles. Be to, dabar orbitoje sukasi brigados transporteriai ir piratų kreiseris”. Ču užsikėlė kojas ant konsolės, atsilošė krėsle ir gurkštelėjo arbatos. Didžiuliam jos pasitenkinimui, gėrimas dar neatvėso.

* * *


Viršila Flin ir seržantas Stiksas sėdėjo atviroje kavinėje ir draugiškai tylėjo. Jiems už nugarų stūksojo chaotiškai išmėtyti Pirmojo kupolai ir pastatai. Priešaky iki pat mirguliuojančio senato kupolo plytėjo švarus smėlis. Tik ką baigėsi liūčių sezonas, vasara su savo karščiais dar neprasidėjo, oras buvo šiltas bei kvapnus. Retsykiais tai Stiksas, tai Flin kilsteldavo ant stalo stovintį butelį ir pripildydavo taures. Vienu žodžiu, abu paprasčiausiai mėgavosi gyvenimu.

Galiausiai Stiksas nutraukė tylą:

— Na, viršila, ir kas toliau?

Flin gūžtelėjo pečiais:

— Prisisprogsim?

— Aš ne apie gėrimą, — atsiliepė Stiksas. — Turiu omeny, ką jūs ketinate veikti? Išeisit į atsargą?

Flin nusijuokė:

— Aš? Tu tikriausiai juokauji?

Minutėlę patylėjęs, Stiksas paklausė:

— Vadinasi, pasiliksit?

Flin šliūkštelėjo sau į taurę dar truputį viskio ir nugėrė gurkšnelį.

— Turbūt… generolas sako, kad neišformuos brigados. Retsykiais bus galima netgi padirbėti kur nors papildomai. Kad neprarastume formos, — ji įsistebeilijo į tolimą horizontą. — Dabar mes turime už ką kovoti ir kur sugrįžti. O ką nusprendei tu?

Stiksas pažvelgė į senatą, žvilgantį saulės spinduliuose. Priešais juos stūksojo monumentas, pastatytas viršilos Komo ir kitų, žuvusių per roniečių antpuolį, garbei. Prieš įsitaisydami kavinėje, Stiksas ir Flin pagerbė kritusius draugus.

— Tiesą sakant, norėčiau turėti ir kitus namus, ne tik brigadą. Bet jie gali palaukti… Be to, kažkas juk turi sukiotis netoliese, kad jūs turėtumėt ant ko išliet savo pyktį.

Flin aiškiai patiko jo žodžiai, tačiau ji pasistengė neišsiduoti ir tik pašaipiai prunkštelėjo.

— Na, ir ką gi mes darysim, viršila, jei kas nors visgi išdrįs užpulti Friholdą? — pašaipiai paklausė Stiksas.

Flin išsišiepė ir kilstelėjo savo taurę.

— Nagi, tą patį, kaip ir visada, Stiksai, — atspardysim jiems subines!

Šiltas, aromatingas vėjelis virpino ežero paviršių, plaikstė Olivijos plaukus ir skambino varpeliais, kybančiais verandos pakraštyje. Jų muzika harmoningai derėjo su saulės šviesos žaismu vandens paviršiuje. Stelas gurkšnojo kavą, mėgaudamasis Olivijos draugija ir aplink viešpataujančiu grožiu.

Olivija irgi buvo labai patenkinta, kad regi jį, kad jis čia, sveikas ir gyvas. Tačiau mergina žinojo, jog mylimasis sunerimęs: apie tai bylojo ir atšiauriai primerktos akys, ir šiek tiek įtempta poza. Generolo Stelo dar laukė vienas, paskutinis, mūšis, kuris turėjo įvykti čia ir dabar. Lengvi susirėmimai prasidėjo dar prie salotų ir užkandžių, o paskui kelis kartus tvykstelėjo per pietus — šalys tyrinėjo viena kitą. Dabar, kai desertas jau suvalgytas, išmušė lemiama valanda.

— Dėkoju už puikius pietus, — pratarė kapitonas leitenantas Džonas Polis Džounsas, linine servetėle nusišluostydamas lūpas ir atsilošdamas krėsle.

— Jūsų draugija jiems suteikė nepakartojamo žavesio, — kuo nuoširdžiausiai atsiliepė Olivija.

Ji sakė gryniausią tiesą. Nepaisant nedidelio žodžių mūšio, Džounsas pasirodė besąs labai įdomus ir malonus svetys.

Jo kreiseris pasiekė Friholdo orbitą vakar vakare. Valdžios atstovo vizitas nenustebino nei prezidento Bremo, nei generolo Stelo. “Intersistems” apkaltino Friholdą kompanijos būstinės užpuolimu, ir Imperijos valdžia atsiuntė savo įgaliotinį atlikti tyrimo.

Atliekamus laivus nebrangiai pardavė, visus asmenis, kuriuos galėjo apklausti, instruktavo, laivų žurnalus redagavo, kompiuterius perprogramavo ir legendai pritaikė tūkstančius kitų smulkmenų. Tačiau viskas buvo atlikta paskubomis ir vargiai galėjo ištverti kokį nors rimtesnį tyrimą. O jei byla visgi pasieks teismą, nieko gero nelauk. Bandymas išpešti informaciją iš elektroninių ledi Almandos Kanse-Džouns smegenų pavyko tik dalinai. Tad ką gi jie turėjo? Negyvą robotą ir Narsą, anaiptol netrokštantį būti Friholdo liudininku. Su tokiais “įrodymais” nėra nė menkiausio šanso laimėti bylą. Naršui leido sugrįžti į Fabriką, griežtai įsakę laikyti liežuvį už dantų. Ko gero, storulis tą draudimą sulaužė, bet dėl to beveik niekas nesikeitė.

Laukiant, kol nusileis šatlas, Stelą kamavo bloga nuojauta. O kai laivas atriedėjo pakilimo-nusileidimo juosta, sustojo, ir iš jo išlipo Džounsas, generolas sutriko galutinai — nebežinodamas, ar lengviau atsidusti, ar sudrebėti iš baimės. Po trumpo jų susitikimo Fabrike susidarė įspūdis, jog Džounsas toli gražu ne kvailas. Jeigu jis panorės, pakaks kelių valandų, kad jų legenda subyrėtų į gabalėlius.

Bet štai klausimas: ko, tiesą sakant, nori kapitonas?

Praėjo jau daugiau nei para, tačiau atsakymo Stelas dar nežinojo. Džounsas uždavė galybę labai tikslių klausimų ir visgi paskutinę akimirką pasitraukdavo į šalį, o jo tyrimas kol kas apsiribojo beveik draugiškais pašnekesiais. Tuomet jie nusprendė apeiti iš kitos pusės. Akivaizdu, jog Džounsui lengviausia kalbėtis su Stelų — veikiausiai todėl, kad abu jie yra kariškiai. Bremas rado įtikinamą pretekstą ir mandagiai atsisakė atvykti pietų. Prezidentas vylėsi, jog vilos aplinka ir Olivijos draugija padarys savo atpalaiduojančią įtaką, ir problema sėkmingai išsispręs.

Tarsi skaitydamas Stelo mintis, Džounsas pratarė:

— Tikiuosi, jūs man atleisite, jei prabilsiu apie reikalą, kuris dabar rūpi mums visiems.

— Liaukitės, kapitone, — atsiliepė Olivija. — Mes čia nesilaikome formalumų. Gal įpilti dar puodelį kavos?

Džounsas papurtė galvą.

— Ne, Olivija, dėkui. Bet jei leisite, norėčiau sužinoti keletą smulkmenų.

— Mes pasirengę kuo atviriausiai jums atsakyti, — tarė Stelas.

— Kas jus domina?

Džounsas nusišypsojo. Jo akinamai balti dantys stebėtinai gražiai derėjo prie tamsios odos.

— Ne paslaptis, kad aš atvykau čionai, norėdamas viską išsiaiškinti. Kaip žinote ar spėjate, “Intersistems” apkaltino Friholdą ir ypač brigadą kompanijos butinės užpuolimu, apsimetus piratais, ir stambių piniginių sumų bei kitų vertybių pagrobimu. Jeigu tai tiesa, toks poelgis klasifikuojamas kaip labai rimtas nusikaltimas, ir Imperija bus priversta atitinkamai sureaguoti. Kaip būtent? Na, pavyzdžiui, okupuoti Friholdą, nubausti jo vadovus ir veikiausiai grąžinti planetą “Intersistems Inkorporeited”.

— Tuo atveju, jei kaltinimas atitinka tikrovę, — santūriai atsakė Stelas. — O šitai dar reikia įrodyti.

Džounsas pritardamas linktelėjo.

— Teisingai. Ir, regis, surinkti įrodymus bus nelengva. Nelaimei, ir kovinių “Intersistems” pajėgų vadas, kuris, kaip paaiškėjo, anksčiau buvo jūsų brigados narys, ir kompanijos atstovė Kanse-Džouns žuvo būstinės antpuolio metu. Galbūt jie būtų galėję nušviesti padėtį, — jis gūžtelėjo pečiais. — Na, pažiūrėkim, ar aš teisingai supratau, kaip viskas vyko. Po to, kai išvykau iš fabriko, jūs su Narsu sudarėte sandėrį, iškrovėte termiumą ir gavote pinigus. Tuo metu jus užpuolė puikiai apsiginklavusių piratų grupė, atėmė pinigus ir paliko mirti nuo deguonies trūkumo. Tačiau jūs sugebėjote išsiveržti iš Fabriko, pasivijote piratus ir susigrąžinote savo pinigus. Be to, užgrobėte jų kreiserį — dabar jis skrieja orbita aplink Friholdą, — o jiems palikote tiktai gelbėjimo valtį. Tada vieną savo karininką — manau, tai buvo kapitonė Mouzli, — ir inspektorių Miulerį išsiuntėte į “Intersistems” butinę Žemėje, kur jie ir sumokėjo kasmetinį pašą už Friholdą. Teisingai?

— Taip, būtent šitaip viskas ir nutiko, — Stelas išspaudė šypseną.

Tačiau generolo širdį sugniaužė šaltis. Regis, Džounsas netiki nė vienu jo žodžiu. Netrukus jie gali prarasti viską, už ką atidavė tiek jėgų.

Tuo tarpu kapitonas visiškai rimtai vedžiojo akimis nuo vieno į kitą.

— Didžiulė sėkmė, kad jūs sugebėjote susigrąžinti pinigus. Savo ataskaitoje ketinu išsakyti prielaidą, kad ir jūsų, ir “Intersistems” užpuolimas gali būti kur kas rimtesnio plano dalis. Kas žino? Gal, remiantis šiais įrodymais, mums galiausiai pavyks sutramdyti piratus? Aš tuo tik pasidžiaugčiau… Kad ir kaip ten būtų, kažkodėl netikiu, kad tie patys žmonės, kuriuos mačiau Fabrike pardavinėjant savo termiumą, būtų įstengę tučtuojau apsigręžti ir užpulti “Intersistems” būstinę. Todėl nesirūpinkit, jums neteks vaidinti svetingų šeimininkų admirolui Kitonui ir jo laivynui.

Stelas vargais negalais sutramdė palengvėjimo atodūsį.

— Džiaugiuosi girdėdamas, kapitone, ir… ačiū jums.

Džounsas padėjo servetėlę ant stalo ir atsistojo.

— Nedėkokite man, generole. Aš paprasčiausiai vykdau savo pareigas. Ir, deja, jau privalau grįžti prie atidėtų darbų. Negaliu apsakyti, kokį malonumą man suteikė šie pietūs.

Kai jiedu palydėjo Džounsą iki aerokaro, turinčio nugabenti kapitoną į sostinę, Olivija tarė:

— Tikiuosi, jūs dar atvyksite pas mus ir paviešėsite ilgiau. Vietos pakaks visiems.

— Labai to norėčiau, — stabtelėjęs prie mašinos, atsakė Džounsas. — Bet gal vertėtų palaukti, kol baigsis jūsų medaus mėnuo? Girdėjau, judu ketinat susituokti.

Stelas ir Olivija susižvalgė ir šypsodamiesi atsigręžė į jį.

— Taip, ir kuo greičiau, — pratarė Stelas.

— Na, tokiu atveju… — Džounsas išsitraukė iš kišenės nedidelį paketą ir ištiesė jį generolui. — Aš nieko negaliu padovanoti jums vestuvių proga, bet gal neatsisakysit priimti šį niekniekį drauge su ilgo ir laimingo bendro gyvenimo palinkėjimais.

Tada jis įlipo į mašiną ir šypsodamasis pamojavo jiems ranka. Vairuotojas mandagiai pavažiavo tolėliau, kad netrikdytų vilos gyventojų variklių riaumojimu, o po to aerokaras pakilo aukštyn ir nuskriejo link tolimo horizonto.

— Kas čia? — smalsiai paklausė Olivija.

Stelas atsargiai išvyniojo popierių ir aptiko puikios kokybės, fotografiją; matyt, akimirką įamžinusi slapto stebėjimo kamera buvo aukščiausios klasės. Šiaip ar taip, nei generolo veido, nei “Intersistems” logotipo, puošiančio administracinio komplekso sieną, nebūtum supainiojęs su niekuo. Stelas ir Olivija susižvalgė, o paskui be žodžių pakėlė akis į dangų, kur beribėje mėlynėje tirpo mažutėlaitis aerokaro taškelis. Atsisveikindami jam pamojo ir drauge sugrįžo į vilą.

Gera pareiti namo.